Ar verta gyventi kartu iki vestuvių?

o tai kiek jums pasiulyti, kad nesijaustumete nuskriausta del sugyventiniu nenoro tuoktis ir tariamo jusu kaip mokesciu moketojos apiplesimo? as tikrai jums asmeniskai noreciau kompensuoti jusu patirtas islaidas, kad nustotumete burnoti ir zeminti nesusituokusias seimas ir vienisas mamas.

tėvai pirmiausia nori kad jų vaikas būtų laimingas. Kai išsiskyriau su savo ex jie tik džiaugėsi, nes matė kad su juo buvau nelaiminga. Kaip minėjau, tuos santykius išsaugoti bandžiau ne vieną dieną, o 1,5 metų, bet nepavyko. Nepavadinčiau to egoizmu, nors vadinkit tai kaip nori, aš neteikiu pirmenybės "visuomenės nuomonei"
Kad pastangų dedi į savo santykius ir jų gerovę suprantu, bet kartais jų neužtenka. Todėl ir sakau kad tau pasisekė
9 metu mergaites suvokimas yra gana didelis rodiklis, pazistant ta moteri zinau, kad itakos ar "palenkimo" i savo puse nebuvo. Vaikas jau sugeba atsirinkti kas gera o kas bloga. O kaip islaikyti gera atmosfera besiskiriancioj seimoj tai jau tik tu turbut sugebetum pamokyt


as irgi esu ir toli grazu ne idealios seimos, todel puikiai suprantu, kad vaikams mazesne zala daroma kai tevai issiskiria, nei kai jie mato smurta.


taip taip, matot vienisos mamos per daug pasalpu gauna, negerai negerai, reik visas istekint

Aš susvetimėjimą įžvelgiau tavo aprašyme apie bendradarbius, kurie manęs nepažįsta ir kaimynus kurie nežino kas rakina mano buto duris Mes turim vieną kaimynę nuo kurios specialiai slepiam, kad esam susituokę. Kiti kaimynai to irgi nežino, nors visada sveikinamės, persimetam keliais žodžiais Netgi mūsų buto nuomotojai nežino, kad susituokėm tai ar rūpi tai aplinkiniams?
o pasiūlymų iš vyrų esu sulaukusi jau mūvėdama vestuvinį žiedą ir netgi iš vedusio vyro

kita vertus moters pavardė po vestuvių pasikeičia, tačiau juk vyro ta pati lieka (tradiciniu atveju). tai kur teisybė
pvz mane supantys žmonės žino, kad turiu gyvenimo draugą, nors mes nesusituokę. o norint ir susituokes gali nuslepti savo santuoka. taigi santuoka kaip zmoniu informavimo priemone nelabai pasiteisina

gege , čia aišku bet ar žinojai, kad tavo avataras yra vokiečių rašytojo bei tapytojo Oskoro Kokoschkos paveikslas? apie jį savo bakalauriniame rašau...

Manau, kad verta yra pagyventi kartu iki vestuvių....tiesiog tai yra puiki galimybė geriau pažinti žmogų ir nepadaryti klaidos dėl kurios vėliau gailėtumeisi... Jei kas nors laiką atsuktų atgal, tikrai prieš ištekėdama pagyvenčiau su savo būsimu vyru...tiesiog tai būtų galimybė pamatyti "tikrąjį žmogų" realiose gyvenimiškose situacijose, pamatyti, kaip jis bendrauja, koks jo požiūris, kaip jisai elgiasi vienose ar kitose situacijose...kaip jo tėvai bendrauja ir pan. Tai vat mes tuokėmės po 4 metų mūsų draugystės (nors po santuokos paaiškėjo, jog toji draugystė buvo tokia labiau fiktyvi, kadangi mano vyras gražiai susitikinėjo su kitomis merginomis iki pat mūsų santuokos) kadangi mes kartu negyvenome, tai šito pastebėti negalėjau....ir dar daugelio dalykų nesugebėjau pastebėti.....
tiesiog po santuokos mano gyvenimas pasisuko 180 laipsniu kampu-----vyras, kuris atrodė idealus....pasirodo turintis nemažai trūkumų, žinoma, ir aš jų turiu, bet mūsų draugystės metu tiesiog buvau savimi (tad jei jis mane vedė, tai vadinasi, jis turėjo priimti mane su visais mano + ir-)....praėjo mūsų santuokos 3 metai ir vis dar nežinau, ką daryti....gyventi ar negyventi...tiesiog tuos 3 metus įvardinčiau kaip kančios....nebuvo tokios akimirkos, kad būčiau buvus laiminga....tiesa, vyras prieš mane nesmurtauja, negeria ir pan., tačiau psichologinė atmosfera, kuri tvyro yra tiesiog baisi....gyvenu su vyru, bet jaučiuosi lyg gyvenčiau viena....nėra gyvenimo draugo...negaliu pasiguosti, nes tuoj pasiskųs mamai ,kad aš jį varginu, kad amžinai dejuoju ir pan., tai apie savo bėdas jau 2 metai, kaip nepasakoju... , apkritai net nebenoriu pasakoti jam apie savo planus, svajones, nes jam tai neįdomu... apskritai, tuos 3 metus stengiausi kaip įmanydama kurstyti mūsų šeimos židinį, taikytis, suprasti jį, bet kas blogiausia, kad jokių pastangų nematau iš savo vyro pusės... tai vat

na kaip liūdnai tu, taip liūdna skaityt
ak, nežinau - daryk kaip liepia širdis, manau, jei jauti, kad tai ne tavo žmogus..

O į temą, nežinau turbūt jau sakiausi - mes kartu gyvenam nepilnus trejus metus.

tai vat aš norėjau, svajojau ir tebenoriu turėti gražią ir darnią šeimą....tačiau jei aš viena to noriu, jei mano antroji pusė to nenori, ar apskritai šiame gyvenime nežino, ko nori.. ar aš galiu viena pati išsaugoti šeimą ar dabar mes nesame tiktai šeimos parodija...aš esu pakankamai jauna ir noriu turėti žmogų su kuriuo galėčiau dalintis savo rūpesčiais ir džiaugsmais, noriu būti mylima ir geidžiama, pagaliau noriu vaikų....bet dabar negaliu pasidalinti nei savo džiaugsmais nei savo rūpesčiais su savo vyru, nes jam tai neįdomu, neesu geidžiama (nors ne esmė, bet mylimės tik kartą per 2 ar 1,5 mėn.) ir iš savo vyro kalbos suprantu, kad jisai su manimi vaikų turėti nenori...o man šeima be vaikų yra ne šeima....tai vat, išvada nepažinojau aš to žmogaus...todėl jau 3 metai kaip kankinuosi ir nežinau, ką daryti....blogiausia yra tai, kad visa ši situacija kankina ne tik mane, bet ir mano artimuosius...tėvai norėjo ir nori, kad būčiau laiminga, tačiau kad ir bandai apsimesti, jog viskas yra gerai....tėvai ne kvaili supranta, kad kažkas yra negerai, o pastaruoju metu net ir visai pašaliniai žmonės pastebi, kad aš pati esu nebe tokia....tiesiog liūdesys mane persmelkė, jei galima taip pasakyti mano meilė savo vyrui nužudė mane (tapau abejinga, šalta viskam...nors ir šypsausi, bet toji šypsena esti dirbtinė, nes mano akyse nebėr to džiaugsmo, kuirs kadaise buvo)...tiesiog vyro šaltumas ir abejingumas man...ech...tai vat jau 3 metus ištvėriau...dabar kyla klausimas, ar reikės man taip iškentėti ir visus likusius metus iki gyvenimo pabaigos?ar man dar reikia tikėtis, jog kažkas pasikeis, nors per tuos 3 metus jokių pokyčių nepastebėjau? o gal sulaužyti duotą priesaiką ir išsiskirti ir pabėgti nuo mylimo žmogaus..?
P.S. atsiprašau, kad tiek prirašiau...tiesiog norėjau išsilieti, nes neturiu kam pasipasakoti.....

neverta.

Pagal tai kaip nupasakojai, aš manau, kad man išauštų toks rytas, kai aš priimčiau drąsų sprendimą - nebe tas amžius, akd kankintumeisi visą gyvenimą aš linkiu tau tokio ryto, kad suprastum kaip tau būtų geriausia ir drąsos pradėti iš pradžių Na man nelabai smagu siūlyti skirtis, - galbūt čia laikina? galbūt dar jis atsitokės? galbūt tu turi galimybę išvažiuot į kelionę viena ir apmastyt?

Bet kokiu atveju stiprybės tau.

Tikrai? įdomu, kiek iš bakalaurinio gavai Nes tai yra Edvard Munch "Madonna"

As irgi nesupratau, prie ko cia vokieciu tapytojas Idomu, kaip bakalaurinis darbas bus ivertintas, jei norvegu dailininko Edvard Munch paveikslo neskiria
Atsiprasau, kad ne i tema rasau, bet kad juokas ima