Nubusk ir Tu iš meilės, gerumo ir ilgesio šalies. Parnešk rasotų pievų dobiliukų, lašelį mėlyno dangaus ir pilną gervuogių krepšelį, kurias suvalgius, po likusiais kvapniais lapeliais paslėpsi geros dienos naujieną.
Greičiau! Nubusk, nes negaliu tiek ilgai laukti. Degu nekantrumu... lenkiu pirštus, mintyse skaičiuoju savaites..ir taip plačiai šypsausi, kad tuoj prapliupsiu juoktis. Kaip gera. Ramybės, tikrumo ir meilės laikas.
Jau prabudai?! Na, mylimasis, pramerk akis ir džiugiasiu nuspalvinsiu tavas mintis. Jauti? Tuksena širdutė. Dar viena mano širdutė, su akytėm, lūpytėm, riesta nosyte..savom rankytėm ir kojytėm. Jauti? Tai mūsų..dukra ar sūnus nesvarbu, svarbiausia tai, ką į jį sudėjom - žemuogėmis kvepiančią meilę, vanilinį ilgesį, vyšniomis dvelkiantį jaukumą, ankstyvos vasaros jazminų žiedų gražumą, margaspalvio drugelio svajones ir boružės trapumą... Sudėjom dangų, žemę ir žvaigždes. Nukirpom abejonių kasas..ir dabar, išaušus naujai dienai, galime dalintis nauja gyvybe, užgimusia iš mūsų gerumo delnų.
