Aš esu SAV - suaugęs alkoholiko vaikas

Ačiū už pranešmą apie FB jau prisijungiau

Na linkiu drasos dar ir prisijungti prie susirinkimo, kad ir tik pasiklausyti

Esu SAV.na ir kas....išaugau ir užmiršau visą tą,ką teko vaikystei patirt

ir aš esu SAV vaikas. Mano tėtis gėrė ir mušė mamą. Tiksliau vaikėsi su peiliu. Dabar jis visiškai metęs gerti, o mano problemos pasiliko. Šeimyninis gyvenimas nenusisekė, nes aš buvau auka. Visada galvojau, kad moteris turi kentėti.
Ex. draugas metė, nes pasakė, kad nemačiau dar tokio nepasitikinčio savim žmogaus, tipo galvojo, kad ex.vyras prispaudė mane, o čia kažkas giliau... Ir be to jam buvo nuobodu su manim...
Man tuoj bus 43 metai, bet su nepasitikėjimu savimi kovoju iki šiol. Truputį davė kažkiek pasitikėjimo savaitgalinės kelionės, kuo daugiau bendrauju, tuo daugiau suprantu, kad aš tokia pati kaip ir kiti, o ne "ufonautė iš kitos planetos".
Be to neseniai pasakiau pati sau buitiniam išgėrinėjimui ne. Nesuprantu kodėl buvau įpratus po darbo alumi atsigaivinti. Vaikystėj juk nuo alkoholio kentėjau, o pati taip pat elgiausi. Aplamai SAV vaikams pavojinga su alkoholiu prasidėti. Ką gi, nežinau kaip seksis tvirtai pasakyti savo aplinkai "Ne" per šventes.
Dar turiu didžiulę problemą su savęs valdymu. Elgiuosi atvirkščiai negu nusprendžiu, darbus atidėlioju. Dabar esu atsakinga pati sau, vaikų neturiu, draugo neturiu, tėvai nesikiša, tai aplamai sudėtinga...
Labai įdomu kaip sekasi temos autorei šiandien?

man irgi būna kartais tokios nuotaikos, atrodo, kad anam gyvenime tikrai buvau prisidirbus. Nei su meilėm sekasi, nei su pinigais, nei kokį talentą turiu. Ir šiaip atrodo, kad kokia paauglė buvau susikausčiusi, tokia ir likau. Gal šiek tiek drąsesnė. Kokia paauglė vieniša buvau, tokia ir dabar. Gal truputį perdedu, turiu keletą draugių, su kuriomis susipažinau kelionių metu. Bet aplamai tai esu vienišė. Tik dabar aš į tai nekreipiu dėmesio, - noriu į teatrą ar į kokį renginį, eiknu kad ir viena. Noriu keliauti, keliauju.
O gyventi tikrai verta. Galima pakeliauti, megzti, skaityti, mokintis kalbų ir dar daug ką nuveikti...

*man 36 metai, bet taip pat kovoju. Padėjo grupės, esu pusiaukelėje, dabar pradėsiu darbą su globėja, labai noriu praeiti 12 žingsnių programą - matau kaip žmonės atsigauna, šypsosi ir priima save tokius kokie esą, su visais pliusais ir minusais.

** ir aš nesenai atsisakiau alko anksčiau niekada negalvojau apie tai, bet supratau kad galiu įklimpti taip pat sėkmingai, nes manyje jau gyvena alko kodas...

***ir man tas pats, juk paskaitykite SAV skalbinių sąrašą, mums visiems yra daug būdingų bruožų




čia dar viena info savipagalbai:



Dėmesio!

Nuo rugsėjo mėn. Vilniuje renkama nauja "Moterys, kurios myli per stipriai" pagalbos grupė.

Grupė skirta moterims, kurioms meilė dažnai būna susijusi ne su laime ir džiaugsmu, o su emocine kančia;
toms, kurios dažniausiai savo partnerius myli per stipriai, o save pamiršta visiškai.
Dalyvavimo grupėje tikslas - tapti savarankiška, pilnaverte, laiminga asmenybe, išmokti mylėti save, būti mylimai ir meilėje džiaugtis, o ne kentėti!

Susitikimai vyks kiekvieną pirmadienį, Vilniuje, Trakų g. 9/1, (Pranciškonų rūmai), kabinetas bus praneštas vėliau.
Užsiėmimų pradžia:18:00val. (planuojama), trukmė 1,5-2val., grupės dydis - 8-10 moterų. Pagalbos grupė - mokama.

Pirmo užsiėmimo metu susipažinsime, prisistatysiu pati, papasakosiu apie grupės programą ir tikslus.
Apsispręsti dėl dalyvavimo grupėje galima po pirmo užsiėmimo.

Į pirmą užsiėmimą bus kviečiamos tik užsiregistravusios el.p.: mokausimyleti@gmail.com

Facebook'e galima prisijungti:
prie uždaros grupės: "Moterys, kurios myli per stipriai": http://www.facebook....11555385557391/
arba prie puslapio: http://www.facebook....119593354754852

vis tiek nerandu pranešimų FB, kur ir kada vyksta online susirinkimai


labai uz jus džiaugiuosi, kad kompleksai nekamuoja, nepilnavertiškumas, baimė būti paliktai vienai. Ne visiems taip pasiseka


kodėl taip liūdnai, ar bandot sau kažkaip padėt?

labukas, ir as esu SAV..... is salies ziurint lyg ir viskas ok, bet tas perdetas pesimizmas ir nepasitikejimas savimi betkokioje sit. visur kisa koja....o kaip kitaip kai visa vaikyste tik ir girdejau kokia nevykele esu... mano tevukas alkoholikas dabar jau pradedu i ji zvelgti su gailesciu kaip i ligoni, o paauglysteje buvo visko nuo neapykantos iki visisko ignoravimo...gaila, kad mama nesugebejo su juo issiskirti...as jos uz tai netesiu tiesiog...butu buve lengviau gyventi...gal butume tureje nors truputi ramybes...gal nebutu reikeje drebeti palindus po stalu ar basomis su naktiniais lekti pas kaimynus prasytis pagalbos ar prieglobscio...vieniems Jurgos daina Nebijok primena romantiskus jausmus...o man visada primins kaip issokinejom visos vidurnakti per langa is baimes ....ir po penkiolikos minuciu gryzusios atgal (nebuvo kur kitur dingti) visos drebancios klausemes tos dainos...
sau esu pazadejusi begti kuo toliau nuo alkoholio ir alkoholiku kas jie bebutu... nesvarbu kur, kad tik toliau geriau suns budoje gyvenciau su visais vaikais...bet ramiai.... nelinkiu net savo blogiausiam priesui patirti to ka mes isgyvenome ir tikrai nenoreciau, kad nors maza to dalele tektu pajusti mano busimoms atzaloms

galeciau cia rasyti ir rasyti nusivilimus ir nuoskaudas patirtas gyvenant su tevuku...ir kuo butu buve blogiau jei ji buciau maciusi tik karta i menesi...o gal karta i savaite jei visdelto butu ivyke skirybos...nebutu teke klausytis nuolatiniu barniu...nereiketu stoti tarp dvieju besimusanciu tevu ir paciai gauti i kaili...pagaliau gal buciau naktimis miegojusi, o ne budejusi laukdama grystancio konfliktiskai nusiteikusio girtuoklio kurio veiksmu seka nenuspejama....

kiek daug Lietuvoj SAV
labai turėtų susimąstyti moterys, kurios gyvena su alkoholikais vyrais apie vaikų ateitį, o ne sakyti, kad gyvenu su alkoholiku dėl vaikų...

aš irgi norėčiau prisijungti, bet nelabai radau informacijos...

labukas, ir as esu SAV....
kada nors parasysiu

As irgi SAV, tikrai labai labai daug tokiu zmoniu... Sunku, labai baisu prisiminti. Niekaip nesuprantu mamos, kuri kentejo dvidesimt metu. Tevo net nenoriu matyti, nebendrauju jau penki metai, kiek zinau jis labai noretu susisiekt pabendrauti. Deja, tikriausiiai niekada negaleiu jam aleisti uz visas baisybes.
Bijodavau eiti namo is mokyklas, drebedavau kiekviena vakara, laukdama ar grys girtas ar blaivas. Jei negeres, tai valio. Ramus vakars prie televizoriaus ir i lova. Jei girtas reiskia konfliktas, klyksmai, mustynes, kartais policija, bemiege naktis. Kiekviena vakara, isslapstydavau peilius, nes labai bijodavau, kad neuzmustu mamos. Baisus prisiminimai... O tada net nelabai suvokdavau kaip nenormalu tai yra, atrodydavo, kad cia taip ir buna... Nera ir negali buti jokios iseities.
Dabar kai esu jau suagusi, pykstu ant mamos... Siaip as ja labai myliu i atvirai niekada negalesiu leist jai priekaistaut... Bet kai sukyla prisiminimai, tikrai suima pyktis... Kodel nesiskyre, kodel leido mus taip skriausti...Baisu