Aš esu SAV - suaugęs alkoholiko vaikas

Labai is tikro smagu, kad yra tokia temele, kad suvoki nesantis vienas. Pamenu, kaip kuri laika negalejau patiketi, kad atsakymas i mano bedas ir "ne toki" elgesi yra butent toks Tas is tiesu iduoda pasitikejimo Taciau, manau vistik tos grupines terapijos turi ne vien religini ar siaip pakalbejimo paskirti. Ttai tikslingas gydymas. Pasisneketi zinoma galima ir pries, ar po to susedus
Kalbu taip todel, kad mano mama lanke panasaus pobudio grupine terapija alkoholikams. Nepadejo aisku Ignoravimas.. Teko placiau kalbeti su to centro direktoriumi - viskas remiasi i suvokima ir itikejima, kad gali.

yey, Na mano akimis mastantiems zmonems turint atitinkama palaikyma nera taip sunku kovoti su savo problemomis. Tiek kiek man teko dometis, bet kokios grupines terapijos esme yra buvimas su zmonemis kurie taip pat jaucias kaip tu, kurie kovoja su tomis paciomis problemomis, kurie tave supranta. Ir tame bet koks Dievo minejimas nenaudingas. Man tai nera priimtina tiesiog. Nenoreciau net tuo uzsiimt sakralioj erdvej. Taigi. Kryptingai dirbt galima ir pagal paciu kuriamas taisykles. As tik siulau, neturiu nieko priesh zmones kuriems religija priimtia.

Na tai idomu kaip jums sekasi kurti savo grupele ir pasisedejima?

as galiu pasakyti,kad mano vyras alchoholiko vaikas....esu laiminga ir didziuojuosi savo vyru,kad jis supranta tai ir save tramdo,nepiknaudziauja svaigalais
minusas pas ji,kad kai isgeria,labai priklas darosi bet nesimusa,nesikolioja,tiesiog man gal nepatinka

Sveikos,
as buvau SAV sustikime. buvau keleta kartu. tikrai daugiau optimizmo atsiranda. pirma karta baisu, paskui ne. kaltinat savo mamas nes jos savo amziuje bijo keisti gyvenima, o pacios net i susitikima bijot nueit

mano tevas alkoholikas. ilga laika buvo irgi sunku palikt mama, nes esu vienturte, bet palikau. jauciuosi geriau. zinau, kaip sunku matyt motinos asaras. o i SAV nuejau todel nes pasidare baisu nuo savo pacios minciu - nuolat linkiu savo tevui mirties. kitaip negaliu. jeigu gertu ir nekankintu mamos, tuomet jis man butu tiesiog nesvarbus. mama nieko nenori keist. as uz ja nieko nepakeisiu, o as be jos pagalbos nieko nepakeisiu. dabar tiesiog aplankau tevus karta i savaite, kartais mama skambina ir verkia, nes tevas agresyvus, tuomet sedu i masina ir liekiu namo. nezinau ar taip padedu jai, tiesiog paciai tuomet ramiau.
dabar ruosiusi savo vestuvems, tai laukiu su didziule baime. bijau girto tevo vestuvese, o nekviest jo negaliu

sveika.
Pažįstu merginą, kurios tėvas taip pat buvo baisus girtuoklis, priekabiaudavo prie jos mamos, netgi ranką pakeldavo. O kai buvo jos vestuvės, tai jos tėvas per visas dvi dienas išbuvo kaip agurkėlis, neprisigėrė, su muzikantu prašnekėjo visą naktį, iš jo pusės nebuvo jokių netikėtumų, tikras pavyzdinis tėvelis. Aišku po vestuvių vėl tas pats, nors dukrai šventės nesugadino. O gal ir tavo tėvui taip sušvies.

Kava 25,

Ruoskis vestuvems ir apie tai negalvok, stenkis negalvoti...
As tiek metu kentejau del tevo elgesio...Nenorejau jo savo vestuvese, nenorejau giminiu is tevo puses, nes viskas, kas susieta su juo man kelia neigiamas emocijas...
Jis negere iki vestuviu gal savaite. Vestuviu pirmos dienos ryta, apie 6 val atsikeliau ir ejau ruostis, o jis parejo... stipriai ikauses, beveik girtas. Nieko jam nesakiau, negalejau... O ir siaip su juo beveik nekalbu. Tik toks skausmas pervere sirdi.
Jis,aisku,prasiblaive siek tiek. O as... Nors svente buvo grazi ir visi aplink su sypsenomis ir laimingi, as - su asaromis akyse, o sirdyje su skausmu... Stengiausi apie tai negalvoti ir jaustis laiminga, bet visa diena vos tramdziau asaras.
Jis ir vel laimejo... Dar karta pervere man sirdi...

Ka dabar galiu pasakyti... viskas praejo... eidama link altoriaus galvojau, kad einu i nauja gyvenima. Duok Dieve, kad taip ir butu. Tik nezinau kodel vieniems skirta netekti tevu, o kitiems juos tureti salia ir netureti savo sirdyse, kaip mylinciu ar bent jau gerbianciu ir palaikanciu...
Jis - zmogus, esantis mano gyvenime. Bet viskas, ka prisimenu su juo - niuru. Pavargstu verkti ir sielvartauti del kenciancios mamos. Pavargstu jo nekesti.
Tai didziule nasta... Visa sirdimi trokstu jos kuo greiciau atsikratyti...
tik nezinau ar is tikruju tai yra imanoma...

Jaučiuosi lygiai taip pat Ir abejoju, ar norėsiu matyti jį savo vestuvėse

Dar karta noreciau pasisakyti. Noreciau palinketi ryzto visoms toms, kurios bijo nueiti i SAV grupes. PAtikekit, jos tikrai padeda. Jei ne viena, tai kita grupe, bet padeda. Vien tai padeda, kad ten sutinki bendraminciu, kurie geriausia supranta, nes tai yra isgyvene. BE zodziu supranta. Supranta is vieno zodzio.

Man pvz vien suzinojus, kad yra tokia grupe, kad yra tokia "diagnoze" - SAV, pasidare lengviau. Zinau, is kur ateina mano kai kurie elgesio keistumai , baime, nepasitikejimas.

Mano tevas alkoholikas mires. Per laidotuves mes, visi trys vaikai beveik neverkem. Galiu pasakyti, turbut nesuklysiu, kas sukosi musu galvose: "dabar bus lengviau... visiems lengviau..."
As pati, kaip vyriausia dukra bent esu teva maciusi dar negerianti. DAr spejau patirti jo meile, rupesti... O jauniausias brolis jau turbut tokio tevo nebepamena. NEs kai jis gime, tevas jau isgerinejo ir po truputi ritosi zemyn. Liudna...

Priminei, kad ir mano sesė gimė ir gyvena pas tėvus su jau stipriai pačiuožusiais stogais

Sveikos! Perskaiciau tik dabar sita tema, nors ir anksciau maciau, bet nenorejau cia lysti....

Turbut ir as SAV. Mano istorija gal kiek kitokia, bet su tokiom pat pasekmem. Kam nepatinka ilgos istorijos, tai neskaitykit, pas mane situacija kitokia, niekada neturejau tevo, o ir mamos, galima sakyti, be to nemoku trumpai ir glaustai.

Mane motina pagimde budama septyniolikos metu, nors ji atrode kaip jau subrendusi moteris, istikruju buvo visiskas vaikas. Dabar man 25metai. Daznai ja prisimenu ir savo senelius, mes tais sovietiniais laikais gyvenome visai neblogai, pinigu niekada netrukdavo, todel mano mamai niekada nereikejo sukti galvos del ju, jai tetis ( mano senelis) visada ju duodavo.
Tada tokiu kaip dabar naktiniu klubu nebuvo, bet buvo labai madingi restoranai, kurie veikdavo per nakti ir Vilniuj buvo tokie labai populiarus. Mano motina su savo geriausia drauge visada ten traukdavo ir lebaudavo per naktis. Buvo labai grazi moteris, todel turbut tas nuolatinis vyru demesys jai neleido sedeti per dienas su manimi ir buti tiesiog mama.
Mes gyvenome pas mano senelius (mamos tevus). Mano mama net ir nemane niekur kitur kraustytis, nes nuolat buvo islaikoma savo tevu, o ir patogu labai buvo,kai aukles nemokamos visai salia. Daznai pagalvoju, kad daug kaltes cia yra mano seneliu, neskiepijo jie jai savarankiskumo, nespaude mokytis, nespaude dirbti, nedrausdavo mamai lakstyti po tuos visus restoranus, o ko gi dar bereikia tokiai saugusisiai paauglei....
Taigi mane, galima sakyti, uzaugino mano seneliai, savo mama labai daznai matydavau diena miegancia po tu visu baliu, o vakare ji vel dingdavo. Neidomu jai buvo su manim. Dirbti ir gi neplanavo iki gyvenimo pabaigos per visa laika ji buvo isdirbus gal beveik metus sian bei ten pabandymui...
Tiesa, uz mano tevo ji istekejo jau po mano gimimo,kai jis tarnavo armijoje, bet jam is jos grizus, ji pareiske, kad jau turi kita, issiskirti jie taip ir nespejo, nes mano teva nuzude per kazkoki tai vyriska susistumdyma. Iki galo taip ir neaisku, kaip ten buvo, nes byla buvo uzdaryta, o mirties liudijime parasyta- apsinuodijimas etilo alkocholiu.. Kartais pagalvoju, kad gal tai galejo padaryti tas kitas vyras, kuris norejo mano mama vesti, o gal taip tiesiog isejo. As jo neatsimenu, nes man buvo 1,5 metu, o jam 21, kai tai atsitiko, bet visi sako, kad buvo nuostabus ir geras vyras.
Mano motina ilgai neliudejus, istekejo antra karta, bet kartu isgyveno tik metus, nes tas vyras ,matyt, suprato, kad su sita moteriske jam nepakeliui, jis norejo rimtos moters, o jai rupejo tik linksmybes. Jis padave skyrybu. As buvau visai mazute ir galvojau, kad jis yra mano tetis ir kaip skaudu buvo, kai mano mama man pasake viena diena, - Kad joks jis ne tavo tetis. Jai tada buvo 23m.
Po to prasidejo kosmarai! Mano mamai pasidare gyvenimo budas kazkur lakstyti ir linksmintis, pradejo ir su tevais pyktis, bet ka jie jau galejo padaryti...
Mano senelis taip pat pradejo gerti karts nuo karto, o kartais ir visi kartu isgerdavo. Kai seneliui pradejo slubuoti sveikata, nes ant jo buvo uzkrites medis ir suzeides, jis nusprende, kad geriausias vaistas- degtine. Gere tol kol susirgo kepenu ciroze ir numire net nesulaukes 50metu.
Kadagi mano mociutei buvo tik 45 metai, viena buti nenorejo, susirado kazkoki tai dieda. Tas mego pagert. Mano mociute issikrauste pas ji. Pradejo ir ji karts nuo karto linksmintis. Deja, tam jos vyrui po po puses metu sustojo sirdis, mes ji ir radom, kai mano mama su savo sugyventiniu ir manim nesem jiems buteliuka pagiriom.
Mociute gryzo pas mus, bet uz keliu menesiu isejusi i pasimatyma su kitu kandidatu, grizo susirgusi difterija. Po keliu dienu mire ir ji. Buvo labai jos gaila, nes ji man buvo kaip mama... Man tada buvo vienuolika.
Mano mama jau buvo beveik alkocholike, buvo susiradus toki alfonsa 4 metai jaunesni, kuris irgi gere ir niekur nedirbo ir dar ja musdavo visaip, dantis priekinius ismuse, nosi jai ne karta buvo sulauzes, bet ji vis tiek pas ji grizdavo. Prasidejo kraustymaisi is vieno buto i kita, i mazesni ir mazesni. Po mokyklos visada bijodavau eiti namo, nes nezinodavau ka rasiu- arba balius arba is vis nieko nebudavo namie. Mano mama is vis dingdavo kartais net 2 savaitem, o as naktimis verkdavau ir melsdavausi, kad nieko jai nenutiktu. Nepaisant visko, vis tiek ja mylejau ir tebemyliu.
Manes jau niekada nelaukdavo silti pietus ar vakariene, daznai is vis jau net nebudavo ka valgyti. Kaip as pavydedavau savo klasiokams, kuriu tevai jaukiuose namuose laukia su sypsenomis ir siltu maistu.
Issimiegoti irgi daznai negaledavau, nes virtuveje grodavo garsi muzika, todel dabar nekenciu tu visu naktiniu klubu ir siaip triuksmo, dabar dievinu ramybe, harmonija, jaukuma- viska, ko neturejau...
Bet visoj sitoj istorijoj, buvo vienas zmogus, kuris man labai padejo, tai mano mociutes sesuo. As eidavau pas ja pavalgyti, ji duodavo man pinigu, aprengdavo mane, kad galeciau i mokykla eiti grazi, o mano mama tai zinodama, is vis manim nebesirupino ir nieko nebepirkdavo. As jiems kartais duodavau pinigu, kai jiems labai reikdavo isgert.....
Viena sausio nakti mano mama rado po tiltu pusnuoge negyva. Taip pat policija, kaip ir su mano tevu, nesiaiskino. Mirties liudijime- bendras viso kuno atsalimas. O is tikro, kaip ten buvo niekas nezino, gal ja ten kas tempesi isprievartauti girta ir paliko ir ji susalo. Jai buvo tik sueje 32 metai,tada labai stipriai verkiau, negalejau patiketi, kad dabar tikrai nebeturiu mamos. Tiesa, ji jau ir pati nujaute, kad kazkas ivyks, nes savaite pries tai mes su ja kalbejomes, ji tada buvo blaiva. Ji man pasake, kad mirs. As pasakiau, kad nenusisneketu, o ji tiesiog, kad tai jau pabaiga. Matyt ir pati tada suprato, kad taip begyvenant, toli nenueisi...

Tai vat tokia ta mano istorija. Po visu situ nelaimiu ir mirciu, nebesijauciu saugi lig siol. Turiu vaikina, mes 7 metai kartu, santykiai pas mus grazus, bet tas baisus jausmas, kad gal vel kazkas netrukus baisaus nutiks, kas atims mano laime, kuria turiu dabar, persekioja pastoviai. Gerai, kad tai nemaiso musu santykiams- tas baimes laikau savyje. Nes tik deka mano vaikino, jo demesio ir svelnumo, vel pasijauciau laiminga siame pasaulyje ir radau prasme gyventi.

Nutariau ir as trumpai papasakoti savo istorija. Esu alkoholike, tik jau ketverius metus negerianti. Kazkada del savo priklausomybes kaltinau tevus, exvyra ir visa likusi pasauli ( tevas A+A buvo geriantis, seimoj santarves nebuvo). Sukuriau savo seima, gime sunus. Jei pradzioj buvo "padorus" baliukai, veliau prasidejo nesantaika. Vyras gerdavo su draugais paromis, as budavau su vaiku, pykdavau ir vis dazniau nusipirkdavau isgerti viena. Po to vyras isejo pas meiluze. Vis dar netikejau, kad esu pati priklausoma nuo alkoholio. Maniau, kad geriu, nes esu nelaiminga. Nesupratau, kad esu nelaiminga tik todel, kad geriu, kad mano mastymas iskreiptas. Viena ryta pagiringa pazvelgiau i sunu ir pagalvojau "Dieve, uz ka turi kenteti mano mylimas sunus? Ka gerianti ir nelaiminga motina gali jam duoti? Kokia ateiti tures mano sunus? Kokius kompleksus as jam ivarysiu?" Kalbu apie tokia sunaus ateiti, kokia aprasote Jus, SAV nares ir nenares. Ta pacia diena kreipiausi pagalbos. AA klube sutikau daug puikiu zmoniu. Jie pasakojo savo istorijas ir jose atpazindavau savo isgyvenimus ir baimes. Suprantu, kaip kazkada skaudinau savo mylimus ir brangius zmones. Kai man sako, kad nebuvau dar tokia "nusivaziavus", atsakau- buvau dugne. Siandien nieko nekaltinu del savo priklausomybes, net ir saves. Esu laiminga, ir mano sunus laimingas. Jis turi laiminga mama, kuria didziuojasi.
Niekas negales padeti alkoholikui, jei jis pats to nenores. Veltui yra svaistomi gyvenimai tu, kurie lieka su alkoholikais.
Atleiskit, merginos, kad parasiau "is kitos barikadu puses". Linkiu Jums Stiprybes ir Vilties. Nuosirdziai Jus uzjauciu, tikiu, kad sugebesite issigydyti artimuju padarytas zaizdas. Ir prasau man atleisti.