Ar verta gyventi kartu iki vestuvių?

Aš juk irgi nekonfliktuoju su žmonėm todėl, kad nenešioju žiedo ir esu- aitė Visuomenė neateina į mano gyvenimą pažiūrėti ar aš jau ištekėjau, jai gerai ir apuokas senmergė ir apuokas sugyventinė- aš lygiai toks pat paukštis visais atvejais
Papildyta:

Įsipareigoti mylėti tai jau ne mano valioje Gerbti pagarbos nevertą žmogų irgi baisiai sudėtinga.

geriau aš būsiu egoistė, bet negyvensiu su vyru, jei jis nustos mane gerbti ir mylėti, arba jei gyvensime nesutardami ir nerasdami kompromiso kokie žmonės deda į mane viltis? manai mano kaimynam labai rūpi ar aš iki grabo lentos gyvensiu su tuo pačiu žmogum ar ne?
manau kalbi su tokiu dideliu isitikinimu apie santuokos nenutraukiamuma ir apsigyvenima kartu tik po santuokos, nes tavo santuoka vykusi - issirinkai tinkama zmogu ir su juo sutari, taigi sveikinu. Paskaityk kiek yra tokiu, kurios yra issiskyre. bent as ne uz ka dabar nenoreciau but ir nebuciau su savo buvusiuoju. ir dzin man visuomenes viltys "detos i mane"
kas del vaiku - turiu gyva pavyzdi pries save, kai 9 metu mergaite palaiko mama, kad si skirtusi su tevu, nes gyvent namuose - pragare jai nesinori.

Dievas davė vieną gyvenimą, kad jį nugyventume teisingai. Visokių kliūčių gyvenime pasitaiko, svarbu, kad žmogus neišduotų savęs, savo įsitikinimų. mes patys gyvename metai nesusituokę. ir tikrai nei kaimynam rūpi, nei palčiajai vsiuomenei, kas dedas už durų. pasauliui esu tokia, kokia esu. nei manęs, nei mano suvokimo nepakeis statusas ar aš sugyventinė ar žmona. tai tiesiog bendras žingsnis. tai šventė mums abiems, kurios laiką pasirinkome patys.

Santuoką laikau priesaika. Kas gi jei ne priesaika, pažadas yra santuoka?

Jei žmonės apsigyvena kartu ir nugyvena visą amžių kartu gražiai augindami vaikus jie mano interesų nepažeidžia, net manau, kad jų gyvenimą galima vadinti santuoka.
Mano ir visuomenės interesus pažeidžia besiskiriantieji. Jiems ir jų vaikams kyla sunkumai ir finansiniai ir psichologiniai. Finansiškai juos dažniau turi remti valstybė, iš mūsų visų mokesčių mokėtojų kišenių (statistikos nežinau, gal klystu ). Patyrę psichologinių traumų žmonės patys būna užprogramuoti kelti panašių problemų, išsiskyrusių šeimų vaikai dažniau skiriasi patys. Skyrybos neigiamai veikia žmonės, ne darbas juk tada jiems galvoje, vadinasi jie nedirba pilnai tiek kiek dirbtų jei būtų laimingi. Įtampa skatina alkoholizmo atsiradimą, agresiją... Problemų daug ir jos ne visos labai aiškiai suvokiamos kaip kilusios dėl skyrybų (aišku ir kyla ne vien dėl jų ), bet skyrybos, nesaugumas, psichinės traumos iš vaikystės visuomenėje nedaro teigiamos įtakos. Dabar man rašysite, "negi geriau gyventi su alkoholiku, smurtautoju..." nesakau kad geriau, bet manau, kad renkantis partnerį visam gyvenimui reikia daryti tai atsakingai, o ne galvoti, kad pabandysim, gal kas išeis... jis pasikeis dėl manęs... O jei rinkomės patį puikiausią ir jis staiga pasikeitė, tai verta permąstyti ar ne dėl mūsų įtakos ir ką padarėme, kad viskas kryptų geresne linkme.


Susvetimėjimas ne pats geriausias mūsų visuomenės bruožas. Jei visiem nusispjauti kas aš, kaip man sekasi tai kažin ar puiku. Bet kalbėdama apie visuomenę neturėjau mintyje, kad vilnietės santuoka turėtų rūpėti klaipėdiečiams, o kad mūsų veiksmai svarbūs mūsų aplinkiniams žmonėms. Tėvams, draugams, bendradarbiams, kaimynams. Jei jūs nesusituokusi aplinkiniai vyrai gali dėti nepagrįstų vilčiųš būti su jumis, moterys laikyti tarsi varžove (nesakau, kad tai gerai, bet taip būna, tai kelia neaiškumų, dviprasmybių). Bendradarbiams reikia apkalbinėti norint išsiaiškinti kviesti į vakarėlį jus vieną ar su kažkuo ir kas tas kažkas ir kiek tas kažkas svarbus, kaimynams taip pat teks liežuvauti, kad žinotų ar į jūsų butą braunasi vagis, ar teisėtai ten gyvenantis žmogus, kviesti policiją ar maloniai pasisveikinti. (aš kiek perdedu, bet manau santuoka viską aiškiai ir greitai sustato į vietas ir yra naudinga tuo kad vienu žodžiu galima paaiškinti ir atsakyti į mąsę klausimų su kuriais susiduria mus supantys žmonės. (tie klausimai gimsta ne vien iš nesveiko smalsumo, bet ir iš būtinybės tvarkyti bendrus reikalus, sugyventi).


Viltis deda tėvai, žmogus su kuriuo gyveni, jūsų vaikai. Ar to maža?

O kodėl manai, kad man tiesiog pasisekė, o ne kad aš daug darau, kad mums sektųsi?
Paskaitau tų kurios išsiskyrė minčių, bet dažniausiai manau, kad jų egoizmas ir individualizmas sužlugdė tas santuokas ir paliko žaizdas daugelio žmonių gyvenimuose.
Dzin visi aplinkui svarbu tik, kad man būtų gerai, senovėje šią mintį yra išreiškę žodžiais "po manęs nors ir tvanas". Aš tokių minčių nepalaikau.
9 metų vaikas menkas autoritetas skyrybų procese. Toks vaikas gali būti nuteikiamas į kurią tik nori pusę ir palaikys kurį tik nori, kuris labiau pakalbins, ar mokės įsiteikti. Kad namuose nebūtų pragaro turi stengtis net besiskiriantieji. Nebent kalbi apie kokį sadistą, žiauriai kankinantį savo šeimą, bet juk dauguma porų skiriasi ne dėl to.

ka jus kuo laikote, tai yra jusu reikalas, ir niekas turbut nebandys jusu perkalbeti. taciau, kai jus sakote, kad santuoka yra priesaika ir taskas, nors valstybiniu lygmeniu tos priesaikos nera, jus klystate. ir jeigu jus norite kitiems ipirsti, kad tai yra tiesa vien del to, kad jus taip manote, tada negerai. va tokios kaip as, pradeda priesintis



Bet klausimas buvo, kaip jusu interesus pazeidzia nesusituoke?



Mano tėvai nori, kad aš būčiau laiminga. ir jiems nesvarbu, ar aš laiminga būsiu santuokoje, ar ne. svarbiausia, kad laiminga



galiu aš trumpai aprašyti savo šeimos istoriją. Kai buvau maža, karts nuo karto tekdavo pamatyti smurto šeimoje pasekmes. niekada savo akimis nemačiau, kaip tėvas mušė mamą, matydavau tik ją kruviną, išmuštais dantimis ir verkiančią. tikrai nepamenu, ką aš tuo metu galvodavau, manau, kad tuo metu su broliu ir seserim slėpdavomės, kad mūsų nenuskriaustų. dauguma prisiminimų užsiblokavo, nepamenu. tačiau pamenu, kaip vieną kartą mama priėjo prie manęs, jauniausios šeimoj ir paklausė: ar tu nieko prieš, jeigu mes su tėvu išsiskirsim? sakau, gerai skirkitės. niekas manęs nieko neįtikinėjo. tiesiog supratau, kad po skyrybų jis išeis iš namų ir nebegalės daugiau smurtauti. tokio kaip "tėvo" aš niekada neturėjau, jo nebūdavo namie, jis nesekdavo pasakų, nesirūpindavo, na neprisimenu aš nė vieno teigiamo įvykio, susijusio su juo. kai tėvai išsiskyrė, man buvo septyni metai. ir niekada gyvenime nemaniau, kad tai blogas sprendimas. ir iki šiol manau, kad jeigu nebūtų išsiskyrę, viskas galėjo baigtis tragedija. su tėvu beveik nebendrauju, bet žinau, kad jis vėliau nesmurtavo prieš nė vieną moterį. bet tikrai nedrįsčiau net pagalvoti, kad mano mama kažkuo kalta, kad jis ją mušė? gal kaltą dėl to, kad priekaištavo, kai jis pas meilužes lakstė?
ogi noriu pasakyti tai, kad jiems reikėjo išsiskirti daug seniau, gal kai manęs dar nebuvo, kol dar viskas nepriėjo iki smurto. gal tada ir mama būtų sau geresnį gyvenimą susikūrus..
nors praėjo daug metų, bet mama jį vis dar apibūdina kaip sadistą. matyt, aš dar daug ko nežinau. bet nenoriu aitrint žaizdų ir klausti..
tad jūsų tie katalikiški postringavimai, kad moteris kalta jeigu vyras neištikimas, kad reikia būti nuolankiai ir susitaikyti, mažų mažiausiai žeidžia.

Kas jūsų nuomone yra santuoka?
Kas negerai jei aš manau, kad tai priesaika, pažadas?
Nesusituokę planuoja skirtis, nes jei neplanuoja, kas gi jiems trukdo tuoktis? Kodėl nenorima tuoktis ? Vien tam kad daryti kitaip nei nusistovėjo papročiai ir teisės normos (netikslus išsireiškimas, bet nesugalvoju kaip tiksliau pasakyti)?
Nesusituokusios mamos pretenduoja į vienišų mamų socialines garantijas, nors jei jos, kaip teigiate, laimingai gyvena šeimyninį gyvenimą, nėra vienišos. Vaikai mokyklose gauna nemokamą maitinimą, nes į šeimos sudėtį neįeina sugyventinis su savo kartais labai nemažomis pajamomis. Ir panašiai. Nesakau, kad visi nesusituokusieji maane kažkaip skriaudžia , bet toks santykių neįteisinimas, neaiškumas sudaro galimybes piktnaudžiauti, o tai laikau blogu dalyku.

Aš nemanau, kad su smurtautoju reikia gyventi po vienu stogu. Bet argi visos skyrybos vyksta dėl to, kad vyras sadistas?

Aš nepostringavau, kad dėl vyro neištikimybės kalta žmona ir dėl to ji turi susitaikyti. Aš manu, kad prieš tuokiantis reikia pamatyti koks tas žmogus, gerai pažinti jo šeimą. Nesuprantu kaip galima draugaujant kelerius metus, bendraujant su šeima, aplinkiniais nesužinoti, kad vyras agresyvus, turi daug moterų, ar linkęs į alkoholį.

negerai yra ne tai, kad tu taip manai, o tai, kad tu bandai tai įpiršti kaip neginčijamą tiesą, nors tai tėra tik tavo nuomonė.
santuoką aš suprantu pagal CK.
O kodėl reikia gilintis, kodėl kažkas nenori tuoktis? kaip kas nori, taip tas ir elgiasi. man čia skamba panašiai, jeigu klausinėtum, kodėl nevaikštau į bažnyčią, jeigu esu krikštyta? tai yra mano asmeninis reikalas ir aš niekam neprivalau aiškintis, kodėl aš kažką darau ar kažko nedarau. jūs galit susidaryti savo nuomonę, bet vienais atvejais ji bus teisinga, kitais ne. per daug asmeniški tai dalykai.
Dėl finansinių dalykų nesutinku. Žinau, kad anksčiau buvo kažkokia nauda nesituokti, dabar gi jos beveik nėra. o jeigu yra, mokesčių mokėtojai tikrai nėra labai nuskausminami. Jeigu jūs nieko prieš, galiu jums kas mėnesį pervesti po vieną litą, kad nesijaustumėte nuskriausta. manau, kad ne daugiau nuo jūsų asmeniškai sumokėtų mokesčių nukeliauja vienišoms arba tariamai vienišoms mamos.
Nesuprantat kaip galima nepamatyti, kad vyras linkęs smurtauti ar į alkoholį? o kaip tai pamatyti per kelis pasimatymus iki santuokos? kaip tai pamatyti nepagyvenus kartu? kaip tai pamatyti, jeigu būsimas vyras iki vestuvių vaidina nekaltą avinėlį? o kaip vertinti, kai alkoholis ir smurtas atsiranda tik po dešimties vedybinio gyvenimo metų? aišku, moteris kalta, kaip gi kitaip.
Man nerūpi dėl ko vyksta skyrybos. žmonės nesiskiria, jeigu jiems gera kartu. jeigu blogai ir nebesugeba problemų išspręsti. lai skiriasi ir nekankina vienas kito, man svarbiausia, kad žmonės būtų laimingi. jums kažkodėl ne.

o wow
tai cia is esmes del pinigu?..

čia tokios katalikiškos vertybės, pasirodo.

Aš teigiu savo nuomonę, jūs savo. Tai kodėl manote, kad aš bandau įpiršti, o jūs ne?
Gilintis kodėl vyksta kažkas plink manau naudinga tam kad suvoktum kas vyksta ir kas iš to gali išplaukti. Nesigilinant, nežinant priežasčių susidūrus su pasekmėm atrodo, kad jos atsirado staiga, savaime, iš niekur, o gilinantis jas galima nuspėti iš anksto(pvz skyrybas) ir užbėgti neigiamom pasekmėm už akių, tai yra imtis priemonių, kol dar nesulaukei pasėkmių. Manau įprotis gilintis yra labai vertingas.

Man asmeniškai po litą galite ir nepervedinėti, ačiū Aš rašiau daug šalutinių (psichologinė darbuotojų būsena) ir tiesioginių (nemokamas maitinimas mokyklose)dalykų kurie veikia ir finansus. Negi ne aiškiau būtų ir ne mažiau būtų piktnaudžiavimo, jei piliečiai nusprendę kurti šeimą tuoktųsi, o ne šiaip sau persikraustytų į vieną butą?

Kodėl per kelis pasimatymus? Pasimatymų per keletą metų būna tikrai ne keli. Apie žmogų sužinai ne tik iš jo paties, bet ir stebėdama jo šeimą, draugus, klausydamasi kokia kitų žmonių nuomonė apie jį.

Žmonėms nepasidaro blogai kartu nei iš šio nei iš to. Būna kažkokios priežastys, jas žinant galima pabandyti pakeisti situaciją. Kodėl užuot sprendus problemas, mokiusis sugyventi siūlai skirtis. Jei nesugebi savyje išspręsti kažkokių problemų skirsies ir vėl, ir vėl. Lai žmonės nekankina vienas kito ir pasistengia dėl šeimos. Ne numoja ranka ir nesigilina į vienas kito problemas, o pabando jas spręsti - nereikės skirtis.

Man rūpi, kad žmonės būtų laimingi, bet nemanau, kad galima tapti laimingu vengiant spręsti problemas, o pasirenkant pasitraukimo taktiką.
Papildyta:

Nesupratau Apie kokias katalikiškas vertybes? Dėl pinigų nesituokia katalikai? Tą norėjote pasakyti?
Papildyta:
Ar tai, kad turiu savo nuomonę ją čia išsakau ir tikslinu ką manau, jei kažkas parašo priešingą nuomonę, yra nuomonės piršimas? Gal aš čia įkyriu?
Gal tiesiog nesusiprantu lengvai galiu čia nerašinėti nes tikrai nenoriu nei su viena pyktis. Rašau ne apie konkrečius žmones o tik apie principą.

Atleiskite, jei ką užgavo mano nenuoseklios mintys

1. tai gal pakalbam apie santuokines šeimas, kurios gaudamos atlyginimus vokelyje gauna iš valstybės visokias lengvatas už šilumą ir panašiai? ar nesijaučiat dėl to nuskriausta? galim pakalbėt apie labai daug sukčiavimų, tik nemanau, kad verta. ir juolabiau neverta matyti tiktai vieną galimai sukčiaujančia grupę, nematant kitos.

2. Nei iš šio nei iš to nepasidaro. O jeigu žmogus suklydo? Buvo aklas, nepamatė, kad tai ne jo žmogus? siūlot visą gyvenimą kentėti ir bandyt prisiderint? kam to reikia? ar jūs čia vėl dėl to, kad prisifantazuojat kažkokių iš jūsų atimtų lengvatų, jeigu ta nelaiminga šeima pasuks skirtingais keliais?

3. O aš nemanau, kad skiriamasi susidūrus eilinei problemai. Labai akivaizdūs faktai. Gyvenimo nesantuokoje priešininkai teigia, kad gyvenantys santuokoje taip lengvai neišsilaksto, ilgiau mąsto prieš priimdami sprendimą. ir aš asmeniškai manau, kad sprendimas skirtis nepriimamas nepabandžius išspręsti problemos. čia jau kraštutinis atvejis, kai supranti, kad neverta gyventi kartu. Žmogus bus laimingas supratęs, kad pasitraukė bent jau pabandęs išspręsti problemą, o ne visą gyvenimą nežinia kam aukodamasis.
Papildyta:


Jūsų mintys nuoseklios. ir jos tikrai vertingos bent jau tam, kad žinotume, kiek daug šioje visuomenėje netolerancijos ir susipriešinimo.

Jei čia išsakiau savo nuomonę tai nereiškia, kad esu netolerantiška, kaip ir tai kad jei pasiūlėte man litą nereiškia, kad esate dosni.
Nesigilinti, sakyti kad man nerūpi kas, kaip ir kuo gyvena nėra tolerancija, tai veikiau abejingumas.