Šuniuko pažindinimas su kate

Turiu 2 metų katiną, jis kastruotas ir šiaip labai gero būdo, išleidžia nagus jau labai labai supykęs, britas trumpaplaukis. Prieš porą dienų atsivežėme koker spanieliuką mažą šuniuką 2 mėnesių. Patarkit būkit geros, kaip padaryti juos gerais draugais, bijau kad mano šuniukui akyčių neišdraskytų. Šiaip tai katinas per atstumą gan gerai reaguoja, tik prisiartinus arčiau šuniukui pradeda šnypšti, o kai paleidau vieną kartą abu ant grindų, tai šuniukas, norėdamas susidraugauti ir pažiūrėti kas čia per daiktas pradėjo vytis katiną, tai tas suprato kaip puolimą ir idreskė prie akytės, labai išsigandau.... Dabar gyvena atskiruose kambariuose, kai vienas po namus laksto, kitas uždarytas, ir atvirkščiai, abu suleidžiu tik per atstumą ir tik po savo priežiūra. Dėmesio dar noriu pasakyti abiem skiriu vienodai, ir vieną ir kitą myluoju, taip kad nei vienas neturi skųstis. Patarkit, prašau, kaip man elgtis? Ar laikyti juos atskirai, ar bandyti leisti kartu? O gal dar palaukti kol užaugs šuniukas, nes jis dabar už katiną žymiai mažesnis, katinas pas mane kokiu 8 kg. Labai jau juos abu myliu ir vieną ir kitą ir nenoriu nei su vienu skirtis.

Mes si savaitgali buvom pas vyro tevus ten katinukas puses metu bet jau pries musu prancuzu buldogyte jis dvigubai didesnis.O musiskei tik 2menesiukai jai buvo labai idomus tas katinas bande prieiti graziuoju ,bet jis snypste visaip kai isgirdo ta snypstima ji pradejo urgzti sokineti ir loti tada katinas nebeistvere ir trenke is letenos .Aisku as nemaciau vaika migdziau uosviene stebejo tik isgirdau inkstima staigei nuejau paziuret o ji juokiasi ir sako ot gerai... Truksta zodziu uosvienes protas kaip vaiko...Jua ir netikiu kad suo su katinu sutars nes mes tik atvaziuoajntys sveciai ,bet kas bus kai musu prancuzyte uzaugs?papjaus vienas kita? Kai paaugs bus baisu ten ir bevaziuoti kaip musiske tokia mandra nenusileidzianti..

Mano kates, kai pirma karta pamate suni, buvo klaikiai pasipiktinusios, nejo i ta pati kambari kokias dvi sav... O dabar guli su suniu, jam snuki laizo (praejo kokie metai).

Na štai kaip gerai, o kaip pratinot prie šunio, kokiais būdais, nes mano katinas kai būnam vienam kambary iš tolo lyg ir gerai reaguoja, bet tik šuniukas prisiartina iškart šnypščia. Nebežinau ką daryti, jau uždarytų durų manija pasidarė, galvoju ar durys uždaryto ar ne, jei kur išeinu. O jei uždarau viena, tai cypia kitas ir atvirkščiai.

Isvis dar laaaabai daug priklauso ir nuo katino charakterio. Katinas buvo 3 metu amziaus, kai atsirado vienas suo kambaryje, paskuj kitas. Deja, ne su vienu draugais jis niekada netapo ir netaps, nors sunys tikrai noretu. Tiesa, antrajo sunio katinas netoleruoja labiau, o su pirmuoju dar kartais NET pasiuosto. Bet tai trunka tik sekunde, poto vel baisus katino maurojimas ir snukiu dauzymas Sunys per ilga laika ismoko, kaip su tuo monstriuku gyvent, kada isvis nelyst, kada pauostyt, kuri sona atsukti einant pro katina as vis stebiuosi, kaip sunim netruksta ptfu ptfu kantrybe bet niekada nieko panasaus nepastebejau, kad noretu piktai griebti. aisku, ne tada laikas.. O vat katinas... visada piktai ir garsiai. Tiesa praejo pusantru metu nuo pirmojo suns atsiradimo, viskas beveik taip pat kaip pirmaja diena tik katinas pagaliau nebeisizeides taciau visiskas ir vienintelis namu vadas.

O kaip jus saugojot, kad katinas suniuko nesuzeistu? Man jau baisu darosi, jug jis dar mazas, kaip sudraskys ji taip piktai snipsdamas, nes jau viena karta akies voka idreske kartais net atrodo mane pulti nori kai snypscia. Jau praejo dvi svaites, o jokio pasistumejimo. Laukiam ir toliau aisku, glostom, bandom geruoju aiskinti. Bet baisu del suniuko, tas dar kvailelis lenda zaisti, o is to tik grasinantys garsai girdisi. Tai laikom atskiruose kambariuose, tik tada kai katina pasodinu kur auksicau ant saldytuvo ar sekcijos, tada isleidziu suniuka kartu i veina patalpa.

Aš dariau taip:
Mano katė trijų su puse metų, baisiai įnoringa, išdidi, pasikėlusi ir pikta. Kai parsivežiau šuniuką, galvojau RAGAS bus. Jis buvo dvijų mėnesiukų. Tai va, atskyriau aš juos visų pirma. Katė apsigyveno virtuvėj, o šuniukas palaidas. Nu ir ką, pasikankinau šitaip gal dvi savaites. Užknisa tas duris uždarinėti ir saugoti pastoviai, kad kuris nepraspruktų. Bet aš visad dariau taip, kad jie vis matytų vienas kitą. Šuo visad paskui mane, tai kai virtuvėj užsidarydavau, tai jis laukdavo už durų, o kai išeidavau, tai duodavau jiems susižiūrėti vis. Bet labai atsargiai, tikrai saugojau. Pliusas mano ššuns, kad jis praktiškai aplamai neloja (haskis), tai, manau, katei streso tikrai mažiau. Taip jie ir stebėjo vienas kitą pro plyšius porą savaitčių. Tada, kai jau susiprato, kad jie ABU čia gyvena, išleidinėti katę pamažu. Bet žiauriai atsargiai, stebėjau kiekvieną žingsnį. Pradžioj trumpam išleisdavau ir šaliai visur pati žiūrėdavau. Uždarydavai katę i balkoną(ten durys stiklinės iki žemės) ir jie per stiklą žiūrėdavo vienas į kitą. Tai taip dar kokią savaitę po biški paleidinėdavau. Aišku, šuniukui tai atrakcija, jis bėgdavo pas ją siusti, jin šnypšdavo, duodavo su lapka, kartą biški nosytę pragriebė. Bet aš jį drausminu, neleidžiu lipti ant jos. Nu tai ir per tą savaitę jau apsišlifavo jie ir aš pamažu atsipalaidavau. Aišku, stebėjau be galo. Nu ir įsivažiavom. Manyčiau, kad mums prireikė ( ne draugystei, bt tikrai ir ne karui) gero menesio. Dabar jie jau laisvi abu, aišku, katė atsargesnė nei anksčiau ir nebe tokia PONIA kokia buvo Miegam irgi visi kartu, tik katė visada nuošaliau atsitraukusi, tokioj visad atsargumo pozicijoj. Bet ir pati jau jį žiūriu paerzina, paprovokuoja, mato, kad jis durniukas dar. Duoda ir snukį jam, bet jau lapkos be nagų, šiaip tik aptalžo, nes jis kai įsibėgėja ant jos, tai mirk iš juoko Ji tokia smulkutė pas mane, gražuolė, pamaiva baisi, o šitas tai chuliganas grynas, tai susiima kartais, bet taip juokingai, man grynai ta mano katė kaip mama jam, tokia matosi protingesnė ir nekovoja jau lygiaverčiai. Bet šunį aš drausminu, neleidžiu lipti jai ant galvos, nu jis siusti nori, bt jo gabaritai jau jai per dideli. Tai tokia mano patirtis. Kantrybės reikėjo, bt jaigu jau mano gražuolė susiprato, kad kitaip nebus, reiškia su visais kycais įmanoma susitvarkyti Draugai mano visi, kuriė pažįsta mano katę, už galvų ėmėsi, kai pasakiau, kad šuo bus namie. Dar ir po šiai dienai klausia kokia padėtis namie Jau ketvirtas mėnuo taip gyvenam
P.S. išeidama aš visdar juos atskiriu. Nesiryžtu kažkaip kol kas

Papildyta:

Jūs turėkit kantrybės, atskirkit juos visiškai, bet taip, kad jie vienas kitą vis pamatytų ir jaustų, kad abu yra vienoj patalpoj. Ir laikykit taip, kol patys pamatysit, kad aprimo katė. Paskui prasidės trumpi apsiuostinėjimai ir davimai į snukį, bt ta stresinė būsena katės jau turėtų būti aprimusi, nes ji jau bus supratusi, kd tas KAŽKAS NAUJAS, jau kurį laiką čia gyvena ir nieko jai dar nepadarė. Aišku, iškart draugystės nebus, dar, manau, šimtą kartų katė norės įsitikinti šuns lindimo nepyktibiškumu. man tas jų kaip sakant apipratinimas ''per stiklą'' ir padėjo pamatus normaliam gyvenimui drauge

Katė vis tiek aprims būdama atskirai nuo šuns ir tik kartais įleidinėjama į tas patalpas. Anksčiau ar vėliau ji supras, kad tas naujokas neišsineždins iš namų kad ir kaip norėtų. Aš tai pritarčiau tam, ką parašė Blondiniuke, bet pridėčiau šiek tiek ir nuo savęs. Suleidus į vieną patalpą akylai stebėčiau šuniuką. Ir būtent jį nuolat drausminčiau. Juk ir jam reikia suprast, kad tai nėra žaidimų objektas (bent jau kol kas). Griežtas "NE", nuolatinė priežiūra ir griebimas už čiuprynos jei tik puola prie katės. Katei tas pats - puola su nagais, griežtai barama.

Pas mus tokiu "hierarchijos" būdu buvo sustatyti santykiai tarp mano šunų ir mano mamos katino. Aš, kaip "gaujos" vadas "pasakiau", kad noriu, jog būtų taip ir ne kitaip

Tiesa, pamiršau parašyti, kad prieš metus lygiai tas pats būdas pasiteisino ir su kitu šunim. Sesuo buvo palikusi dviems savaitėms auksaspalvį retriverį. Lygiai tą patį dariau, tik takart nė minties neturėjau, kad jie apsipras. Tiesiog atskyriau lygiai taip pat, ir tikėjausi taip ištverti tas dvi savaites ir tiek. Katę vėl į virtuvę, šu laisvas, bet pastoviai matė vienas kitą. Tiesa, jis irgi visai nelojo, tai pliusas, o ir šiaip buvo ABSOLUT gerietis, kur paliksi, ten ir rasi. Nu tai po savaitės aš tą katę ir pradėjau išleidinėti po truputį, irgi per balkono stiklą ilgai vienas kitą tyrinėjo. Tas tai dramblys didžiausias, bt laaaabai ramus namie, visai jos neatakavo. Tai galų gale mes visi drauge ir gyvenom likusias dienas. Draugystės nebuvo, bet ir jokio karo. Tik tąkart man tai kaip bajeris buvo, nes savo šuns neplanavau, o dabar jau atidirbt reikėjo. Tik tiek, kad drąsiau buvo, nes anąkart pamačiau, kad įmanoma.
Na, tikiuosiu, padėsiu kažkam, tiesiog manau, kad kuo natūraliau tą pradžią reik daryt. Staigiai atskiri ir taip porą savaičių, ir jokių naujų išskirtinių dalykų, jokių naujų mylavimų, tiesiog ta pati tvarka, tik plotas apribotas. Kad neapvirstų visas gyvenimas katinėliui aukštyn kojom (kam kelti ant tų spintų, jai jis to pats nemėgo kažkaip išskirtinai), lai gyvena kaip gyvenęs, svarbiausia, manau, kad jis kuo greičiau pasijustų saugus, mano manymu - tai esmė. O visi kiti herachiniai dalykai tikrai lengviau judės.

Ačiū labai už išsamius patarimus ir paaiškinimus, aš panašiai ir darau, tik vis tiek mano katinas, na niekaip nenori pripažinti, kad jis ne vienas. Gal darau klaidą tame, kad pas mane atvirkščiai, šuo kambaryje uždarytas, o katinas vaikšto palaidas, kai grįžtu namo, tada katinas aukštai kur nors tupi, o šuo vaikšto paskui mane. Bet visą laiką reikia stebėti, kad būtų saugiu atstumu jie abu. Kai pavakary šuniukas pavargęs nurimsta ir nebūna jau toks aktyvus tai būna abu viename kambaryje šuniukas miega, o katinas vis bando jį pauostyti pažiūrėti kas čia. Aš vis karts nuo karto juos abu suleidžiu pasižiūrėti vienas į kitą, pasiuostyti. Katinas labai atsargus, o šuniukas nori žaisti. Su balkonu bandžiau ir aš tą patį daryti, reiks dažniau tai praktikuoti... Šuniukas dar mažas ir bijau dėl akyčių, nes kaip tik į jas ir taikosi mano katino leteną Jis stambus pas mane labai, gražuoliukas mano storuliukas, tai tris kart stipresnis už mažių, todėl dar laukiu kol tas paaugs ūgiu, gal bus ir man tada drąsiau suleisti juos abu į vieną kambarį, be vieno ar kito gyvūno laikymo. Nes po kelių tokių pasidraskymų, leidžiu juos pasijuostyti tik jeigu arba vieną arba kitą laikau.

Laba, keliu tema siek tik i virsu. Turiu tokia beda su kate. Balandzio menesi persikraustem gyventi i kita vieta, kadangi zinojau kad turesim ir suni, tai ir suni ir persikraustyma darem viena diena po kitos. Katei 3metai. Persikraustem, visa diena pazindinosi su naujais namais, sekancia diena atvyko naujas mazas gyventojas, suniukas, kadangi ji kaip kate labai baili, aisku jo labai bijojo, ir taip gavosi, kad suo gyveno pirmam namo aukste, o kate antram, i pirma auksta tik pirmus du menesius keleta kartu buvo nusieidusi i pirma auksta, dabar jau visiskai neateina, kai atnesu ja tupi ant stalviirsio ir pastoviai snypscia tik pamacius suni. Pradzioj nesdavau ja i pirma auksta, as laikydavau kate, maniskis suni, ir laikem kazkur per metra juos vienas nuo kito, nes ji tik snypste, o suo zaist norejo. Iki siol situacija ta pati, ji vis snypscia, jo neprisileidzia, atnesu ja i pirma auksta, tai tik suo uzmiega, ji bigom prisisliejus prie grindu bega i antra auksta.
Jau nebezinau, ka daryt.

gyveno atskirai kuri laika. suniukas virtuvej, katinas tada porai savaiciu isvis uzmirso kelia i virtuve, savo noru paskuj pradejo ateit tai lipdavo stalais, sienom, spintom, o jei susitikdavo suo gaudavo lupt ir skyrem ir gyrem, kai nesipesdavo ir ko nedarem, suo atsukdavo sona ir tiek, greit suprato, ka reikia daryt, kad neskaudetu.. Nebuvo geranorisko kontakto pas juos ir kai parejo abu i viena puse gyvent, vis budavo katino pasidarskymu, suo ismoko ir paerzint ji ir apsisukt kai reikia. Bet katinas pas mus tikra asmenybe, net jau kai buna parejes pro suni, atsisuka ir vistiek kepstelna. Tada stafe ir as isejom gyvent i viena namo puse, o tevai su katinu ir atejunu anglu liko kitoj. O turbut zinot kokius grasus jie leidzia katinuj buvo antras sokas.. O va su situ suniu buvo didziausia problema suo kliurkt - katinas pult ir labai rimtai ( skirtumas tas, kad suo suauges atejo ).. Tai taip karts nuo karto ir pasitaiko musiu, tenka ir nagus anglui patraukyt is snukio. O pas stafe i namu puse ir ateina ir i guoli ilipa ir uzmiega ten, bet jei ji priena artyn gauna lapkiu ir taip visada. Zodziu pasaka be galo. Toks vaizdas, kad nelabai geranoriska suni dar imanoma pripratint prie kates,o jei kate negeranoriska - tai kazin kazin visgi pas mus nuo pirmo suns praejo daugiau nei metai, o nuo antro apie metai, bet vistiek namie karo stovis. Tik su anglu mirtinas, su stafe dar butu ,,sugyvenamas,,.