Nežinau ar elgiuosi teisingai..

Pabegusi, smagu skaityti dabar... Tikiuosi po kelerių metų galėsi pasakyti tą patį. Neironizuoju, noriu tikėti, kad meilė nugali visus vargus, noriu tikėti, kad žmonės sugeba susiimti, pasikeisti ir vardan buvimo kartu dažnai paminti savo individualumą, tapti komanda... Bet, deja, (dar kartą kartoju, noriu tikėti, kad tau taip nebus ir nepiešiu čia situacijos juodomis spalvomis, tik atkartoju tai, ką aplinka rodo) skirtingų tautų atstovų, kalbančių trečiąja kalba santykiai yra dažniau labiau komplikuoti ir netgi labiau paviršutiniški (kas kyla iš nesusikalbėjimo, skirtingo situacijų interpretavimo ir nenori per daug gilintis (... kitas klausimas, ar tai blogai ))...

Tačiau, bet kokiu atveju, sėkmės!

p.s. temos autorei - kaip sekasi apsisprendinėti?

Nesutinku, kad santykiu pavirsutinumas priklauso nuo kalbos.. priklauso nuo paciu zmoniu, nesvarbu ar jis lietuvis, ar italas, ar ispanas..

Siuo metu situacija tokia, kad dabar jau keletas dienu kaip issiskyriau su lietuviu. Ne del ispano. Del to, kad nezinau ar ji myliu, ar tas jausmas, kuri jauciau nebuvo tik prisirisimas.. Zinau, kad grizus i Lietuva butu laikas kartu pradet gyventi, galvot apie santuoka.. Jis jau uzsimindavo, kad galesim pradet kartu gyventi.. O man nuo tos minties darydavosi kazkodel baisu..
As jam pasakiau, kad nesu tikra savo jausmais.. po to pirma diena buvo labai bloga, nuolat apie ji galvojau, norejau jungtis vel su juo kalbet lyg niekur nieko, vel grizt i jo glebi.. net skrandzio opa nuo nervu atsinaujino.. jauciausi kalta, kad sugrioviau visus planus, kuriuos buvom sukure.. be to jis mane kaltino, kad jis viska prie manes derina.. o tokiu kaltinimu jau buvo ir anksciau, nors as visad maniau, kad mes abu derinames viens prie kito..
Bet antra diena viskas atlego. Supratau, kad nenoriu, jog po 50 metu kai pasensim jis prikaisiotu man, jog sugrioviau jam gyvenima, nes jis "viska prie manes derino", kad neturejo draugu del manes (nors ji visad skatinau nesedeti namie, o kur nors iseiti su draugais, nenutraukti kontaktu), nes draugams nebeliko laiko del manes, kad atostogas visad derino prie manes ir pan., zodz, kad jo gyvenimo centras buvau as ir jis nieko daugiau nemate.
Kazkaip keista, kad dabar visai normaliai jauciuosi. Galbut uz kurio laiko viskas pasikeis, nezinau.. galbut kai grisiu i Lietuva ir ji vel pamatysiu.. o gal ir nebepasikeis..

Del ispano.. kai vaisius tapo nebeuzdraustas, jo saldumas sumazejo.. visgi jis man patinka ir man smagu su juo leisti laika. Bet kol kas nezinau ar tai gali peraugti i kazka daugiau ir ar tai truks ilgiau nei tie pora menesiu, kurie mum cia liko..

Belieka palinkėti sėkmės ir tikėjimo savo apsisprendimu. Tikiuosi, kad neteks gailėtis.

Sėkmės!

Laikas parodys, kuris geresnis... O dabar zaisk dviguba zaidima

Na, man buvo taip pat...as nemylejau to lietuvaicio, kai paprasiau skristi namo, net sirdis nesudrebejo, tik skaiciavau minutes kada galesiu su savo italu pasimatyt
del 3 kalbos...yra tiesos...bendravima gerokai apsunkina, nervuoja, kai kartais reikia viska supaprastinti iki minimumo, 100 k paaiskinti, ne ta intonacija pasakyti... bet as dabar prancuzu k mokausi, kai baigsiu visa kursa, pereisiu i italu ir galesim bendrauti jo kalba...ziuriu po keliu dienu LT jis man pareiske lietuviskai, kad valgyti nori ir kur cia gavus cepelinu...nesusipratimu buna...vietoje kur tualetas, paklause, kur kotletas...arba angliskai praso pepper o nori paper...bet mes tik pazveniam is tokiu dalyku. Kaip bus veliau...pamatysim dabar gerai

Nu nu, kad tau taip nusisektų...

geriau nezaisti...po to reikia vis tiek nagus pagrauzti, jei ne viesai, tai bent, kai sazine prabyla

Teisybės yra, bet ne taip jau ir blogai bendrauti ta trečiąja kalba. Aš lietuvė, MB - ispanas, bendraujame angliškai, jau tuoj bus keturi metai kaip esame kartu . Taigi, gal ne tiek jau tų nesusipratimų, kad bloga darytųsi . Jeigu ir pykstamės, tai tik dėl tų pačių buitinių problemų, kaip ir poros, kurios kalba viena kalba . Taigi, nemanau, kad čia kalboje esmė . Bet pritariu tau, kad nereikia skubėti ir nutraukti ilgalaikių santykių dėl mažai pažystamo žmogaus . Tuo labiau, kad gyvenimas visiškai pasikeistų. Juk nemanau, kad tas ispanas į Lietuvą kol kas persikeltų gyventi, taigi, turbūt tai padaryti reikėtų temos herojei. Arba tenkintis santykiais per atstumą . Vietoj jos, santykių su savo vaikinu nenutraukčiau . Ispanai moka būti labai žavingi, kai to nori , nepasikabink ant jo kabliuko, kol jo gerai nepažysti .

Tai vat būtent, pima reikia pagalvoti ar pati norėtų, kad su ja žaistų.

Prisipažinsiu, kažkada ta dvigubo žaidimo koncepcija skambėjo gana... patraukliai ir viliojančiai, BET... gyvenimo patirtis parodė, kad tas, vadinamas, akimirkos saldumas po to atsirūgsta tokiu ilgalaikiu kartumu/sūrumu/šleikštumu ir t.t. Feeee, pačiai nuo savęs šlykštu pasidaro, kai sąžinė galų gale pabunda iš kažkokio apsvaigimo, miego, sąmonės netekimo ar kaip tai pavadinti... Niekam nelinkėčiau, o tik siūlyčiau sugebėti to išvengti - tiek pačiai nekurti tokių situacijų, tiek neatsidurti raguotosios rolėje...

O taip, patikėk. Labai skaudžios.... Draugavom, draugavom. Paskui aš išvažiavau labai toli ir mes 9 mėnėsius nesimatėm. Per tą laiką ne tik meilė išgaravo (ką tas Skaipas ???) bet ir nauja pasibeldė. Mano atveju aš grįžti nesiruošiau atgal i LT, o anas berniukas pas mane irgi negalėjo atvažiuoti. Vis vien buvau nutarusi skirtis ir pasilikti su nauja meilę, nes senoji vistiek nugęso...
Ir mano atveju man atrodo, kad gerai padariau. Pasilikau su tuo, ką pamilau kitoj šaly. Buvo sunku pasakyti LT berniukui, kad jausmų nebeliko, tai suvėliau kažką apie atstumą ir išsiskyrėm.
Gera mano draugė sako: "Daryk, kad Tau būtų gerai". Kažkaip, kai būna sunku priimt sprendimus, ši frazė man labai padeda Linkiu sekmės ir tikros meilės.

Teisingai, kas daugiau mumis pasirupins, jei ne mes pacios

O del sazines...bjauru, kai ji prabyla...dazniausiai niekam pasakyt negali ir sau tokia slyksti patampi...