QUOTE(matrioska @ 2008 07 28, 09:41)
Tai vyrai visada abejingiau ziuri i vaika, kai mergaite gimsta, ypac, jei pirmagime.. Cia jau kaip taisykle, deja..
Gal dažnai taip būna, bet tikrai ne visada. Mano tėvelis mane nuo pirmų dienų prižiūrėjo ir su didele meile

(iki 3mėn vienas maudė, nes mama bijojo

), ir visą vaikystę rūpinosi ir pamokyt, ir kartu kažką nuveikt, ir į visokius renginius nueit. Ir pažįstamų tarpe tikrai nemažai šeimų, kur tėveliai nuo pirmų dienų savo dukrytes princesėm vadina
Tiesiog matyt VISOKIŲ YRA
Papildyta:
QUOTE(jukka @ 2008 07 28, 12:10)
SGT, pas mus lygiai tokia pat situacija

Tikrai atrodo, kad jis nemyli vaiku. Siaip tai jau, manau, kad cia toks zmogus saltas. Be to, gal dar del to, kad jis neturejo tecio ir augo be broliu ir seseru, mama labai daug dirbdavo, jis jos beveik nematydavo, gyveno pas senele kaime, o ten irgi darbu per akis, tai ir ta vaika laiko nebuvo gerai priziureti. Va dabar ir nezino zmogus kaip su seima elgtis reikia. Be to, baisus savanaudis tas musu "tevelis". As jau irgi nezinau ka su juo daryti

(as jo net negaliu pavadinti "teveliu")
O mano sake, kad labai mergaites norejo, o turime du bernus. Bet nemanau, kad jei turetumem mergaites nuo to kazkas pasikeistu
Tikriausiai, kad jei žmogus širdies neturi, tai nesugebės jokio švelnumo ar meilės net nuostabiausiam padarėliui parodyt. Aš gal nelauksiu kol mano vaikas paklaus :"kodėl tėtė manęs nemyli?", jau geriau vieni su mažiuku būsim. Esu kažkaip vyrui pasakius "jei tu vaiko nemylėsi,- jis irgi nesupras už ką turi tave mylėt...".
Dėl to, kad vyras jau iš savo šeimos tą abejingumą atsineša: man atrodo, jei žmogui vaikystėj trūko dėmesio, meilės ar supratimo, tai jis kaip tik pasistengs, kad jo vaikams taip nebūtų (bet greičiausiai tai tik man taip atrodo, kad turėtų taip būt

)
[
Papildyta:
quoteSGT: gal jam tikrai truxta mano demesio? bet kaip ji skirti jam kai pati sau nerandu nei minuteles?
pastaruoju metu man tiek daug klausimu iskyla, o jei jo paklausiu tai palieku pati kalta... 
[/]
Liūdna skaityt

. O ar bandėt šiaip susėdus pasikalbėt? Tskant be nervų, priekaištų, tiesiog pasikalbėt. Kai kuriems padeda (ne visiems, žinoma, yra žmogelių, kurie nesugeba kalbėtis NIEKAIP

)
IŠ tikro teoriškai atrodo viskas įmanoma, bet praktiškai nea
Belieka tikėtis, kad kai tėvelis pamatys mažylio akyse save, niekada nebebus abejingas....