Ar verta gyventi kartu iki vestuvių?

Labai atsilikau ir neturiu pakankamai laiko, kad perskaityčiau, parašytus postus į temą ir ne į temą.

Luknė, tai ką tu rašai didžiajai daliai pritariu, bet...

Negaliu pritarti didžiajai daliai merginų, nes nemanau, jog gyvenimas prieš santuoka yra bandomasis laikotarpis ir tik todėl jis yra būtinas. Mano giliu įsitikinimu, tai jau yra bendras gyvenimas, sugyvenimas ir t.t. su lygiai tokiomis pat pareigomis ir įsipareigojimais, kaip ir oficiali santuoka. Ir atneša lygiai tokią pačią moralinę žala, skausmą. Kai žmonės gyvenantys kartu išsiskiria, gal agonija tęsiasi trumpiau, nėra teisinių formalumų. Tik toks skirtumas.

Vadinasi, kai išsiskiria skaudą sielą, o ne kūną. Todėl niekaip negaliu suprasti, kodėl tas kūniškasis ryšys yra taip sureikšminamas.

Meilė, kiek daug jos atmainų, kodėl bažnytinė moralė yra užsiciklinus ir visa to matas tampa tik kūniškas ryšys.

Kai mylime mes pasitikime žmogumi, kalbamės, dalinamės savo mintimis, man tai atrodo žymiai intymiau nei fiziologija. Taip aš parodau savo mylimam, kad jis man yra artimas, dalindamasi su juo mintimis, taip jį įsileidžiu sau į sielą, vidų. Tai kodėl ši meilės forma, kuri yra žymiai vertingesnė, svaresnė nei kūnas, yra taip nuvertinta.

Man asmeniškai fiziologinė meilės yra tik išraiškos forma, būdas parodyti mylimajam kaip aš jį mylių, plius, jos pagalba gali gimti vaikai, tai nuostabus meilės išraiškos vaisius.

Todėl man ir sunku suvokti bažnytinius terminus, kaip „panaudojimas“, aš mylėdamasi nesinaudoju niekuo, tikiuosi mano vyras irgi manim nesinaudoja, o myli. Šiaip naudojami daiktai, bet ne asmenys.

Gyžtant prie temos. Manyčiau, kad toks bažnyčios požiūris ir skiepijama moralė buvo sukurta, todėl, kad žmonės, o ypač moterys, buvo priklausomos nuo vyro įnorių, neturėjo paveldėjimo teisių, taip būdavo apginamos jų ir jų vaikų teisės, taip pat ir garantija vyrams, kad jų palikuonys yra jų. Todėl ir sureikšminta moterų nekaltybė, atkreipkite dėmesį, apie vyrų nekaltybę niekas nekalba. Dvigubi standartai, o gal ir ne, nes kaip besiklostytų aplinkybės pasekmės už fiziologinę meilę, visada kreta ant moteriškių galvų.

Kinta laikai, tai nereiškia, kad žmonės degraduoja. Atsiradusios kontraceptinės priemonės, o ir žmonių išprusimo lygis, moterys moką paskaičiuoti savo vaisingų dienų ciklą. Tai palengvina planuoti nėštumą. Dingo bažnytinio draudimo faktoriai.

Todėl vadovaujantis tuo manau, jei žmogus išties myli ir tam yra pribrendęs, nieko blogo nebus, jei prieš vestuves, ar nuspręs gyventi kartu, pasitikėdami ir pasižadėdami vienas kitam, be papildomų įsipareigojimų prieš visuomenę.

Manau, kad dorovingas žmogus lygiai taip pat laikysis savo įsipareigojimu, nepriklausomai nuo to, ar jie paskelbti viešai, ar susitaria tarp savęs du mylintis žmonės. Santuoka nėra šeimyninės laimės garantas.

aš tai parodau, kad man jis reikalingas ir kaip vyras tą patį suprantu iš jo noro mylėtis.

Sakykit jūs ką norit, o pagyventi, jei tik tėvai nedaro nesveiko spaudimo, būtina. Jei būtų buvusi mano mamos, (kuri kaip velnias kryžiaus bijojo nesantuokinių anūkų ir bet kokia kaina būtų iškišusi mane už bet kokio vyro, kad tik ištekėčiau, o po to dūsavusi - tokia moters dalia...) valia, šiandien būčiau viena iš šų nelaimingų moterų, kurioms gyventi neitin gerai. Bet - be nuodėmės ir ne senmergė Pasipriešinau. Susiradau sau tinkamą žmogų, pagyvenau su juo 3 metus ir tikrai žinau, kad po trijų mėnesių niekas nepasikeis. Nebus jokių pirmųjų metų krizių ir kitokių netikėtumų. Nes žinom kokie esam ir žinom, kad galim viens su kitu gyventi. O visa pamačius tik po vestuvių..... nežinau.

Panaudojama ir pasinaudojama santuoka, o ne sutuoktiniu Žinoma, kad asmenimis nesinaudojama.



Negi manai, kad jų nebuvo? Ar galima paimti trečią saldainį nepaėmus pirmo ir anto? Kūdikis gali pradėti gyventi nuo antrųjų metų nepabuvęs naujagimiu ir metinuku? Bendras gyvenimas irgi prasidėjo vieną dieną ir tada buvo pirmieji metai. Ar, kad jie būtų buvę kitokie jei tada būtumei susituokusi?
Papildyta:

Aš juk rašiau, kad vieno prisitaikymas prie kito yra stimaulas ir pavyzdys kitam irgi taikytis. jei aš stengiauosi, kad mano vyrui būtų gera su manim, jis mato pastangas ir stengiasi, kad man būtų gera su juo. Pvz. Aš nereikalauju, kad jis atsisakytų dažnų žvejybų, nepriekaištauju dėl jų ir dėl išlaidų ,..., o jis stengiasi skirti kuo daugiau dėmesio šeimai, kai tik gali, ne šiaip drybsoti ant sofos, bet užsiima namų ruoša, padeda prižiūrėti vaikus ir pan. Čia tik vienas pavyzdys, jų smulkmenose yra daug ir tai dažniausiai nutinka net nesąmoningai, aš nereikalauju iš jo to ko jis nenori ar negali, o jis nereikalauja iš manęs, aš duodu ką galiu ir jis stengiasi kiek gali duoti man. Kuo labiau aš nelaukiu kažko iš jo ir nereikalauju, tuo man maloniau, kai jis supranta ir pasistengia pats, tiek kiek gali ir nori.

Moonte, super išdėstytos mintys kaip bebūtų aš labai džiaugiuosi, kad gyvenu šiais laikais o ne prieš 100 metų kai už pasimylėjimą iki santuokos rizikuočiau būti lazdomis užmėtyta.. Išties manau teisingai sakai, kad požiūris į moterį keičiasi, ir tuo reikia tik džiaugtis. Anksčiau juk tik moterys paleistuvėmis vadinamos būdavo, o vyrai - niekad neteko girdėti.
O va prisitaikyti viens prie kito galima ir iki santuokos. Ir kaip tik manau svarbu iki santuokos įsitikinti, kad būsimas sutuoktinis linkęs į kompromisą

Pasikartosiu dėl jūsų rožinių problemų aš ne apie tokias šneku Nemanau, kad žmonės skiriasi dėl dažnos žvejybos o kad vyras padeda namų ruošoje tai aš nevertinu kaip kažkokio savo poreikio pagulėti ant sofos sumažinimo išplauti grindis, pamaitinti vaikus yra jo gyvenimas, lygiai kaip ir mano. ir nėra čia ko papildomai stengtis ar nesuprasti.

Lukne, aš tikrai nekimbu prie žodžių , bet man tai protu nesuvokiama.

Pasinaudoti santuoka, tai kaip... Tai ką, lytinis aktas yra pasinaudojimas santuoka. Visą gyvenimą galvojau, kad santuoka yra viešas, iškilmingas savo jausmų ir ketinimų deklaravimas, kitaip sakant įsipareigojimas, kitaip pasitikėjimo kulminacijos viršūnė, bet jokiu būdų ne sekso legalizavimas.

Patebėjau, kad pasisakančios už pagyvenimą iki santuokos patekia tik pozityvius pavyzdžius. Reiškia jūs pagyvenote ir žmogus pasirodė tinkamas ir sugyvenamas. O jeigu būtumėte iš karto susituokę taip nebūtų? O ar turite neigiamų išgyvenimų, kai bandėte porą metų gyventi ir pamatėte, kad žmogus ne tas ir su juo negalite būti kartu?

Taip pat čia daug rašyta apie buitį, kad tai svarbu išbandyti. O Luknės pavyzdį apie buitį nurašėte kaip nereikšmingą. Juk buitis ir atskleidžia žmogaus požiūrio į gyvenimą realizavimą. Tai, ką tuomet reikia tikrinti ir išbandyti iki vestuvių?

Turiu vieną pavyzdį. Pora gyveno 2 metus iki santuokos ir viskas buvo super. Atrodo išsiaiškino pozicijas ir visa kitą. Paskui susituokė. Žmona pradėjo lauktis ir tapo irzli. Vyras pradėjo sakyti, kad santuoka jam nenusisekė, nes žmona neleidžia alaus išgerti. Anksčiau matyt leisdavo. Tai štai jums ir neišbandytas dirvonas. Visų situacijų išbandyti negalima.

Luknės pavyzdį aš nagrinėjau kaip gyvenant santuokoje. Juk Luknė kitaip negyveno
aš niekada nesakiau, kad REIKIA PABANDYTI nereikia skubėti- va čia kitas reikalas ir dar kas įdomiausia- nesišvaistyti pažadais, o reikalui esant pripažinti sau, kad pažado tęsėti negaliu (čia apie giliai tikinčius) ir nekentėti dantis sukandus.

turiu neigiamų išgyvenimų ir lyg buvau tai minėjus. Gyvenau su savo ex. Tiesa išsiskyrėm ne dėl buitinių dalykų o daugiau dėl jo pavydumo ir kt. Bet esmė tame, kad džiaugiuosi ir atsidžiaugti negaliu kad su juo nesusituokiau. Net minties tokios nebuvo. MB irgi su savo ex gyveno, irgi šaunu kad nesusituokę. Gyvenimas kartu nesusituokus nebūtinai yra bandymas prieš vestuves. Poros kartu guvena ir neplanuodamos vestuvių Luknės pavyzdys reikšmingas, nieko nesakau. bet anoks čia stebuklas kad vyras buityje padeda? Tas ir yra kad laikai pasikeitė, dirba ir moteris ir vyras, abu grįžta vienodai pavargę po darbo, Kodėl gi moteris turėtų pult gamint valgyt ir kambarius tvarkyt o vyras teliką žiūrėt? Visgi panašu kad prieš gyvenimą iki vestuvių pasisakančios yra vyresnės kartos ir kitokio mastymo.. O kad visko neišbandysi tai 100%, kaip sakiau svarbu įsitikint ar žmogus linkęs į kompromisą.
O santuoka kaip Moonte sako yra "iškilmingas savo jausmų ir ketinimų deklaravimas" ir su tuo sutinku

o man kaip tik ir iskilo klausimas: kaip nepagyvenus kartu zinoti, koks jis bus buityje? tarkim gryztam abu po darbo, vyras ant sofkutes, o as turiu tvarkyti, skalbti ir dar jam valgyt gaminti, antraip jis nepatenkintas, nes mano, kad taip ir turi buti. ar tokie klausimai tikrai aptarinejami iki vestuviu? jeigu taip, ar tikrai galima patiketi, kad vyras elgsis butent taip, kaip zada? aisku, ir atvirkstine situacija gali buti - moteris tingine.

teko girdėt kai po vestuviu žmona padengė stalą, pati jau pavalgė o jis sėdi. Ji klausia ko nevalgai. Sako šaukšto nepadavei