Ar verta gyventi kartu iki vestuvių?

Mes pusantru metu gyvenom kartu manau verta pagyvent,tada zmogu pamatai su visais minusais ir pliusais

na, mes tik nepilnus metukus, bet vis tiek džiaugiuos. kažkiek labiau "subrandina" santuokai ir jau tikrai žinai, ar jis/ji- tavo žmogutis...

Vis tiek man užkliūva keli teiginiai, kuriuos dažnai čia skaitau.
1. Na ir kas jei nesusituokę, juk kai myli nesvarbu ar susituokęs ar ne tai jau pora ir jų meilė tokia pat ir jų santykiai tokie pat, jei ne geresni už sutuoktinių.
Tai kodėl nesituokti jei tas pats?
2. Mes mylim , pasitikim, nesvarbus tas antspaudas - svarbu meilė ir t. t. Bet paskui - santuokai reikia subręsti, santuoka tai ypatinga, jai rįžtumės tik po 10 metų, nes reikia įsitikinti ir pan.
Tai visgi Santuoką vertinate aukščiau, nei gyvenimą nesusituokus? Ir santuokos iširimą vertinate kitaip nei išsiskyrimą kartu gyvenusiųjų be santuokos? Kodėl kitaip, jei antspaudas taip jau nieko nereiškia?
3. Pagyvenom kartu, sužinojau, kad negaliu su juo gyventi ir išsiskyriau. Gerai, kad nesusituokėm.
Kuo skiriasi skyrybos vienu ir kitu atveju?

Atleiskit jei įkyriu

Lukne, kodel tu reikalauji 'formuliu', taisykliu, kazkokiu iskristalizuotu principu. ale 'brosiureles' kad yra tik taip ir ne kitaip, ir butent taip cia yra.

suprask toki dalyka, kad ta 'bendra gyvenima nesusituokus' gyvena SKIRGINGI zmones, ir su SKIRGINGAIS/INDIVIDUALIAIS pojuciais, poreikiais, poziuriais, patirtimis ir pan.

ir netgi tu paciu zmoniu poziuris i seima / santuoka / bendra gyvenima ir visa kita keiciasi begant metams, igaunant gyvenimiska patirti, gal matant kitu patirti.. todel net tas pats zmogus jei tau atsakytu i siuos klausimus pries pvz metus, ir dabar, 75 proc tie atsakymai skirtusi..
nes... tiesiog tiap yra.
zmogus yra mastanti, jaucianti, bandanti ir klystanti, ir vel bandanti, t.y. GYVENANTI (o ne egzistuojanti) butybe... tiesiog.

tu gyveni savaip, kazkas gyvena savaip. ir mes visi skirtingi.

ir nieks nesako kad taip kaip gyveni TU yra blogai. tai yra GERAI (nes tai gerai tau). ir tiek tu, tiek visi mes siekiam kazkokiu 'tobulybiu'.. ir kiekviename gyvenimo etape tos 'tobulybes' keicias, atsiranda naujos ir tt.
bet ..velgi... kiekvienam zmogui ar 'seimai'/porai viskas yra indivudualu ir mes negalim israisyt kazkokiu 'bendruju nuostatu'.


[na labai painiai prirasiau, bet tiek jau to, neredaguosiu ir netrinsiu ]

Pirmiausia aš nieko nereikalauju Antra, manau, kad žmonės gyvena pagal kažkokius principus ir turi elgesio taisykles, kitaip būtų anarchija.
Kad žmonės skirtingi aš puikiai suvokiu, bet negi tu manai, kad tiek skirtingi, kad jų nevienija jokios vertybės? Pojūčiai, poreikiai skirtingi ar ne visi trokštam meilės , švelnumo, supratimo, saugumo? Kuri nori būti palikta? Kuri nenori būti vienintele? Kuriam vaikui tėvai nebūtini?
Skirtingumą suprantu, kaip vienų troškimą nuolat vaikščioti susikibus už rankučių, o kitiems pakanka susitikti prie rytinės kavos išsibėgiojant po darbus. Vieniems reikia gėlių, dovanėlių, nuolatinio dėmesio, kitiems pakanka žvilgsnio, žinojimo, kad tas brangiausias visada šalia ir kai reikės jis išties ranką... Bet visiems, reikia to brangiausio žmogaus artumo, jo dėmesio. Ir kažkodėl esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus trokšta, būti savąjam vieninteliu, o kad taip būtų reikia ir kad tas žmogus būtų mums vieninteliu.
Taip aš daugiau kalbu apie principą ir suprantu, kad jis ne visada įgyvendinamas. Bet negi tai reiškia, kad principas blogas? Jei nesugebu pasiekti idealo, tai ar idealas blogas? Jei sieksiu ko nors kito vietoj idealo, ar eisiu link savo laimės? Pvz, žinau, kad man geriausiai sekasi groti ir manydama, kad pasaulinio garso muzikante netapsiu stoju į teisę, ar būsiu laiminga? O gal stojusi į muzikos akademiją tapčiau ta muzikante, apie kurią svajoju?

pries tai buvusioje savo zinuteje istrauke is konteksto skirtingu zmoniu skirtingas mintis, padarei 'apibndrinima', ir is to apibendrinimo iskelei klausmus.
tad..

zinoma kad zmones gyvena pagal tam tikrus principus. ir nereikia 'idealu' suabsoliutinti iki aukstuju materiju,

yra mazuju tikslu, mazuju idealu, mazuju 'kalnu' kuriuos turim iveikti kiekviena diena, ir is to susideda gyvenimas.

as taves nesuprantu.. tu diskutuoji, priestarauji, kabiniesi vos ne tik tam kad 'diskutuot'. ir nesistengi nieko suprast. nes tau tai neaktualu. tau aktualu deklaruot ir visiem cia ikalt savo tiesas. valio. jauskis teisi. sau pries save, savo sazine, pries savo vyra artimuosius kaimynus ir draugus. netgi mus.
mes kiekviena jauciames teisios pries save, pries savo sazine, savo artimuosius, semos narius ir savo gyvenimus.
Papildyta:
tam tikrais momentais skaitant sia tema susidarydavo ispudis, kad temos esme - atsimusinejimas nuo luknes priekabiu ir aiskinimasis 'kodel as taip gyvenu ir kodel tai nera taip blogai kaip galvoja ji'.
na sorry.
niekas cia pries nieka neprivalo aiskintis.
neprivalo aiskintis nei tos kurios gyvena 10 metu nesusituokusios ir vaikus augina ir neplanuoja tuoktis
nei tos, kurios paguveno kad 'isitikintu'
ne tos, kurios susituoke 'negyvenusios'
ne tos, kurios nei gyveno, nei mylejos, o tik i pasimatymus vaiksciojo ir 'meduti paragavo' tik po santuokos.
nei tos, kurios pagyveno nes norejo ir apie santuoka net negalvojo

nes mes gyvenam tik savo gyvenimus. ir tik mes pacios busim laimingos, o jei kas ne taip - mes pacios ir kentesim. esam suauge zmones ir savarankiskai priimam sprendimus del savo ateisties. ir savarankiskai prisiimam pasekmes (teigiamas ar neigiamas)

Ar verta gyventi kartu iki vestuvių?

VERTA

Aš neteikiau savo apibendrinimų, kaip visuotinai priimtų, o tik kaip savo nuomonę skaitant pasisakymus, ką tu beje irgi darai sakydama, kad visa tema tik atsimušinėjimas nuo manęs.
Kas blogo jei uždaviau klausimus? Nenori atsakyti neatsakinėji, o jei mano klausimai ką sudomins, tas ir atsakys.
Nesistengiu suprasti , o teiginys, kas kaip nori taip sau gyvena ir viskas puiku, jei ne puiku, skiriasi ir puiku, o kodėl nesvarbu, nes jei kažkam gerai, tai gerai... Čia supratimas? Kur čia įsigilinimas? Man tai atrodo tik numojimas ranka ir problemos pridengimas lapeliu, amerikietiška šypsena .
Prie ko aš kabinėjausi? Kam konkrečiai pamokslavau, kad turėtų daryti kitaip nei daro, ar prašiau pasiaiškinti dėl savo elgesio? Aš esu nuomonės, kad gyventi nesusituokus nėra gerai. Ar tai kad turiu nuomonę kažką įžeidžia? Aš neatėjau į niekieno namus, susitikus gatvėje ar pasikvietus prie kavos puodelio neįkyrėjau ir neaiškinau kas ką mano nuomone turėtų daryti. Bet jei jau yra tokia tema ir tokia diskusija internete, negi negaliu pasakyti ką manau?

Dėl paskutinio punkto tau visiškai pritariu, kad kiekvienas esame savo likimo kalviai ir atsakingi už savo priimtus sprendimus. Nors kentėti dėl mūsų sprendimų kartais tenka ir ne mums vieniems (tai kartais tenka ir mūsų tėvams, mūsų vaikams...)

aš iš principo neplanuoju tuoktis. man vertybė yra geri santykiai.

Tikiu, kad jūs puoselėsite gerus santykius ir to linkiu

aciu

na mes su MB gyvenam skirtingose šalyse, todėl gyvenam "susimetę" tik tada, kai susitinkam savaitei ar dviem + kartu gyvenom keletą mėnesių vasarą. kartu esam jau dvejus metus ir tos trumpos "susimetimo" patirties man visiškai užteko, jog suprasčiau, kad noriu tekėti už šio žmogaus.
aš esu santuokos šalininkė, nors neprieštarauju tam, kad kurį laiką pagyventi nesusituokus yra naudinga. bet, jei toks gyvenimas trunka keletą metų ir tada kažkuris iš poros pareiškia norą skirtis dėl "nesutapusių charakterių", man tai atrodo mažų mažiausiai keista. kokiu aklu ar naiviu reikia būti, jog keletą metų nepastebėtum, jog žmogus, su kuriuo gyveni, nėra tau tinkamas?
kalbant apie santykių patikrinimą, suderinamumą, bla bla bla... - klausimas - kodėl prieš 20-30 metų, kai žmonės tuokėsi nepagyvenę kartu, skyrybų buvo GEROKAI mažiau, nei dabar? kokiu būdu tada buvo patikrinamas santykių stiprumas, charakterių suderinamumas ir visa kita, apie ką šiandien tiek daug kalbame?