panikos atakos

Labutis! careless, as manau, kad dar nepradek gerti vaistu, pirmiausiai nueik pas neurologa ir t.t, o tada jau gerk jei pasakys gert

Labas, merginos, labas careless_of_danger
Gal musu visu istorijos ir skiriasi, taciau panasumu turime daugybe. As taip pat linkusi vis ieskoti kokios nors baisios ligos, pries keleta metu net gulejau ligonineje, taciau isvada vienas endokrinologas pateike tik tokia - esi sveika kaip roze, tik jautrumas maximalus...
Laki fantazija piesia baisiausius scenarijus, kurie faktiskai niekuomet nepasitvirtina.
Beveik esu tikra, kad tu taip pat fiziskai sveika, na bet blogiau nebus jei pasitikrinsi.
Dabar kai as susigalvoju nueiti pas koki nors gydytoja, euforija po vizito buna trumpalaike - ta vakara, na gal kita diena, taciau po kiek laiko vel ima brautis kvailos mintys..
Ieskojimas ligu - tiesiog kazkokiu savo jausmu slepimas, kuriu gal but mes nesuprantame ir pacios...
O del vaistu tai visiskai nepergyvenk, geriau jau pavartoti juos trumpiau pradineje ligos stadijoje, nei viska palikti savieigai, o po to gerti jau didesnemis dozemis ir stipresnius
As is pradziu taip pat maniau, kad jokiu vaistu sabvo gyvenime negersiu, tiesiog ismesdavau, o viskas baigesi tuo, kad taip nualinau save, kad teko net nemastant gerti vaistukus ir melstis, kad tik pageretu.
Manau, greta psichoterapija su zmogumi, kuris kelia pasitikejima taip pat labai svarbu.
Laikykis, viskas bus gerai

Sveikute Šaunuole kad patikrinsi sveikatą,pačiai bus lengviau kada padarysi visus tyrimus. Ir nereikia jausti "kaip bobute" . Tikros bobutes ateina į polikliniką pabendrauti,pasiguosti .Žinau tokiu bobulku kuris ateina į polikliniką net nesirgdamos,šaip paplepieti.
O dėl vaistu pati žiurek, jeigu jautiesi neblogai tai paparasto valerjono nakčiai išgerk. Galiu tik pasakyti kad nereikia bijoti vaistu,o ypač AD. Tik žinoma AD reikia labai teisingai pasirinkti,svarbiausia kad tai butu profesianalus gydytojas.Bet žinoma tai mano nuomone žinau kad nevisos palaikis mano nuomonė. Bet man jie labai padėjo nors irgi nenorejau jos gerti. Bet kada po mėnesio aš pamačiau koks gyvenimas gražus supratau kad AD daro stebuklus.

Ksena.palaikau tave ir pritariu 100 % del AD

O mano ta baimė labai keista,aš pvz.bijau parduotuvėje,gatvėje ar dar kur kitur susitikti pažįstamus, visada pasimetu, nežinau nuo ko pradėti pokalbį ir pan. Va tada ir prasideda.. kojos linksta ,visa išraustu ,širdis daužosi.Šiaip atrodo žmonių nebijau,bet kas čia darosi susitikus pažįstamus?

Labutis. Dar karta pakartuosiu kad tau panikos atakos . Paaiškinsiu taip: kažkada tu sutikai sakysim pažistamą ir ne iš to ne iš šio pajutai baime su jo kalbėti. Atejus namo išnalizavai ta situacija ir irgi pajutai kad jau bijai ir vėl ji sutikti...Užburtas ratas. Panikos visada užeina bijodami tam tikru situaciju ir visa laika jau mintise pradedam save nuteikti tam kad eidami pvz. į parduotuve ar sutikus žmogu tu jau panikosi ir bijosi. Žinok tai labai sudetingas ir kartais nepaaiškinams dalikas. Ko ilgiau tampysi gumą to giliau įkrisi į ta duobe. Reikia eiti ir gydytis ,pasisteng negalvoti kad va dabar tau bus blogai todėl kad sutikai tos žmonės. Aš tokia pat kaip ir tu ( tik gal amžius skyriasi ,man 29 metai) . Darbe bijojau susirinkimų iki panikos ataku, studijodama negalejau sedėti auditorijose, negalejau ir negaliu pakęsti triukšmo ( gali net supikinti ) labai bijau už savo vaikus ( visada galvoju kad jeigu mane nebus šalia su jeis kas nors atsitiks). Galiu papasakoti viena savo istorija : pirmas vaikas pradejo lankyti lopšelį o aš pratęsiau studijas. Adaptacijos periodas jau baigesi ir jam labai patikdavo lopšelyje...bet vieną dieną sedėjau paskaituose ir pajutau tokia baime,nerimą ... mintis sukdavosi apie vaiką .negaliu ir paaiškinti kodėl taip nutiko...ir ka jus manote po tos mano panikos vaikas ( iki to jis labai gerai miegojo naktimis) pradejo verkti ,nemeguoti. Veliau sužinojau kad ji nuskriaudė auklėtoja... Gal čia motiniškas instinktas bet dabar kada reikės vęsti antra mažiuką į darželį aš be vaistų tikrai neapseisiu . Mūsų smegenis nieko neužmiršta, o ypač tokiems jautriems žmonėms kaip mes...Va kiek prirašiau Gal suprasit ką norejau pasakyti

Kseana,as kai pagymdziau sunu,labai bijojau ji palikti net pas mociute,man vis atruodidavo,kad jam kas nors atsitiks.Vaikas uzaugo nei kartelio nepaliktas miegoti,nei pas babyte,nei pas mociute.As pati suvokiau,kad tai nera normalu,kad cia jau perdetai O kai pagymdziau antra vaikeli9kai jai buvo 7 men.)isvaziavau darbo reikalais i uzseni,palikau priziureti mamai ir vyruj.Autobuse istiko mano pirmas gyvenime panikos prepolis Ka tada pajutau,nenoriu ir prisiminti,tik atsimenu paskutine minti pries prepuli,kaip ten mano dukryte be manes,ka jaucia,ka masto savo mazoje galveleje Taip as susirgau,ir pasibaige mano karjera.
Papildyta:
Del karjeros,tai nesuko sau galvos.Aciu dievui,materialiniu sunkuma nera,bet ar paviks gyventi be AD

Sveikutės visos dar kartelį labai ačiū visoms už patarimus ir palaikymą pastaruoju metu kažkaip atslūgo tas nerimas, jaučiuosi visai gerai, todėl gal kol kas pagersiu kokio valerijono nakčiai ir bandysiu be vaistukų sulaukti neurologo konsultacijos tikėkimės, kad gal pavyks visai

kornellita esu tokia pat "nenormali mama". Suprantu kad vaikai užaugs ,išeis ,gyvens savo gyvenima...bet jau dabar pagalvojus labai bijau ir nerimauju. Kaip ir tu esu Liute ( jei neklystu tu irgi liute ) o ugnies ženklai, ypač Liutes labai "nenormalios mamos" jie labai saugo savo vaikus,labai pergyvena .Visos mamos pergyvena bet mūsų jausmai tokie stiprus ,kad kartais atrodo išprotesiu. Žinoma tai nenormalu ir negerai,mes pačios paskui kenčiam nuo aibes negalavimu, o ypač nuo psichologiniu. Bet jeu nieko nepadarysi, vienintele išeitis labai daug dirbti su savim,stengtis mažiau galvoti apie kitus ( net nuo vaiku kartais reikia pailsieti tai net naudinga ir mums ir jiems,o ypač nuo tokiu mamu kurios taip globoja savo lelius ). Aš va rašau ,suprantu kad reikia, bet negaliu ,bijau . Paliku vaiką tik vyrui ,bet jau po valandos liekiu kaip išprotejusi namo. O kur atsipalaidavimas,kur poilsis.Štai tau ir pradžia mūsų visu ligu...mes nemokom paprasčiausiai ilsietis. Dar vienas pavyzdis : einu miegot ,atrodo taip jau pavargau vos iki lovos daeinu...na ir kas? Negaliu užmigti nuo milijono minčiu,analizavimo kodėl ir kas ir t.t Gal pažistamas jausmas?
Dabar apie finansus .Aš turiu irgi beveik viska apie ką svajojau na ir kas? Man kartais toks pyktumas užeina iki melinavimo galvoju gal pavidas? Gal nužiurejimas ( jokinga bet net apie tai pagalvodavau) viska turiu ,žinoma finansu visada bus mažai ir dar su tokiais pabrangimais nerealiais bet esu mylima ,vyras superinis ,vaikai ...Bet gerai suprantu kad mano problemos atkeliavo iš vaikystės ir dabar man liko "pjauti mano tevo ir mamos vaisius"

As ligiai taip pat pagalvoju,kodel nesirgau anksciau,o butent dabar,kai keleri metai vyruj labai pradejo sektis versle,nusipirkome nama,i metus keliaujame po kelis kartus i siltuosius krastus,esu milima ir myliu,sveiki vaikai,vyras dovanoja naujus automobilius.Kodel dabar blogai jauciosiu.Mano mama yra ne viena karta pasakiusi,gymines nesupranta,kaip per trumpa laika galima tiek uzsidirbti,apkalbineja,kas ka nori,taip ir susigalvoja Labai jauciasi pavydas,o tai nera gerai O gal ie esu nuziureta,kas zino
Papildyta:
Nors logiskai pagalvojus,juk visi sergantis psihologinem ligom,negali buti nuziureti.O kartais,kai pradedu analizoti,tai galvoju,viskas man cia is vaikystes.

Na is tiesu, kokios mes keistuoles - as viena po kito pagimdziau tris berniukus, puikiai tvarkiausi, ne nekvepejo jokiomis panikomis - priesingai iki pirmojo nestumo buvo jau prasidejusios, taciau vos tik pastojau - viskas dingo kaip dumas.
O buvo nelengva, vaikiukai mazi, gyvenome nors ir erdviai, taciau ne savo bute, o bendrabutyje, taciau energijos ir nuotaikos netruko...
Dabar, kai tik gulbes pieno betruksta, isikalinau namuose, atsisakiau karjeros, nors sekesi puikiai ( profesiniai reikalai ) ir kartais atrodo, kad sienom galetum lipti kaip sau padeti ir iseiti is tos busenos...

Laba Va va,ta pati istorija Mes 7 metus gyvenom vienam mažam kambariuke, kaip sūnus gime pastetem lovyte tai vietos būva tik atsisesti ant sofos ir kojos nulenkti Ir dar su jo tevais gyvenom ,įsivaizduojat koks "geras" gyvenimas su anytočka Vietos mažai,pinigeliu irgi ne per kraštus... Svajojau apie savo buta, jau mintise isivaizdavau kaip gražinsiu savo namus. Dabar gyvenom 3 kambariu bute ,LAISVE...O butent pačios sunkiausios dienos čia ir prasidejo. Bet ne todel kad nenorejau būti laiminga,o negalejau džiaugtis...o tai jau liga. Net mama sake ,atrodo tavo svajone išsipildo ,kas su tavim darosi??? O aš norejau tik vienatves...kažkoks durnumas užejo ,net išgerineti pradejau ( viena pati su savim )Nenorejau nieko matyti,atsiribojau tik darbu todėl kad dirbti reikejo. Viska dariau kad reikia,o netodel kad taip patinka. O veliau norejau numirti,mane stabde tik mano vaikas. Vyras mano superinis,geras,užjaučiantis...kaip mano būvo sunku kad jie mano pačios brangiausi žmonės tai kenčia. Jaučiausiau dar blogiau todėl kad atrodidavo kad aš visada buvau kalta. Kalta kad sergu ,kalta kad mane niekas nesupranta...Kaltes jausmas tai toks bjaurus ir negeras jausmas kada stiprus žmogus tampa skudureliu. Nenorejau taip gyventi,bet niekas negalejo ar nenorejo man padieti ...bet kas galejo padieti jei tik vyras žinojo kad taip depresoju,panikoju,bijau. Man apsipirkti to laiku atrodavo kaip pragaras. Net pastaroju metų į parduotuve vyras eidavo ir iš mobilojo skambino ir aš jam sakydavau. Labai daug galiu prirašyti,papasakoti apie mano gyvenima...O išsigelbejo mane mano antras vaikelis.Nors nėštumas buvo laaaabai sunkus,viska ištveriau ir pagimdžiau. Po gimdymo dar trys mėnesiu maitynau, bet jau jaučiau kad ir vėl apimdavo neapsakomas nerimas dėl visko. Jis pradėdavo verkti ,verkdavau ir aš, jeigu užeidavo koks skausmas galvojau mirštu. Pagalvojau ,viskas baigta. Reikia kažka daryti, apejau visus gydytojus ,padariau milijona tyrimu. Paruode kaip jau minėjau skydlaiukes hiperfunkcija. Pradejau gerti vaistus,o savijauta negerejo. Nuejau pas neuropatologe ( ačiū jai) o ji mane iškarto pas psichoterapeuta. Pradejau derti AD ir dabar jaučiosiu gerai,stabilei. Tik va jau norejom nutraukti AD,bet pasirode per anksty. Labai jau mano psihika jautri,reikes daugiau laiko ja atstatyti.
Toks šiandien mano pasakojimas,atleiskit jeigu pavargot nuo mano rašliavos.
Nenusiminkit,žinoma bus sunku ir ne viena karta,bet gyvenimas tik vienas ir reikia visais imanomais budais stengtis nukritus atsistoti ir eiti toliau