QUOTE(dineja @ 2009 07 27, 22:16)
Na, mes abu su vyru siuo klausimu nesiskundziam. Labai laukem, kada praeis tos uzdraustos savaites kai galima myletis. Vyras lauke ir skaiciavo, as ne taip norejau, gal truputi bijojau, to pirmojo karto, bet pabandem ir negalim sustot
Aisku, daznai as tingiu, gal pavargusi bunu, bet vyras ramiakas arba laukia mano geresnes nuotaikos, arba sugeba mane suvilioti
Kaip smagiai čia sudėliojai
Stengiasi ir sugeba suviliot - super
Papildyta:
QUOTE(noco @ 2009 09 19, 22:17)
Mielos moterys, jau 4 savaite po antrojo gimdymo. Per visa nestuma su vyru mylejomes tik karta. Niekada neapkabino per ta laika, buckis tik grizus is darbo, toks "pareiginis", teisinasi, kad bijo pakenkti vaikeliui, tam dalykui labai jautrus... kai bandau kalbetis apie tai, visada randa dingsti, kad nepasikalbetumem, tai jis pavarges, o kai priremiu prie sienos, tada mane zodziais uzsipuola ir aceit susinervines dingsta is akiu. Namuose mazai bendraujam, stengiasi nekontaktuoti su manimi... Gaves tevystes atostogas visa laika leidzia savo pomegiams, vos pora kart paziurejo lialiu kai pasiprasiau i kirpykla ir i parduotuve.
Kai bendravo su draugais esu isgirdusi keleta fraziu: patarimas sesei, kurios vyras dirba uzsienyje "susirask meiluzi, tada ir seima sustipreja...", arba man yra sakes apie savo pazistama, kuris paliko zmona su vaikais ir isejo pas kita"sakem mes jam, kad turek tu ta meiluze, kam zmona erzini..." Na, zodziu, as dabar siokioj tokioj depresijoj ir negaliu atsipaistyt savo smegenyse ir noriu jusu nuomones AR AS TEISI MANYDAMA JOG JIS TURI MEILUZE? Ar nebereikalo jam tai pasakyciau kai aiskinsiuosi santykius?
Tiesiog linkiu ramiai viską aptarti - nemanau, kad situacija normali. pritariu nuomonei, kad verčiau jau kuo anksčiau išsiaiškinti kas ir kaip bei priimti sprendimą. Nežinia žudo.
Po pirmojo vaikelio man pirmą kartą labai skaudėjo, bet vėliau sužinojau, kad būna tokių nesklandumų ir galima tiesiog panaudoti lubrikantą. Paskui viskas įsivažiavo
Per dabartinį nėštumą mylėjomės tik pradžioje, maždaug iki kokio 5 mėn., paskui sutarėm, kad kažkaip išsiversim be to, nes vyrui nejauku buvo dėl leliaus, kažkoks įsitempęs buvo
Matysim, antrasis dar tik beldžiasi. Labai tikiuosi, kad didesnių problemų nekils. O jei ką - teks kalbėtis, kad ir kaip sudėtinga bebūtų, kitaip nieko suprasti nepavyks.
O po gimdymo juk tokios pažeidžiamos tampam - tai taip normalu po didžiulio krūvio... Linkiu stiprybės, kantrybės, kalbantis stengtis ne kaltinti, o tik išvardinti faktus, dėl kurių baisu ir paprašyti tiesių atsakymų į juos. Sėkmės tau, mieloji
Papildyta:
QUOTE(Murlyka @ 2009 10 03, 20:09)
Bjauri situacija. Laikykis noco.
Pas mane panasiai, tik tik nestumo metu apkabindavo ir pan., o va po gimdymo atsalom kaip du aisbergai. As po gimdymo jau atsigavau, bet jis toooks tolimas... nei buckio, nei paliest nenori... Gal suslykstejau pagimdzius. Zinau, kad i kaire neina, tam yra priezastis:)
Oi kaip baisiai skamba - sušlykštėjau pagimdžius... Taip negalima, draudžiama galvoti. Čia vyras nesubrendęs pienburnis taip galėtų galvoti, bet ne didžiulį darbą atlikus jauna mama... Gal pogimdyvinis periodas būna ir vyrams? ko gero, vertėtų atvirai paklausti, kas ir kaip, kokios melisų arbatos išgėrus, kad viskas (turiu minty - ašaros) nebūtų taip paviršiuj, kol ginsis ir tikins kad niekas nepasikeitė... Nuoširdžiai linkiu sėkmės
Vistiek tai kažkada išaiškės
