Aš dabar kai pagalvoju, niekad savo vyro nemylėjau taip kaip kažko kažkada. Nuo pat pradžių viskas buvo kitaip, protinga ta meilė tokia. Kurianti viską aplink. Bet ji pranašesnė už visas meiles dėl kurių ėjau iš proto... Su vyru tiesiog buvo ir yra gera. Ir nieks nepasikeitė. Tiesa, mes keturi metai gyvenam, dar nedaug. Bet, manau prasmė kažkokia atsiranda, bendrumo jausmas, joks čia ne prisirišimas, tai ir yra meilė,
kai gera būti kartu, gera kartais pamatyti ateinantį savo žmogų ir galvot, jetus koks ji savas. Vos ne kaip tu pats. Neėįsivaizduot kito šalia savęs. Pažint nuo a iki z. Visas ydas, visus juokus pažint. Manau, kad meilė ateina tik po daugelio metų. Aistros aš nelaikau meile

O tas žvėriškas "įsimylėjimas" pradžioje ir yra aistra kažkokiam žmogui, su kuriuo susipažinai. Man atrodo, jog kai myli, turi būt tiesiog gera būti kartu ir jausti ramybę. Tokia mano nuomonė.
. ypač dalis apie savą žmogų, dar norėčiau pridurt, kad ne tik tavyje įsijungia tas 'savo žmogaus' suvokimas, bet kai ir jo veidas tave išvydus minioj tarsi nušvinta.