mano drauge 3 metus draugavo, beveik gyveno kartu (na tas 'beveik' - studentiskam bendrabuty tarsi atskirai bet beveik kartu

galu gale jie issiskyre, ir netrukus ji sutiko zmogu (kuris irgi buvo tika po issiskyrimo po 4 metu draugystes), su kuriuo vos ne pirma pazinties savaite vos ne apie vaikus ir bendra senatve kalbejo..
kadangi tai bendramokslis, o mokslai baiges, tai del skyrusio atstumo net nelabai jie turejo galimybe i pasimatymus vaiksiot, nekalbant apie 'pagyvenima kartu'.
bet.. vasara susitiko, rudeni apie vestuves prasneko, ziema pasipirso, pavasari (t.y. net nepraejus metam nuo pazinties) susituoke, prisieke pries dieva amzina meile. per ta laika faktiskai susibege buvo (susibegimu vadinu sveciavimasi vienas kito mieste, gal po savaite, gal ilgiau) ne daugiau kartu nei ant ranku yra pirstu, o siaip nuolat bendravo tik per atstuma.
is vienos puses atrode 'nerealu'

is kitos.. na man tikrai buvo neramu.. ji mano geriausia drauge ir tikrai bijojau kad nesuklystu, bet gyvenimas jos, sprendimas jos.
ju santuoka kol kas trunka salyginai ne ilgai, si pavasari 3 metai. bet viskas nuostabu


manau ji rizikavo, tikrai rizikavo. bet meile kartais taip kerta per smegenis kad nesuprasi

svarbiausia, kad viskas jiems puikiai ir tikiuos kad taip bus ateity

tai dar karta patvirtina, kad absoliuciu taisykliu nera
