Na, maniškis gyventi kartu teoriškai pasiūlė jau po beveik 2 mėnesių draugystės (nors dar neturėjo finansinių galimybių tam), kai sužinojo, kad abu mokysimės Vilniuj. Bet pasakiau, kad dar nenoriu, tikrai per anksti ir labai jį nuliūdinau... Studijas jis po poros mėnesių metė, grįžo į mūsų gimtąjį miestą ir dabar nuolat kalba apie bendrą gyvenimą kartu, sužadėtuves, vestuves, net vaikelį. Visiškai netipiškas vyras

Planuose rudenį ieškotis darbo Vilniuj ir gyventi kartu, nes taip jau vien ekonomiškiau - vistiek būtume vienoj vietoj, ar pas jį bute, ar pas mane bendrabuty, tad kam mokėti už 2 vietas

Aišku jau nebekalbant apie tai, kad atskirai mes nelabai

Bet rudenį bus tik metai ir keli mėnesiai kaip draugaujam ir man vis dar baisu

Nors esam gyvenę kartu nuo 3 dienų iki poros savaičių praėjusiais mokslo metais mano bute, aišku, ne tas pats, kai nelabai bendra ta buitis ir šalia sukiojasi kambariokės. Baisi ir mamos reakcija, kuri taip džiaugiasi, kad gyvensiu bendrabutyje ir reikės mokėti 3kartus mažiau nei už butą
O šiaip tikrai manau, kad iki vestuvių reikia pagyventi kartu. Man ir po tų dviejų savaičių labai pasimatė žmogaus įpročiai ir pan. Ir jis pats turi pamatyti, kokia esi natūraliai, naminė

Kam pirkti katę maiše.