Aš esu SAV - suaugęs alkoholiko vaikas

Suaugusiųjų Alkoholikų Vaikų internetinis puslapis:

http://suaugealkohol...i.blogspot.com/

ANKETA:

Naujoko anketa

Suaugusių alkoholikų vaikų grupėse renkasi žmonės, kurie augo alkoholikų arba nedarniose šeimose, kurių gyvenimai buvo ar vis dar yra paveikti šeimos narių gėrimo. Daugelis suaugusiųjų nežino ar buvęs (ir gal tebesitęsiantis) jų tėvų šeimos alkoholizmas kaip nors paveikė jų pačių gyvenimą. Jei jums artimi žmonės nesaikingai vartojo, arba dabar vartoja alkoholį, žemiau pateiktas klausimynas padės nustatyti ar alkoholizmas paveikė jus vaikystėje, ar įtakoja dabartinį gyvenimą.

Ar nuolat siekiate pritarimo? _____
Ar jums sunku pripažinti savo gerąsias savybes? _____
Ar jūs bijote kritikos? _____
Ar jūs persidirbate? _____
Ar kada nors esate turėję problemų dėl savo kompulsyvaus (nevaldomo) elgesio? _____
Ar siekiate tobulumo? _____
Ar jaučiate nerimą ir tikitės rūpesčių net ir tada, kada jūsų gyvenimas yra ramus? _____
Ar jaučiatės labiau gyvybingas krizės ar sunkumų metu? _____
Ar vis dar jaučiatės atsakingas už kitus taip, kaip jautėtės atsakingas už geriančius šeimos narius? _____
Ar jums lengviau rūpintis kitais, negu savimi? _____
Ar jūs izoliuojatės nuo kitų žmonių? _____
Ar pikti bei valdžią turintys žmonės sukelia nerimą Jums? _____
Ar jaučiatės išnaudojami žmogaus arba žmonių? _____
Ar turite rūpesčių asmeniniuose santykiuose? _____
Ar painiojate meilę ir gailestį, kaip kad elgėtės bendraudami su girtaujančiu šeimos nariu? _____
Ar jūs pritraukiate žmones, turinčius polinkį į priklausomybę? _____
Ar jūs tęsiate nevykusius santykius tik todėl, kad nepasijustumėte vienišas? _____
Ar dažnai nepasitikite savo bei kitų žmonių jausmais? _____
Ar jums sunku išreikšti savo emocijas? _____
Ar jūs manote, kad tėvų gėrimas paveikė jus ir jūsų gyvenimą? _____

Alkoholizmas yra šeimos liga. Tie iš mūsų, kuriems vaikystėje teko gyventi su šia liga, neretai turi problemų, kurias SAV programa gali padėti išspręsti. Jeigu Jūs teigiamai atsakėte į kelis arba visus klausimus, SAV gali padėti.

SAV grupės vyksta:

ŠIAULIUOSE:
Adresu: Vilniaus g. 247b (Šv. Ignaco bažnyčios patalpose (įėjimas iš kiemo pusės)
Tel. 8 608 43709
Susirinkimai vyksta: pirmadieniais 19 val.


VILNIUJE (S. Daukanto al. 1, įėjimas iš L. Stuokos-Gucevičiaus g.)
Tel. 8 (5) 269 10 14; mob. +370 645 79338;
Susirinkimai vyksta: II – 18 val., V – 17.30 val.

ALYTUJE (Savanorių g. 8, katalikiškas klubas „Aukštutinis kambarys“)
Tel. 8 (652) 81554
Susirinkimai vyksta: I – 18 val.

KLAIPĖDOJE (Darželio g. 11)
Tel. 8 (671) 34950
Susirinkimai vyksta: VII – 18 val.

KAUNE (Vilniaus g. 29 (prie požeminės perėjos, įėjimas pro kiemelį į Šeimos centrą II aukšte))
Teirautis – sav.kaunas@gmail.com
Mob:+370 600 33366
Susirinkimai vyksta: kiekvieną antradienį nuo 18 val.

LONDONE (lietuvių kalba)
Teirautis – sav.londonas@gmail.com

Ačiū kad pasidalinote

Aš pati esu SAV,ir žinau,kaip svarbu nelikti vienai su visu tuo "bagažu",kaip svarbu vėl pradėti gyventi,keistis ir priimti save tokiu,koks tu esi,mylėdamas ir neteisdamas.Ir šitą padaryti labai padeda grupiu lankymas,ir bendravimas su žmonėmis,kurie visą tai patyrė ir supranta visus tavo išgyvenimus ir patirtis.Grupėse mes sveikstame,dalindamiesi,bendraudami vienas su kitu.Iš ties ten atrandi pagalba ir viltį,kad gyvenimas visai kitoks,ir kad tu pats gali kurti savo gyvenimą iš naujo,nepaisant visų "žaizdų",kurios glūdėjo tavyje,nes turi žmonių su kuriais gali viskuo dalintis ir eiti sveikimo ir savęs pažinimo keliu.

Sveikos. Net keista, kad sau pritaikiau beveik visus SAV naujoko anketos punktus. skausmingai keista.
As esu SAV. Tiesa netipiskas- nes savo tevo nepazinojau, kai jis mire, man buvo 2 metai. Nieko neatsimenu.
Seimoje likome trise-as, mama, brolis. Mama buvo pakankamai traumuota- nekente visos vyrisko gimines. Visas jos demesys buvo nukreiptas i mane- as privalejau ispildyti visus jos nenusisekusio gyvenimo lukescius, netureti nuomones, besalygiskai paklusti ir t.t. Brolis jau buvo mamai kaip ir prarastas-mokesi prastai, susidedavo su blogais draugais, nieko nepasieke ir t.t. galiausiai ir jis eme isgerineti. As tuo metu buvau maza, gal 8- 9 metu. tarp manes ir brolio buvo daugiau nei 10 metu skirtumas.
Mano mama visiska abstinente. net sampano taures neisgeria per didziasias sventes. Bet ji turi daugybe kitu keistumu. Sutraumuota asmenybe. Siaubingai nepasitiki zmonemis, daznai isikala sau i galva visokias tiesas. Visa tiesa yra tik jos tiesa, o kiti visi durniai.
Puikiai baigiau mokslus, turiu gera specialybe, bet...
Nuolat siekiu perfekcionizmo. bet visiskai nemoku gyventi, atrodo, kazka vis daru ne taip ir ne tai. Nemoku sau atleisti. Esu beviltiska darboholike, siaubinga. Seimoje gyventi nemoku. Neturiu jokio seimos modelio. is vaikystes buvo idiegta, kad vyrai nereiklaingi. Vis dazniau pastebiu, kad kartoju mamos gyvenima ir mamos klaidas. Netiesiogiai, bet daug faktu sutampa.

Sveika, Ceburaska

Graziai destai mintis. Mano mama irgi tokiu keistenybiu pilna, kad ojoj. As taip pat nemoku myleti saves, nelabai zinau, kas yra grazi seima ir t.t. Kartais pagaunu save galvojancia, kad nezinau kaip gyventi. Manau, tai isplaukia is didelio saves menkinimo ir nepasitikejimo savo jegomis.
Keisciausia, kad tiek as, tiek tu speju, esame protingos, zavios ir t.t., atrodytu, gyvenk kaip normalus zmogus ir buk laiminga, tik va, pacios sau kisame koja neteisingais isitikinimais, kurie buvo suformuoti dar vaikysteje. Tas ir skaudina labiausiai, kad neturejau saugios vaikystes, is karto turejau suprasti kas yra alkoholis, nerimas nuolatinis, agresija ir puokste visu kitu blogybiu... Maza mergaite...
Svarsciau, kaip sau padeti? Knygos nera ta terapija, kuri siuo atveju pagydytu. Kadangi gyvenu ne LT, grizusi atostogu planuoju apsilankyti pas psichologa. Manau, tai vienas geresniu sios problemos sprendimu.
Tik va, kad dar ta psichologa reikia tinkama pasirinkti, tobulai butu, kad jis butu placiai susipazines su SAV problema.
Gal kas galite rekomenduoti toki specialista Klaipedoje?

Ceburaska, man truputi padeda zinojimas, kad as ne viena tokia Tokia pasiklydusi savyje...
Vis tik tikiu, kad vaikystes traumas galima isgydyti, tik reikia surasti kaip.

Geriausias variantas sveikti nuo vaikystėje patirtų traumų ir iškreipto mūsų mąstymo,kurį įtakojo vaikystėje patirtos traumos yra SAV grupių lankymas,pirmiausia paskatinčiau nueiti ten.Ir tikrai rasite jums reikalingus atsakymus,palaikyma,nes ten renkantis žmonės patyrė panašius išgyvenimus,kaip ir jūs,o kas geriau gali suprasti už tą,kuris išjautė ir perėjo tą patį savo gyvenime,kaip ir tu.Tai gi,mano pasiūlimas pabandyti apsilankyti SAV grupėse

Gratalda, pritariu, zinojimas kad ne vienas toks esi pasaulyje labai padeda Tik ka daryti man, kai negyvenu Lietuvoje? Reikia ieskoti kitu budu.

Galima susisiekti su SAv grupėmis el-paštu,ir iškelti šį klausimą,gal atsiras koks būdas pagelbėti šioje situacijoje,svarbiausia neužsidaryti,o ieškoti sprendimų,o išeitis tikrai manau yra,štai jų el paštas

SAV.draugija@gmail.com
sav.vaikai@gmail.com

Aciu labai uz ideja

Pasakojimas apie SAV ir pasidalijimas

As taip pat esu SAV. Kiek prisimenu, tai abu tevai retai kada buvo blaivus. As saves nekaltinu, nepritaikau sau daugelio to SAV taisykliu, joks nevisavertiskumo kompleksas manes nekamuoja, gyvenu gerai savo gyvenima. Tiesa, labai didelis luzis buvo tame, kad 20metu spjoviau i viska ir isvaziavau is Lietuvos, kuo toliau nuo tevu, gimniu. Nes mano du broliai ir sesuo taip pat alkoholikai. Visa gyvenima prisiminsiu paskutine diena Lietuvoje, kai stovejau autobusu stotyje laukdama autobuso, kuris mane nuves i kitoki gyvenima. Verkiau ir priesiekinejau, kad niekada niekada negrisiu atgal. Na, griztu, bet tik atostogoms. Galiu pasakyti, kad gyvenimas savo vis tiek atseikeja. As praverkiau be galo daug asaru vaikysteje, paauglysteje, norejau nusinuodyti, daug netruko iki to, bet likimas savo dave, sulaukiau as ir savo valandos. Esu laiminga, turiu grazia seima. Aisku, yra likes kartelis, ypatingai ant zmoniu, kurie neturi zalio supratimo, ka reiskia gyventi su alkoholikais tevais. Kai paskaitai temute kur zmonos uzstoja savo vyra, apie alkoholika vyra, tai net pyktis ima, kaip gali buti tokios kvailos ir spjauti tiesiogiai ant vaiku ir ju gyvenimu ir gyventi su alkoholiku vyru. Taip, as nepasitikejau vyrais, o ir dabar esu realiste, o ne roziniam pasaulelyje gyvenu. Susitikau savo vyra budama 27metu. Iki to laiko buvau vienisa, neturejau jokiu pastoviu santykiu. Man bet koks netiko. Juo labiau toksai, kuris geria kiekviena savaitgali, ar kiekviena vakara priesais teleizoriu pasiima bokala alaus ir tame nemato nieko blogo. As ne pries alkoholi. Isgeriu ir pati, bet tam visada yra vieta ir saikas. Taip at be galo erzina zmones, kurie aiskina, kad vaikui geriau net ir su alkoholikais tevais. Oj kaip norejau jaunysteje gyventi kitur. Tiesa, as ir atskirai nuo tevu gyvenau jau nuo 16metu. Stojau mokytis i technikuma, kad gyvenciau bendrabutyje. Nejauciu pykcio tevams, teva net gerbiau, nes net ir budamas alkoholikas, jis mane islaike pilnai, as jam buvau antroje vietoje po alkoholio. Visada padedavo jei reikedavo. Mamos.. su ja nesnekejau paskutinius 5metus, nebuvau maciusi 3metus. Abu mire. Vienas nuo vezio, antras nuo insulto. Abu issaukti alkoholio. Nei asaros neisliejau, gal tik palengvejimas atejo, kad viskas. Labai knisdavo prota kitu giminiu aiskinimai, kad privalai aplankyti, privalai gerbti, privalai myleti savo tevus, nes kai jie mirs, pasigailesi. As jau senai buvau sau pasakiusi, kad as nieko jiems neprivalau. Jie man suteike tik viena, gyvybe, kurios, beje as ne neprasiau. Pries desimt penkiolika metu buciau pasakiusi, kad galit ja ir pasiimti atgal, man jos net nereikia. Dabar, kai turiu nuostabia seima, sutvarkyta gyvenima, nuostabius uosvius, tai pasakau aciu uz gyvybe. Ir tai viskas, kuo as dekinga tevams. Visa kita as pasiekiau savo rankomis, savo valios stiprybe. Todel galeciau pasakyti ir kitiems SAV, neleiskit savo tevams valdyti savo gyvenimo. Jie to neverti. Atsiribokit. Pirmais metais sunku, paskui geriau, ypatingai, kai suvoki, kad tu gali, kad tu ne toks kaip jie, kad tu asmenybe, kai pradedi kopti gyvenimo laiptais aukstyn, o nebe stoveti vietoje. Tik nereikia atsigrezti.Po keletos meteliu tik dekoji uz ta patirti, nes jei man butu viskas padeta ant lekstutes, tai nezinia, koks mano gyvenimas butu tada. Zinot, sunkiausia ir buvo butent atsiriboti. Ypatingai, kai kaimynai, gimines snekedavo, apsnekedavo, kad va neaplanko tevu ir t.t. Stovedavau sukandusi dantis, bet neaiskindavau, kodel as nelankysiu ju. Jie to vis tiek nesupranta. Tie, kas to neisgyvena, to nesupranta. Todel paprasciau yra palinguoti galva ir daryti taip kaip tu jautiesi, ne taip kaip nori aplinkiniai.
Oj, na ir issieliejau. Vis tik, yra nuoskauda tokia apie ta buvusi gyvenima. Reikia kai kada issipasakoti. Gaila, kad cia kur esu, nera tokios grupes... O mailais susirasineti.. nelabai norisi. Va, gal koks jei butu Facebook grupe atsidariusi, kur butu galima padiskutuoti vos ne tiesiogiai vienais ar kitais iskilusiais klausimais, butu faina, tikrai prisijungciau. O gal yra tokia grupe? Niekada neziurejau..
Sekmes visiems, tik pakelkit galvas, jus galit, jus tikrai ne tokie patys kaip jusu tevai. Ta patarle, kad obuolys nuo obels toli nerieda, oj kaip klysta, ir mes ta visi zinome

Yra facebooke grupe SAV.
Joje yra tvarkarastis kada vyskta online susirinkimai.
Susirinkimu laikas yra pagal Anglijos ir Airijos laika, bet prisijungti gali visi norintys.