QUOTE
mamagitana: aš dėl jausmo,kaip minties pasekmės, irgi ginčyčiausi. Kad apie jausmą mes mąstom, taigi jį suvokiam, turim minčių apie jį-faktas, bet ar pirma ateina mintis- aš dabar supyksiu/pradžiugsiu,ar pirma yra emocinis impulsas?
Gerai pasitaisau: jausmai, trunkantys ilgiau nei 3 sekundes, yra minčių pasekmė.
Pabandyk ant ko nors supyktį, apie jį negalvodama.
Aš nekalbu apie "blaivų protą", kuris geraiusiu atveju užima 1% iš visų minčių.
Deja, dažniausiai mūsų mintys turi labai mažai ką bendra su "blaiviu mąstymu".
Ir kiek šiandien blaivių minčių buvo jūsų galvoje iš tų 65 000 minčių?
(65 000 minčių per dieną - mokslininkų suskaičiuotas grubus vidurkis)
Kadangi mano gyvenimą labiausiai įtakojantys jausmai trunka minutėmis ir valandomis, tai jie nulemia mano elgesį, elgesys formuoja įpročius , įpročiai ... apsprendžia mano likimą. Įprotis ryte mankštintis gali užtikrinti mano gerą sveikatą ir savijautą. Įprotis rūkyti duos priešingus rezultatus. Bet aš tikrai nemesiu rūkyti, jei manyje bus jausmas, kad rūkyti yra smagu, net jei man jau blogai su sveikata. Plaučių vėžys pas mano draugą gali mane taip išgąsdinti, kad aš su siaubu pradesiu žiūrėti į rūkymą ir man nebereikės.
Čia kas? Man telefonu ar telepatija persidavė mano draugo mirties baimę ,kad aš irgi išsigandau? Tai atėjo minčių (informacijos) pavidalu, aš jas suvokiau ir tada man sukilo baimė. Baimė gimė mano galvoje. Jei iš vakaro būčiau paskaitęs straipsnį, kad (tarkim) statistikai tvirtina, jog daugiau žmonių žūsta autoavarijose, nei nuo plaučių vėžio, tai manyje galėjo ir neatsirasti jokios baimės, gal tik užuojauta draugui, kad jam nepasisekė, bet aš juk ne toks.