Aš esu SAV - suaugęs alkoholiko vaikas

As esu SAV(bet ju suaugu ir turiu savu vaiku)
buvo graudi,skurdi pragerta tevu vaikyste
iskenciau,suaugau isikabinau i gyvenima
daug verkiau,keikiau ir linkejau visko.........kad tik nustotu gert,nustotu vestis pijokus
buvo kraupu,net kaip dabar pamastau(gristu i vaikyste)

tevas A.A buvo tikrai geras zmogus,tik per ji mes ir isgyvenom
Nusipelnes SSSR futbolo treneris
motina ............
net nezinau ka ir rasyt tipo gyvenom seimoj bet nieko gero negaliu parasyt,net dabar
gal per ziauru,bet nubaude ja likimas,po insultu negali nieko praryt skystesnio, nei jogurtas jau 10metu tad nebegere,bet zmogaus nera,nesigaili nieko ir vis sako,galeciau nuryt-gerciau

Jungiuosi prie jūsų. SAV. Sunki vaikystė, mediniai žaislai, net vaivorykštė virš mano kiemo buvo nespalvota. taip juokauju dabar, kai nebenoriu apie tai kalbėti.
Girtuoklis tėvas, užguita motina, vėliau dar didesnis despotas patėvis, pabėgimas iš namų dėl jo priekabiavimų, bandymų prievartauti. Patikėkit, jau 10 metų, kai buvau ištekėjusi, kai vyras grįždavo ir verdavo duris, aš krūpteldavau, lyg tai patėvis ateina ieškot priekabių. Nebuvau jo mačius keliolika metų. Pasąmonėj vis dar buvo. Periodiškai kamuodavo košmarai, kad aš bėgu, jis vejasi, tuoj tuoj pavys... ir nubundu išpilta šalto prakaito. Nelankau tėvo kapo, netempiu ten augalų. Už tai, kad girtas būdamas mane sutvėrė? Už tai kad numirė patapo vertas pagarbos?Nemanau.
Amžini kompleksai, savęs nuvertinimas, baimės persekiojo daugelį metų. Ir dabar nesu pilna pasitikėjimo savimi, nors jau metų daug praėjo, esu suaugęs sąmoningas žmogus ir stengiuosi neprisiminti tos vaikystės, o kurti gyvenimą tokį, kokio aš noriu, kokio linkiu savo dukrai. Pasižiūriu "24 valandas" ir džiaugiuosi, kad man taip nereikia gyventi.
Patarimų autorei visos susakė, neverta kartotis. Tiesiog būk stipri, kas belieka.

pasirodo,tai turi pavadinimą- SAV... tėvai gyvi, abu... bet nei vieno vaiko nėra šalia..

Sveiki
matau gyvenimas rožinių paklotėlių ir jums neklojo.
noriu paklaust - kaip pirmoj žinutėj parašyta, kad tokie žmonės kaip mes turi daug jautresnį priėmimą kritikos, piktesnio žodžio ir tt, - ar nėbūna jums pikta ant tų protą knisančių monių, kurie jums aiškina kaip gyvent ir kaip būt stipriai, kai patys nei pusęs tiek š neišsrėbę yra?
nes man labai būna kartais šmėkšteli mintis, kai kas iš pašalės pasako - ir tu tiek galėjai pasiekti, kad taip, gal ir galėjau, bet tuo metu buvau užsiėmusi savo gyvybės saugojimu. kažkas forume lepteli - tu nesubrendusi - taip, nes pradėti bręsti galimybę gavau tik prieš... porą metų. ar prikiša - tu tokia, anokia, susigaudyk savo mintyse - na, aš ir stengiuosi. kaip tvarkytis su tokiais protknisiais, ignoruoti? o jeigu protą knisa, pvz, visa tema forume, kurioj man patinka būti? palikti ją? ignoruoti? vistiek atkakliai reikštis? kaip elgtis gyvenime?
na, pafilosofuojam

Sveiki visi, ir aš SAV...
čia info apie SAV susirinkimus visoje Lietuvoje
http://suaugealkohol...sirinkimai.html

STRAIPSNIS APIE SAV


„Die­ve, at­leisk, bet aš dau­giau ne­be­ga­liu“, „Mes abu – su­luo­šin­ti vai­kys­tė­je. Apie ko­kius nor­ma­lius san­ty­kius ga­li kal­bė­ti?“, „Bu­vau vi­siš­ka­me dug­ne vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se“. Tai praei­tis mo­te­rų, jau pu­sant­rų me­tų lan­kan­čių suau­gu­sių al­ko­ho­li­kų vai­kų gru­pę (SAV). Di­džiau­sia jų bai­mė – bū­ti pa­lik­tiems. Ne­su­vok­da­mi šios bė­dos, mo­te­rys ir vy­rai vėl ir vėl ve­lia­si į ne­sėk­min­gus san­ty­kius su žiau­riais žmo­nė­mis, kan­ki­na sa­ve, spė­lio­ja, kas yra nor­ma­lu, ir yra pa­si­ren­gę pa­da­ry­ti bet ką, kad tik jo par­tne­ris ne­pa­lik­tų.


http://etaplius.lt/s...

Temai pakelti ir pamastymui, istrauka is SAV Didziosios knygos:



1 bruožas: Mes esame užsidarę ir bijome autoritetą turinčių žmonių.

Suaugę vaikai dažniausiai gyvena paslapčių ir baimių kupiną gyvenimą. Baimė, o kartais ir teroras, yra visus keturiolika bruožų siejanti gija. Du iš trijų pirmų bruožų pabrėžia kitų žmonių baimę. Nors daugelis suaugusių vaikų atrodo linksmi, padedantys ar savarankiški, tačiau iš tiesų gyvena bijodami savo tėvų, sutuoktinio ar darbdavio. Kiti nuolat bijo ekonominio nesaugumo, įsivaizduojamų sveikatos problemų ar pasaulinių katastrofų. Juos persekioja galimos grėsmės ar nesėkmes jausmas. Net tie, kurie iš pažiūros atrodo nepalaužiami ir demonstruoja drąsą, gali slėpti gilų nesaugumo ir nemeilės jausmą.
Šių minčių esmė dažniausiai yra gėdos ir apleistumo baimė. Gėda yra tapusi mūsų dvasiniu jausmu ir prigimtiniu trūkumu. Apleistumas mums reiškia daugiau nei tiesiog būti vienišu ar paliktu.
Gėda ir apleistumo jausmas – ryškiausi nedarnios šeimos bruožai. Nepaisant kitų faktorių, šie jausmai yra pagrindinė sąlyga tapti suaugusiu vaiku, nesvarbu, ar šeimoje piktnaudžiaujama alkoholiu ir narkotikais, ar ne. Lyginant su kito tipo šeimomis, suaugę vaikai jaučia itin stiprų gėdos jausmą, net dėl savo egzistavimo. Kai kuriais atvejais suaugusio vaiko gėdos jausmas taip persismelkęs, kad gali paralyžiuoti kūną ir protą. Suaugę vaikai patiria „gėdos atakas“, kurios gali sukelti fizines ligas ar net amžiaus regresą, kai jaučiamasi fiziškai jaunesniais, nei esama iš tiesų. Kai patiriamas gėdos jausmas, tai gali paveikti net regėjimą. Intensyvaus gėdos patyrimo metu galimi erdvės ir apšvietimo suvokimo pokyčiai. Daugeliui suaugusių vaikų tuo metu sunku kvėpuoti.
Apleistumas gali būti įvairių formų. Vienas iš jų, kai tėvai paprasčiausiai palieka vaiką ir negrįžta. Tai gali būti ir tėvų perfekcionizmas, kai vaiko elgesys niekada neįtinka. Tėvai gali apleisti vaiką, kai nesugeba jo pagirti ar priimti jo tikrų pastangų jiems įtikti. Daugelis tėvų yra linkę greitai sukritikuoti ar taisyti vaiko elgesį, o ne pagirti ar auginti pasitikėjimą vaiko pasirinkimais. Dėl šios priežasties dauguma suaugusių vaikų turi griežtą vidinį kritiką. Kritikuojantis vidinis tėvas plūstasi ir graužia beveik kiekviename žingsnyje. Šis vidinis kritikas yra būdas pačiam save apleisti.
Gėda ir apleistumas – tai jausmai, kuriais remiantis nedarniose šeimose buvo palaikoma kontrolė. Mes laikėme savo tėvus valdingais, bet nepatikimais.
Mes perkeliame šią baimę į savo, jau suaugusių, gyvenimą ir bijome savo darbdavio, konkretaus giminaičio ar tam tikrų situacijų. Mes bijome valdžią turinčių žmonių arba patys tokiais tampame.

ar yra neturinciu baimiu zmoniu? visi kazko kazkokiu laipsniu bijo. o geda tikrai labai gaji. kartais buna geda del biile ko: isvaizdos, elgesio, veikimo ar neveikimo, inotanacijos, kuria kalbu ir etc.

as turbut irgi esu SAV. bet tokia buvo mano mama. Aciudie siandien viskas lyg ir gerai bet paauglyste buvo ziauri. buvom viskuo aprupinti-del to dekingi teciui bet iki dabar skauda sirdi prisiminus kokia mama teko matyti. dabar uzaugus as suprantu,kad mano mama irgi buvo SAV ir tos psichologines problemos vede I tai. Stengiuosi atleisti bet rysio tarp musu turbut ir neatsiras. Bijau daryti tas pacias klaidas su savo mergaitem

Sveiki,
ir aš esu iš SAV.. Priėjau gyvenime krizę, nors seniai sau buvau prisipažinusi, kad nesugebu savarankiškai priimti optimaliausių sprendimų, nei visiškai savimi kliautis, nei puoselėti santykius...

Ar sprendžiate čia kažkokias problemas? Ar tik dalinatės, pasiguodžiat?

Gal yra tokių, kurie atrado naudos ir pliusų iš tokios vaikystės ir susitvarkė gyvenimą?

Atradau . nes žinojau kokio vyro nenoriu ir kaip nenoriu elgtis . Būtent ta kryptim ir žygiuoju

Na va kaip gerai. O as labai blaskausi. Zinau lyg ir kokio noreciau, bet arba nesitikiu sutikti, arba kaltinu save del blogo su manimi elgesio, dar plius laikas bega, spaudzia, atrodo tuoj pasensiu ir isvis nebus is ko rinktis...