Angelėlių mamyčių pašnekesiai

su tom baimem tai ir as- mano mazius naktim paknarkia, kai nustoja knarkt klausau ar dar kvepuoja

panasei ir pas man. tai buna naktu kai ji kietai miega ir neatsikele i tulika tai begu tikrint ausi priglaudus ar dar kviepuoja!

Labas rytas,

Bim aš taip pat galvojau kai netikėtai pastojau trečią kartą. Buvau vienturtė, todėl norėjosi kad mano dukrytė po mano mirties neliktų viena. Nors gal per didelis metų skirtumas, bet Justė labai myli savo sesutę. Tikiuosi paaugusios jos taip pat gerai sutars.
Kaip gerai kad jūs dar turite jėgų rūpintis savo likusiais vaikeliais. Man nepavyko... Po laidotuvių užsidariau savyje ir nieko neįsileidau, tarsi atstūmiau nuo savęs visus, neįsivaizduoju ką tada išgyveno Justė... Aš jai nieko nepaaiškinau, nesikalbėjau su ja, tik per laidotuves stipriai apsikabinau... Justei buvo ketveri kai mirė sesutė. Po laidotuvių ji tarsi bėgo iš namų, nenorėjo juose būti, daugiausia būdavo lauke su draugais arba pas močiutę. Aišku ji nebuvo nevalgiusi ar neprižiūrima, bet... Justė ir mokykloje savo sesutę ir angelėlius piešdavo.

nieko, jus turit laiko su dukrite suartiet ir but gerom draugem, dar ne vielu viska paaiskit ir pasnieket, tik svarbu kad noras jau yra!

Dabar jau mes viena kitą gerai suprantam, pasikalbam iš širdies, kaip draugės esam. Abi pergyvenam dėl mažosios kai jai užeina priepuoliai. Smagu mums visoms trims. Ir paauglystė netokia dygliuota. Na tos temos manau neliesim, nebent kada savaime, nesinori draskyt senų žaizdų, noris eit priekį. Tik gaila kad tuo momentu nepadėjau jai...

Na o baimė manau mus lydės visą gyvenimą. Bijau dėl mažosios, bijau Justę kur nors išleisti, bet nesinori jos ir skriausti, laikyti uždarytą. O kai suserga kuri nors tai iš viso stogas važiuoja.

kai vaikis sukosti, tai mano akys ant kaktos ir negaliu naktį užmigti. Jau kaip bijau tų daktarų, vaistų ir t.t. Tiek atmyniau takus į ligoninę, kad jau baisu pagalvot

Ir man tas pats... Tarsi paranoja kažkokia.

Ir mano sūnelis reagavo baisiai į broliuko mirtį. Grįžom iš ligoninės tą vakarą - o jis žvilgt už mūsų nugarų: "Kur Aliukas? Palikot VIENĄ ligoninėj?" Teko vyrui teisybę pasakyti, nes mano vyresnėliui tada baisiausia gyvenime buvo, kad tėvai vaikus į vaikų namus atiduoda... Tiesiog, kai manęs namie nebuvo, pamatė vaikiukas laidą apie vaikų namus ar kažką panašaus, ir jam "įstrigo"... O kaip tą vakarą, kai tėtis pasakė, mažius graudžiai verkė...
Per laidotuves kažkaip atsiribojo - rodos, nereagavo niekaip. Tik dar verkė, kai į duobę leido... Mat anyta privedė prie duobės ir sako: "Žiūrėk, dabar tavo broliuką užkas". Man net negera pasidarė...
Bim, nekreipk per daug dėmesio į visokias piktas kalbas... Nors iš patirties žinau, kaip tai sunku. Kai anyta pasakė: "Tu ką, nežinai - juk tu Aleksą GIMDYDAMA VĖŽIU UŽKRĖTEI! Per TV girdėjau", netekau amo. Paskui blioviau dieną-naktį visą savaitę. O juk supratau, kad toks pasakymas daugiau nei kvailas... Bet širdį tai užgavo. Ir daugiau panašių žodžių buvo, bet šitie iki šiol atmintin įstrigo.
Apsiriboju bendraudama su anyta tik pareigos jausmu (visgi ji - mano vyro motina). Nieko blogo nesakau jai: ji širdininkė, neatleisčiau, jei dėl mano žodžių ją ištiktų infarktas ar panašiai. O ir uošvio gaila - geras žmogus, jaudinsis be reikalo. Nors draugės ir sako, kad aš per gera. O lazda anytai jau atsuka kitą galą: gavosi taip, kad likau jai vienintelė marti iš trijų...
Gera su Jumis pabendrauti, MAMOS. Ką be Jūsų daryčiau?

čia tai absurdas kažkoks, mano anyta tai skuodė su vaiku nuo duobės kai jis pradėjo šaukti. Oi, sunku prisiminti tą momentą. Bet kai būna sunku, mėgstu save pakamuoti tokiais prisiminimais

O aš ilgai nelindau čia, pradžio dar peržvelgiau kelis puslapius, bet nežinojau ką parašyt kažkaip nerezgė mintys.

Sveikos brangios mamytes. Jau su praejusia musu visu svente .

Turejau savaitgali sveciu is gimtosios Lietuveles tai pailsejau truputi nuo kasdienio begimo .
Ziuriu liudesiukas i musu skyreli braunasi, bet dziugu, kad jam cia vietos atsiranda, kad kaukiu niekam nereikia detis...

Kai paskaiciau apie visus tuos izeidinejimus net plaukai piestu atsistojo . Nu man nieks i akis nieko nesake ir is artimiausiu zmoniu net negaleciau isivaizduoti tokiu pasakymu. Aisku tiek mama, tiek anyta tikisi, kad kuo greiciau atsigausiu, bet sitos temos pacios neliecia. zinau yra zmoniu, kurie man uz nugaros sneka visokius dalykus, bet kai kurie is ju matyt neisdrystu nieko pasakyti, nes isgirstu ir is manes ka apie juos galvoju. Bet kad, protingi , suauge zmones galetu taip kalbeti kaip tie su kuriais kai kutrios is jusu susiduret , net pagalvoti negalejau . Bekit toliau nuo tokiu zmoniu, tegul jie gyvena savam nesveikam pasaulelyje

Uzuojauta Rasve del visu kanciu susijusiu su cuoliuke. Gerai, kad be liudnu prisiminimu aplanko ir grazus.
as irgi turiu vyresne mergyte, kai laukiausi jai buvo dveji. ruosem seses gimimui nuo pat pirmu nestumo dienu. Kai prasidejo gimdymas ji jau miegojo ir nemate kaip isvaziavom. atsitikus nelaimei jai teko kelias dienas pabuti su mano draugem, nelabai suprantant kur mes su vyru dingom, kai po 3 dienu vyras ja atveze i ligonine, ji su manim nekalbejo is pradziu, paskui atsileido, tik ilgai nenorejo namo grizti , verkdavo naktimis. Kadangi mes nelaidojom mazosios, tai ir laidotuviu isvenge. Pirmi klausimai apie sese atejo neuzilgo, kai isrinkinejom lovyte ir tvarkiau rubelius, tada sauke, o kur leliukas miegos. Teko paaiskinti apie angelelius. Koki men mylimiausias zaislas buvo angelelio figurele, paskui aprimo. ir va dabar pries pora dienu islindo visa gauta informacija. kadangi aplinkui daug besilaukianciu draugiu, tai ji mato didejancius pilvukus, pasakem , kad tetos tures leliukus, tai ji ir sako: ir as turiu sesyte, kuri pas mama pilvelyje gyveno, bet ji isejo pas angelelius. Na kadangi drauges mano saunios ir nepasimeta po tokiu zodziu , tai pokalbis dazniausiai pasibaigia be dideliu emociju. Kazkaip amelija dar ne karto nesake, kad eis pas sese, gal dar per maza. Nezinau kokie klausimai atsiras, kai vel lauksiuos , bijau, kad nebutu baimiu, kad ir naujas leliukas iseis pas angelelius...

O del tu mirties akimirku tai ziuriu daugumai tenka gyventi su mintim, kad nebuvo salia savo angeleliu ju mirties minute. Taip norejau buti salia ir as, bet deja apie mirti suzinojau po 5 min. dar vis skauda del to, bet vis dazniau pagalvoju, kad juk nebuciau kitaip paleidusi

Bim: STT teisi tau dar tiek mazai laiko praejo ir verta pereiti per sunkiausius etapus po netekties pries pastojant. tik neuzdaryk langelio i ta minti apie kita leliuka, palik jam erdves ir laikas pats viska sudelios. Leisk sau gyventi, nejausdama spaudimo, kad turi elgtis vienaip ar kitaip...

dabar ne i ta tema: vakarop pabandusiu kelias nuotrauke;les ikelti su oslo vaizdais, gal pakels nuotaikeles.
geros dieneles visom

Labas . Bandau atsigaut po švenčių maratono - ir taaaaaip nesinori ryt į darbą......

vat ir saunuoles, taip ir toleu draugaukit. as tikios kad mes su mano mergaiciuke irgi busim geros drauges, dabar miega man ant ranku, netice uzsupojau.
idomu kaip ten musu ajuka?
Papildyta:

kokios grazios paneles
Papildyta:
zydra kaip tu laikais? kaip pilvuko giventojas?

sveikos merginos. tiek daug jus cia apie viska kalbat, po keliu dienu jau nebespeju su jumis , bet viska viska perskaiciau
o as buvau viena namie, vyras isvyko i vokietija visoms sventems, as niekur isvaziuot negaliu, bet as labai gerai praleidau laika. mini atostogas turejau. kasdien vis su kita drauge susitikinejau, kazkaip atsipalaidavau nuo visko, seniai kazkaip taip be rupesciu, baimiu ir pergyvenimu praleidau ta ilga savaitgali.
net plaukus nusidaziau. skaiciau, kad ir stt ruosesi dazyt. gal tau geriau gausis . nes as buvau nepatenkinta savo spalva, labai sviesus buvo, tai dabar gavosi raudoni, bet jau negaliu trecia kart dazyt, teks gyvent su tokiais.
vaivos juosta, kokia grazi nuotrauka, medziai zydi, visur zalia ir dvi baltos galveles. labai grazu.
o i darba ir man ryt. ech, bet jau nedaug beliko...