Įkraunama...
Įkraunama...

Aš esu SAV - suaugęs alkoholiko vaikas

QUOTE(žavesėlis @ 2015 02 25, 16:22)
Laaaabas.  4u.gif Susimoviau  doh.gif  biggrin.gif
Iš tikro nenoriu nieko pasakoti apie vaikystę, bet, kad jūs taip prašot, tai jau ir tęsinys mintyse suskiemenuotas, pastraipom sudėliotas ir geltonais blynais pakamšytas. doh.gif  doh.gif
O atkristi kaip ir nebėra kam. Tai ir baisu, kad tas likutis neišdingtų, o tai vakumas įsiurbs. doh.gif

Prisiskaičiau visko ir dažnai rytais, tik tik pabudus murmu: aš laiminga aš laiminga aš labai labai laiminga thumbup.gif  Iš pradžių tai veikė. Tik gal nespėdavau pagalvoti, ant kokio kanto aš čia laiminga, tai gaudavau daug bergždžio vyrų dėmesio. Nors man laimė, kad nieko blogo nenutiktų, o geriau gali ir nebūti. Su tokiu mąstymu ir nejudu link to gerumo. doh.gif

Tokia mintis. Jei kiekviena moteris surašytų, kiek yra patyrusi priekabių ir prievartavimo, smurto ir pažeminimo iš savo vyrų... kodėl mes, amžinos aukos, šeimos židinio ir gero vardo saugotojos nekalbam apie tai. O vyrams laisvė elgtis taip ir toliau. Iki pasensta, pasiligoja, o mes, moterys dar labiau juos popinam ir apšokinėjam, užuot parako po šikna pakišusios blink.gif


Likutis , jei tikras , neatkris , gal truputi pavaidins įsižeidusį , bet supras ir priims, jei to nebus vadinas tiek ir tereikėjo.

Tikrai jau , kad mąstymą keist reikia biggrin.gif Visų pirma , jei yra gerai , tai gali būt ir dar geriau smile.gif
Nekalbat , nes tai gėda , "ką žmonės pasakys", meilė ir visi kiti bla bla bla. Juk visada patogiau įkišti kaip stručiui galvą į smėlį ir nieko nematyti. Viešumoj pasirodyti kaip ideali šeima sukurti iliuziją sau ir kitiems. Mano mama visą gyvenimą vargo su tėvu ir kiek kartų prisiekinėjo kad kai sirgs nei slaugys nei žiūrės , o finale kas ? Ir slaugė ir žiūrėjo ir mirusiam akis užmerkė.
Atsakyti
Visas straipsnis zodis i zodi apie mane.Kol neturejau dukrytes dar laikiausi kazkaip , bet vos tik ji atsirado pradejau ristis zemyn nes nesuratau kas yra gera mama, kaip tureciau elgtis ivairiose situacijose....isvis neturiu supratimo kas seimoij yra priimtina kas ne del visko sugebu tik kaltinti save....kuo toliau tuo blogiau viskas...nebeliko draugu,pasidariau uzsidarius ir bijau zmoniu nes paprasciausiai jais netikiu,negaliu niekuom pasitiket visi atrodo linki man tik blogo...tuo paciu ir vyras...atrodo aplink tik melas ir dviveidziai zmones...nebejauciu jokiu dziugiu jausmu...visiskai jokiu geru emociju,kazkaip nustojau jas jausti net keista kai niekas nebedziugina....daznai pagalvoju kad neuzauginsiu sveikos dukros pati budama tokioj busenoi visada...turbut jei geriau butu jei jos neauginciau.
Atsakyti
QUOTE(jolantoska @ 2015 02 23, 09:46)
Suprantu ir tai. Tiesiog pabandykit padaryti tai kas Jums labiausiai tiktų. Atmetant mintis apie kitų reakcijas, veiksmus ir t.t. Tik Jums. Kaip pvz. jei norit skaityti knygą tai ir skaitykit, net jei kažkas prašys eiti pašokti, reikalaus dėmesio pokalbiui , ar primygtinai kvies į kiną. Jūs norit skaityti ir taškas. Labai sunku tai įgyvendint praktiškai , bet jautiesi kaltas , kad galbūt kažką įskaudinai . Bet taip nėra. Tiesiog tai pasekmių seka.

oi čia kebli situacija... 2 metai esu mirties santykiuose, mirties taške, ir pati palaikau tai... Jaučiuosi kaip ligonė, priklausanti nuo jo... Kai jis siekia manęs, vis manau, kad man reikia kitokio ir stumiu jį tolyn.. Kai jis atlyžta, staiga apima baisi kaltė ir negaliu rodos be jo... kai esam kartu, nei labai gerai, nei labai blogai, retkarčiais smagu, dažniausiai kaip svetimi... kaltinu save dėl tokio santykių stovio, bet 2 metai nesiryžtu jų nutraukti... nei jis negauna iš manęs ko tikisi, nei aš iš jo.. Jis man atrodo per moteriškas vyras, aš jam per vyriška moteris.. Juolab per tą laiką ir mergaitė prie jo prisirišo... ir jau turėjau ne vienus nesėkmingus santykius, bet dauguma buvusių po manęs rodos sukūrė gražias šeimas, todėl dar labiau dėl visko kaltinu save ir bijau, kad nesusirasiu vistiek nei geresnio, o jei ir jis dar sukurs šeimą po manęs, iš viso išeisiu iš proto... nors mintyse svajoju apie kitokį vyrą.. atsiprašinėju naktimis dukros ir verkiu, kad nesugebėjau jai sukurti gražios šeimos, kankinu save, ir jį, ir trypiu vietoje, o metai bėga.. ir kraustausi iš proto, kai matau, kaip kiti aplinkui gražiai gyvena gyvenimus... o ta kaltė...

QUOTE(žavesėlis @ 2015 02 23, 10:06)
Skaičiau tokią mintį, kad, jei gali pasakyti "ne" nepaaiškindama kodėl, nesiteisindama ir nesijausdama kalta, tuomet esi stipri asmenybė.
Sunkiai man su tuo "ne". Jei jau ir pasakau, tai būna apraizgoma begale pasiaiškinimų.

oi reikia kažkaip bandyti ir šitą išsiugdyt... moku pasakyti NE tik šeimos nariams, t.y., jie juk niekur nepabėgs, su jais gal ir elgiuosi šiurkščiausi... verysad.gif
Atsakyti
QUOTE(raudonabraske @ 2015 02 25, 20:12)
Visas straipsnis zodis i zodi apie mane.Kol neturejau dukrytes dar laikiausi kazkaip , bet vos tik ji atsirado pradejau ristis zemyn nes nesuratau kas yra gera mama, kaip tureciau elgtis ivairiose situacijose....isvis neturiu supratimo kas seimoij yra priimtina kas ne del visko sugebu tik kaltinti save....kuo toliau tuo blogiau viskas...nebeliko draugu,pasidariau uzsidarius ir bijau zmoniu nes paprasciausiai jais netikiu,negaliu niekuom pasitiket visi atrodo linki man tik blogo...tuo paciu ir vyras...atrodo aplink tik melas ir dviveidziai zmones...nebejauciu jokiu dziugiu jausmu...visiskai jokiu geru emociju,kazkaip nustojau jas jausti net keista kai niekas nebedziugina....daznai pagalvoju kad neuzauginsiu sveikos dukros pati budama tokioj busenoi visada...turbut jei geriau butu jei jos neauginciau.

Visų pirma savo dukrytei Jūs visada būsit pati geriausia.

Man iškilo klausimas , jus beskaitant : kokį įspūdį apie jus galėtų susidaryti aplinkiniai pirmą kartą pamatę ?
Papildyta:
QUOTE(Izolda @ 2015 02 25, 23:16)
oi čia kebli situacija... 2 metai esu mirties santykiuose, mirties taške, ir pati palaikau tai... Jaučiuosi kaip ligonė, priklausanti nuo jo... Kai jis siekia manęs, vis manau, kad man reikia kitokio ir stumiu jį tolyn.. Kai jis atlyžta, staiga apima baisi kaltė ir negaliu rodos be jo... kai esam kartu, nei labai gerai, nei labai blogai, retkarčiais smagu, dažniausiai kaip svetimi... kaltinu save dėl tokio santykių stovio, bet 2 metai nesiryžtu jų nutraukti... nei jis negauna iš manęs ko tikisi, nei aš iš jo.. Jis man atrodo per moteriškas vyras, aš jam per vyriška moteris.. Juolab per tą laiką ir mergaitė prie jo prisirišo... ir jau turėjau ne vienus nesėkmingus santykius, bet dauguma buvusių po manęs rodos sukūrė gražias šeimas, todėl dar labiau dėl visko kaltinu save ir bijau, kad nesusirasiu vistiek nei geresnio, o jei ir jis dar sukurs šeimą po manęs, iš viso išeisiu iš proto... nors mintyse svajoju apie kitokį vyrą.. atsiprašinėju naktimis dukros ir verkiu, kad nesugebėjau jai sukurti gražios šeimos, kankinu save, ir jį, ir trypiu vietoje, o metai bėga.. ir kraustausi iš proto, kai matau, kaip kiti aplinkui gražiai gyvena gyvenimus... o ta kaltė...
oi reikia kažkaip bandyti ir šitą išsiugdyt... moku pasakyti NE tik šeimos nariams, t.y., jie juk niekur nepabėgs, su jais gal ir elgiuosi šiurkščiausi...  verysad.gif


Jūs dėl nieko nesat kalta . Tiesiog visos patirtos vaikystės problemos lenda ir trukdo gyventi dabar. Nereikia žiūrėti kitų gyvenimų - pradėkit kurti sąvąjį. Visų pirma padaryti mažą darbą - pradėti tikėti tuo, kad ir Jūs tą galit. Jei dabartiniai santykiai jūsų netenkina - traukit juos velniop. Jei tikit , kad juos galit pakeist - keiskit. Nebuksuokit vietoje, nes tik nuo jūsų priklauso , tai kaip klostysis viskas ateity. Nebijokit klysti. Neklysta tas , kas nieko nedaro.

Jūs esat pačios geriausios, šauniausios, protingiausios, tik reikia tuo patikėti. Ir nesvarbu , kad jums to niekas nepasakys garsiai , jūs tuo pirmiausia įtikinti save. Kelkit savivertę ir pamatysit kaip viskas pamažu ims keistis.
Atsakyti
[quote=jolantoska,2015 02 26, 08:55]
Visų pirma savo dukrytei Jūs visada būsit pati geriausia.

Man iškilo klausimas , jus beskaitant : kokį įspūdį apie jus galėtų susidaryti aplinkiniai pirmą kartą pamatę

na tiksliai to nepasakysiu bet turbut atrodau gana nuobodi,pasinerus kazkur i kita pasauli.....aisku kartais tenka uzsideti ta kauke ir vaidint laiminga visgi darbas ir visokie reikalai gal tada ir atrodau normali...
Nemoku islaikyti ilgu santykiu su zmonemis turbut del tos priezasties kad kauke ilgai nesilaiko o su nuobodziu nelaimingu zmogum niekas lb bendrauti nenori
Atsakyti
[quote=raudonabraske,2015 02 26, 10:42]
[quote=jolantoska,2015 02 26, 08:55]
Visų pirma savo dukrytei Jūs visada būsit pati geriausia.

Man iškilo klausimas , jus beskaitant : kokį įspūdį apie jus galėtų susidaryti aplinkiniai pirmą kartą pamatę

na tiksliai to nepasakysiu bet turbut atrodau gana nuobodi,pasinerus kazkur i kita pasauli.....aisku kartais tenka uzsideti ta kauke ir vaidint laiminga visgi darbas ir visokie reikalai gal tada ir atrodau normali...
Nemoku islaikyti ilgu santykiu su zmonemis turbut del tos priezasties kad kauke ilgai nesilaiko o su nuobodziu nelaimingu zmogum niekas lb bendrauti nenori
[/quote]
Na , kad Jūs nuobodi tai tik Jūsų nuomonė. Kadangi žmonių arti neprisileidžiat , tai negalit ir žinoti ką jie apie Jus mano smile.gif Galbūt Jūs jiems atrodot labai įdomus žmogus ? Niekada apie tai nepagalvojot ? Bet kadangi sąmoningai statot jiems barjerą, jie neturi progos Jums apie tai pasakyti smile.gif
Atsakyti
Geri patarimai, žinoma, pradėti save vertinti, pasitikėti savimi, atsisakyti kaltės jausmo, mylėti save. Panašu, kaip apkūniam pasakyt,- numesk svorio. Ir tie ir kiti žino, kad reikia ir, kad būtų lengviau, jei nebūtų to viso negerumo. Bet tai nėra lengva. Labai daug darbo, valios pastangų reikia įdėti. Ir atminti, kad jei dar kada gyvenime suvalgysi torčiuko, vėl toks storas būsi. Jeigu dar kada leisiesi žeminama, vėl būsi minama.

Stokholmo sindromas, berods. Kai auka įsimyli, gina savo budelį. Net galėdama pabėgti, ji to nebedaro. Kodėl? Iš pradžių paklūsta, nes nori likti gyva. Paskui pereina į budelio pusę. Jei mane sumušė, vadinas, buvo už ką. Tiksliai tokius žodžius esu girdėjusi iš mamos. Tai jau yra liga, reikalinga rimtos specialistų pagalbos, ilgalaikės terapijos.

Toms, kurios dabar kenčia nekokius santykius. Sakysi, mesk jį, tada atsiranda argumentų, kad būna ir šviesių dienų, ne toks jis ir blogas. Neturiu darbo, neturiu kur prisiglausti, vaikui mokykla ir t.t. Nematau šviesos tunelio gale. Pagaliau, nutraukus tokius santykius, vaje, kažkodėl, kiti, stebuklingi ir išsvajoti, būna dar baisesni.

Esu viena jau penkti metai. Tik dabar imu suvokti, kad esu laiminga, nes niekas manęs nemuša, nesivolioja girtas, nereikia pataikauti, vizginti uodegą ir nuolat bijoti, kad nepaliktų. Tenka pripažinti, kad turiu tą aukos sindromą, kol jo nesigydysiu, tol kitokių santykių ir nebus, trečią, ketvirtą, ar dešimtą kartą bandysiu.
Atsakyti
QUOTE(žavesėlis @ 2015 02 26, 13:11)
Geri patarimai, žinoma, pradėti save vertinti, pasitikėti savimi, atsisakyti kaltės jausmo, mylėti save. Panašu, kaip apkūniam pasakyt,- numesk svorio. Ir tie ir kiti žino, kad reikia ir, kad būtų lengviau, jei nebūtų to viso negerumo. Bet tai nėra lengva. Labai daug darbo, valios pastangų reikia įdėti. Ir atminti, kad jei dar kada gyvenime suvalgysi torčiuko, vėl toks storas būsi. Jeigu dar kada leisiesi žeminama, vėl būsi minama.

Stokholmo sindromas, berods. Kai auka įsimyli, gina savo budelį. Net galėdama pabėgti, ji to nebedaro. Kodėl? Iš pradžių paklūsta, nes nori likti gyva. Paskui pereina į budelio pusę. Jei mane sumušė, vadinas, buvo už ką. Tiksliai tokius žodžius esu girdėjusi iš mamos. Tai jau yra liga, reikalinga rimtos specialistų pagalbos, ilgalaikės terapijos.

Toms, kurios dabar kenčia nekokius santykius. Sakysi, mesk jį, tada atsiranda argumentų, kad būna ir šviesių dienų, ne toks jis ir blogas. Neturiu darbo, neturiu kur prisiglausti, vaikui mokykla ir t.t. Nematau šviesos tunelio gale. Pagaliau, nutraukus tokius santykius, vaje, kažkodėl, kiti, stebuklingi ir išsvajoti, būna dar baisesni.

Esu viena jau penkti metai. Tik dabar imu suvokti, kad esu laiminga, nes niekas manęs nemuša, nesivolioja girtas, nereikia pataikauti, vizginti uodegą ir nuolat bijoti, kad nepaliktų. Tenka pripažinti, kad turiu tą aukos sindromą, kol jo nesigydysiu, tol kitokių santykių ir nebus, trečią, ketvirtą, ar dešimtą kartą bandysiu.

Būtu po postu like , paspausčiau 100 kartų smile.gif Problemos suuvokimas ir įvardinimas , tai jau yra pirmas žingsnis į jos sprendimą smile.gif
Atsakyti
QUOTE(jolantoska @ 2015 02 26, 10:30)
Na , kad Jūs nuobodi tai tik Jūsų nuomonė. Kadangi žmonių arti neprisileidžiat , tai negalit ir žinoti ką jie apie Jus mano smile.gif Galbūt Jūs jiems atrodot labai įdomus žmogus ? Niekada apie tai nepagalvojot ? Bet kadangi sąmoningai statot jiems barjerą, jie neturi progos Jums apie tai pasakyti smile.gif

Sunku jo nestatyti smile.gif mano paslaptis isduodavo mano nuosava mama, visada meluodavo ir grasindavo,kad nusizudys.Gryzusi is mokyklos rasdavau girta besismaugencia su petkelnemis arba klausdavo patarimo,kai pasakydavau,kad gal si bliuskute grazi bet per atvira ji mesdavo viska ir begdavo lysti po traukiniu......as su asaromis is paskos...apie mano paslaptis ir asmeniskus dalykus aptarinedavo prie stalo su savo sutve....man budavo labai geda....
Nebepasitikiu nei vienu zmogum,kuo toliau tuo labiau...atrodo norisi isipasakoti kam nors viska ka esu patyrusi , bet nezinau kam....mano vaikyste buvo tragiska uzaugau pastovioj itampoi ir strese...mustynese,bade,zeminimais...negaliu tos itampos atsikratyti iki dabar...o jau tiek laiko praejo..turbut niekada nepavyks.Bandysiu dabar antidepresantus gal nors kiek pades.Visi stebisi kodel taip saltai bendrauju su mama,o ,kad jie zinotu....
Atsakyti
QUOTE(raudonabraske @ 2015 02 26, 15:10)
Sunku jo nestatyti smile.gif mano paslaptis isduodavo mano nuosava mama, visada meluodavo ir grasindavo,kad nusizudys.Gryzusi is mokyklos rasdavau girta besismaugencia su petkelnemis arba klausdavo patarimo,kai pasakydavau,kad gal si bliuskute grazi bet per atvira ji mesdavo viska ir begdavo lysti po traukiniu......as su asaromis is paskos...apie mano paslaptis ir asmeniskus dalykus aptarinedavo prie stalo su savo sutve....man budavo labai geda....
Nebepasitikiu nei vienu zmogum,kuo toliau tuo labiau...atrodo norisi isipasakoti kam nors viska ka esu patyrusi , bet nezinau kam....mano vaikyste buvo tragiska uzaugau pastovioj itampoi ir strese...mustynese,bade,zeminimais...negaliu tos itampos atsikratyti iki dabar...o jau tiek laiko praejo..turbut niekada nepavyks.Bandysiu dabar antidepresantus gal nors kiek pades.Visi stebisi kodel taip saltai bendrauju su mama,o ,kad jie zinotu....

Puikiai tave suprantu , mano mama nors ir neišduodavo mano paslapčių bet buvo puiki manipuliatorė. Todėl tie lakstymai kartis ar po mašina man labai pažįstami. Dabar mano mama gyvena kartu su manim ir iš praeities iškyla daug nemalonių prisiminimų. Kartais sukasi ant liežuvio galo užgaulūs žodžiai , bet nuryju, nes pagalvoju kam to reikia. Aš gyvenu savo gyvenimą ir gana gerą, o kaip ji nugyveno savąjį už tai gauna atpildą.
Atsakyti
Realiai gal žiauriai pasakysiu, bet gal būtų geriau, kad vieną syk jai būtų pasisekę su tom pėdkelnėm. Įprasta galvoti, kad kiekviena gyvybė verta pagarbos ir reikia ją saugoti visais įmanomais būdais. Nors realiai žiūrint, ko vertas žmogus, kuris tik kenkia kankina ir luošina. Paverkus būtum, nugedėjus, ir dievas davęs gal į normalius namus papult.
Mano patėvis, sulaužęs ne vieną gyvenimą (girtavimas, smurtas, priekabiavimas (ir lytinis)), pastipo nuo baltosios karštinės. Buvau nemačius jo keliolika metų, bet vis sapnuodavau košmarus ir pabusdavau išpilta šalto prakaito.
Pastarosiom dienom sužinojusi, kokias niekšybes mano blaivininkas sugyventinis darė mano dukrai, jau beveik sveriu pagarbą savo alkoholikui vyrui. Tas bent pasikarti sugebėjo.

Per tv minėjo, kad kasdien keliasdešimt moterų namuose būna sumušamos. Tai namai- namai, ar mūšio laukas ?
Atsakyti
QUOTE(raudonabraske @ 2015 02 26, 14:10)
apie mano paslaptis ir asmeniskus dalykus aptarinedavo prie stalo su savo sutve....


Maniškė irgi nesugebėdavo nieko nulaikyti, lyg ne žmogus būčiau. Nors nelabai gerdavo, buvo labiau koalkoholikė.
Atsakyti