QUOTE(skaityta @ 2010 04 19, 17:30)
noriuzako, o kas atsitiko?
Nieko, kaip visada atrodo, nieko... Nebežinau, kas skatina tą valgymą... Ryte planavau laikytis 1200kcal plano. Pradėjau netgi savo seną dietoraštį rašytis (jį pildžiau, kai sėkmingai nevalgiau pernai), atrodė viskas gerai, suvalgiau pusryčiam grikių ant vandens virtų, išvedžiojau šunį, suvalgiau ryžių traputį ir vieną morkytę. Apsirengiau išeiti į mokyklą(prieš dvyliktą) ir nežinau, aš sau tokia stora pasirodžiau, taip nesmagiai jaučiausi, užmačiau meduolių - du suvalgiau... Viskas po to nuėjau atsedėjau dvi matematikas, per kurias suplanavau, jog neisiu nei į tenisą, nes aš nevykelė, sėdžiu ir bijau, kad mane mato, mato kokia aš išpampus ir stora.... Po pamokų nuėjau į parduotuvę prisipirkau visokio šlamšto, grįžau ir ėdžiau... ėdžiau ėdžiau ėdžiau.

nieko nepadariau, nenuėjau į biblioteką (kuri už poros šimtų metrų), nenuvažiavau į tenisą(mašina už vartų, reikia sėst ir nuvažiuot - bet per sunku ir gėda dėl savęs, tokios storos karvės), o visą laiką valgiau ir vėmiau... Net nežinau kiek kartų, ką tik paskutinį kartą išsivėmiau, dabar taip silpna, skauda atrodo net plaučius... Ir dabar sau kartoju, kad nevalgysiu rytoj, nevalgysiu poryt, kad trečiadienį reiks išsibliauti savo psichei, kad aš nieko nebesugebu, man ant nosies egzaminai, o aš nebesitvardau visiškai

Išprotėsiu...
Atsiprašau už tokį nevilties pilną liūdną tekstą, bet neturiu, kur išsiliet...
Noriu verkti, bet neturiu ašarų. Noriu bėgti, bet nežinau, nuo ko. Noriu nusiraminti, bet nesuprantu, dėl ko man neramu. Noriu nebūti, bet nežinau, kodėl esu...
Quod me nutrit me destruit
www.mybestbmd.weebly.com