Sveikutės, tik dabar radau šią temą

ir tai, kai liga jau praėjo.
Taip pat pagalbos prašyti yra beviltiška. Dabar toks gyvenimo tempas, kad neplanuotai pasitraukti pas sergančią mama nelabai kas ir galėtų. Visos draugės turi savo šeimas ir vaikus, darbus...
Vieną dieną buvo visai juodai: mažoji su temperatūra 38, sūnus - 39 ir man - 39. Guliu, lubos supasi, o vaikas prašo ko nors valgyti. Juokinga - sveiką reikia įkalbinėti, kad valgytų, o čia... Skambinau draugei (kuri pati turi 4 vaikus), prašiau valgyti. Po to verkiau. O ji atvažiavo ir pamaitino. Dar geros nuotaikos užnešė.
Galų gale prisikviečiau gydytoją į namus (o tai gana sudėtinga). Ir pakliuvome į ligoninę: sūnui plaučių uždegimas, o dukrytei - bronchitas. O, kad mamai temeratūra 39, kad ji kosti jau trečią savaitę - nė vienai gydytojai nerūpėjo net ligoninėje. Išgyvenimai klaikūs. Net kaldrą sau išreikalavau per skandalą. Man pareiškė: "Mama, į ligoninę atvažiavote vaikų slaugyti, o ne miegoti!!!!!" (savaitę laiko). Tai ar po tokių pareiškimų dar prašysi pas ką nors pagalbos?