Kūryba :)

net neabejoju, kad pavyks

Delne pasislėpė delčia. Nusėdo ant gležnų blakstienų žvaigždės. Nesuprato vėjas, ką vadinau kančia ir lijo į svetimus veidus lietus... Apsnigta vienuma žalio bokšto fone. Parymau virš naktinių miesto žiburių, laukti geriasnių laikų.
Naktinė tyla glostė ant medžių šakų užmigusius sniegus. Vis bėrė į naktį suskilusius stiklo kamuoliukus. Aš stovėjau viduryje užpustyto tako ir sudėjusi atgrubusias nuo speigo rankas kalbėjau maldas. „ Mano, Dieve...Angele mano...kam? Kodėl? Aš taip aklai tikiu ir nesuprantu, kodėl išvijai mano nerimą į nemigo iškankintą naktį. Kam atėmei tikrumo jausmą... Sudrąskei tikėjimą. Papylei abejones... “ .
Stoviu ir jaučiu baimės akis įsmigusias nugaroje. Vėjas taršo vėlyvą vasarą saulės numylėtus, bučiuotus plaukus... Dabar, ledinėj nakty niekas nemyli, negali užjausti ir priglausti į glėbį, kur galėčiau ramiai pasislėpusi sulaukti ryto.
Tiesiu rankas, bet nėra šalia kitų delnų, kurie sušildytų... O kad galėčiau išrauti sau iš širdies, akių, lūpų ir delnų tai, ką į juos įdėjai...
Dabar tik noriu girdėti širdžių plakimą. Noriu jausti Tavo alsavimą, tiesiog...kad žinočiau, jog Tu čia, kaip visada – šalia. Noriu nebijoti sėdėti juodoje vienatvės naktyje... Ar galiu tikėtis, kad iki ryto Tavęs sulauksiu? Ir jei užmigsiu pusnyje, ryte prabusiu, o jei ir ne, tai vis viena būsiu Tavo glėbyje. Tikiu...tikiu...tikiu...aš dar tikiu....merkiasi akys...apleidžia jėgos...o aš vis dar tikiu Tavim...visai kaip tą pirmą dieną, vos Tave pamačiusi...tikiu...ir meilė gyvena ledais apsikausčiusioje sieloje.
Man laikas. Kas žino – gal greitai susitiksim...

Taigi, visa "autorės" kūryba - vien jos sukurta? Konkrečiai paryškinta vieta beveik žodis žodin nurašyta iš mano 2001 metais rašyto ir internete klaidžiojančio eilėraščio. Tad po tokio atradimo kyla rimtų abejonių dėl visų šių rašliavų autentiškumo. Ar tik nebus nurašyta iš senų sąsiuvinių, blogų ir pan. Aišku, kažkiek gal ir prikurta, bet visų laurų "autorei" neatiduočiau. Beje, mokantys rašyti žmonės taip skausminga į kritiką paprastai nereaguoja. O jeigu ir reaguoja, tai gal nevertėtų savo "kūrybos" dėti į internetą, kur atsiranda skiriančių pelus nuo grūdų?



Laimei, patarimas buvo išklausytas.

man irgi patinka susikaupusius isgyvenimus ir jausmus uzrasyti i dienorasti.

Būna laikas ateiti... ir būna laikas išeiti... iš darbo, iš namų, iš mokslų, iš gyvenimo... ne tikrai nenusprendžiau palikti šio pasaulio ir taip įskaudinti tuos kurie brangūs, kurie mylimi ir kurie myli. Visai neseniai akys užkliuvo už labai teisingos minties: "Reikia mokėti užversti nuobodžią knygą, išeiti iš prasto kino filmo ir išsiskirti su tais, kurie tavęs nevertina...". Bet kodėl tai taip sunku padaryti? Kodėl sunku suvokti,kad tavęs niekas nevertina taip, kaip tu vertini kitus? Kova su vėjo malūnais? Gal būt... Bet juk išsiskyrus turėtų būti lengviau... ne, čia tikrai nekvepia meilės istorija, beveik... Bet lengviau nėra...yra kitaip... tuštuma... va koks jausmas užplūdo... tuštuma...Kai užsiveria vienos durys, atsiveria kitos, tik kada? Kada jos atsivers? Ryt? Poryt? Po metų? Kada sugrįš pilnatvės jausmas ir meilė? Ach...taip tiesa, meilė... Prieš metus ji (suprask, gerbiamas skaitytojau - meilė) užklupo visai netikėtai ir nelauktai, taip viens ir viskas. Kiek sunkiau ji praėjo. Buvo daug ašarų, buvo trumputės laimės akimirkos, nors nieko realaus nebuvo ir būti negalėjo. Tiesiog... trumputė šiltumo banga ir... kova su vėjo malūnais...bandymas turėti tai, ko negali turėti, o gal taip ir geriau... juk laimės siekimas, kartais būna laimingesnis už pačia laimę."Reikia mokėti užversti nuobodžią knygą, išeiti iš prasto kino filmo, išsiskirti su tais, kurie tavęs nevertina ir paleisti tuos, kuriuos myli". Ilgam ar trumpam... na čia jau parodys likimas. Ačiū visiems istorijos dalyviams... visiems kartu ir kiekvienam atskirai... už gyvenimo pamokas, už galimybę tobulėti, už geras ir blogas akimirkas ir už tai,kad kiekvienas parodė tikrąjį savo veidą... Vieša išpažintis atlikta todėl ačiū ir tiems, kurie skaitė...
Geros ir lengvos savaitės visiems, na, o aš lekiu atversti naujo gyvenimo lapo su visais džiaugsmais ir vargais bei visais atradimais ir praradimais...

Tobulejimas:
Lyg
Kraterio ketera kateriui
Šliaužiant šlamančių šventvage,
Dar
Šieno šakę šiauduosna -
Šiandien šventorių šventinam.
Kol
Kuolais kaukšėjo kasėjai
Saulėtekį sėmę samčiais,
Ir
Vienakė varčių vertėja
Tveriančio tinkino tankį.
Tik
Ašara aušrą, ar akmenį
Lygiai lytėjo lyg lytų,
O
Pėdom pradalgės pjovėjo
Paukštis perėjęs praskrido,
Net
Žuvys žvynais žiūrėjo
Kaip kaminas krosnin krito,
Kol
Vagojvargonais vagotoj
Vanduo vėl vandeniu virto -

Taip
Kirvarpom kaukšinčio kirvio
Pentim pentinais pakaustyta
Tvarstė tvėrėjas tvorą
Ir
Aršinu aukščiausiąjį aušino.

https://youtube.com/...s&feature=share