Kūryba :)

Kalbėki, pasakyki ką jauti. Atšals kava - liksiu aš nepaliesta... Aš čia - pasislėpus tamsoje. Manęs kol prašvis tu ieškoki debesyse, žvaigždėse, mėnesienoje, lietuje, ryto rūke, vakarinėje migloje... Švelniose mažo šuniuko akyse, geroje knygoje, saldžiame, vanile kvepiančiame kreme, ilgesyje... Ieškoki manęs viskame.
Ir jei tiek nuėjęs vis dar nerasi manęs - neverki. Juk jau ir taip lyja lietus, kuris į žemę beria apsunkusius lašus. Tu tik švelniai, nebyliai mano vardą kartoki... Tada aš išbėgsiu į šaltą rudens vėją. Lėksiu per drumzliną dangų į išsvajotą pasaulį, kurį atradau su tavim. Pro šalį slinks pilki sapnai, o ausyse skambės lietaus lašų melodija - kietesnė už plieną, šaltesnė už ledą. Ir dabar jau žinau, kad tavęs niekur negalėsiu surasti...nes pamiršai manęs laukti.

labai gražu taip su meile parašyta tokio gero jausmo senai neskaičiau.Ačiū

Nepatikėsit, bet turiu kaip jūsų avatarą, kuris laukė savo eilės įpusėjus vasarai bet dabar bus atidėtas tolesniems laikams
Ačiū




Niekada nesakyk, kad mane kada nors kas nors mylės labiau, nei Tu dabar. Niekada nesakyk, kad pliaupiant lietui kiaurai permirksiu visus rūbus. Aš tik atsigersiu truputį gaivumos... Niekada nesakyk, kad tyro džiaugsmo nebūna. Jį kiekvieną dieną gali pamatyti mažo vaiko akyse: kai apkabina mamą, kai įstengia pats atsisėsti ir smėlyje pirštuku išvedžioti šiltą ilgesį. Tyresnio džiaugsmo dar nesu mačiusi!
Niekada man nesakyk, kad krintančios dangaus kruopos šaldo širdį. Nevisuomet... Kartą ėjau gatve ir dangus žėrė gausybę baltų, purių kamuoliukų tiesiai į mano rausvą nuo vėjo veidą. Jie krito taip greitai, taip stipriai, kad nebespėjau gaudyti! Kaip tuomet buvo "šilta" širdy. Gatve žygiavau pakelta galva, su plačia šypsena lūpose... Niekada nesakyk, kad draugo žodžiai skaudina. Juk negali skaudinti „pasiilgau tavęs“, „tu šiandien toks mielas“, "myliu tave". Nesakyk, kad mama mane užmiršo. Ją visuomet nešiojuosi širdyje, akyse, delnuose... Būnant kartu, nors ir mintyse, neįmanoma vienai kitos pamiršti. Niekada nesakyk, kad gėris utopija. Jo tiek daug, jog dažnai lieka nepastebėtas. „Duok padėsiu“, „neliūdėk“, „nekelk!Tau sunku“. Negi to nevadini gerumu? Niekuomet man nesakyk, kad mano žodžiai Tau melas... Per daug skaudėtų. Bet net tuomet turbūt nemokėčiau pykti...nes Tu...Tu dar viena brangianybė mano mažučiam pasauly. Ten, kur gyvenu aš...ir jau įsileidau Tave. Tik niekuomet man nesakyk, kad nori iš čia pabėgti. Man patinka Tavo medum kvepiančios lūpos...ir laime spindinčios akys. Tu esi tai, ką jau seniai tyliai paslėpiau savo vertybių sistemos aukščiausiame stalčiuje. Ir tai mane džiugina, nes su Tavim gyventi man dar labiau gera!

gražu
Egle ,tai galiu tau jį perleisti
Ir nesikreipk į mane "Jūs "

Ne ne, viskas gerai turiu iš ko rinktis šitą galvojau laikinia užsidėjau, bet va, kaip prilipo, tai neina nusirengt
Ok

Skrenda pūkas į saulę!
Nešasi saują juoko ir puodelį mėtų arbatos...
Garuoja jaukumas,
Skęsta migloje Tavo šypsnis.
Ateisiu pasitikti,
Kad tu nepaklystum nakty – tarp laiko ir vėjo.

Labanakt...

Kokia įdomi mintis. Užkabino

Delne pasislėpė delčia. Į akis krito žvaigždės. Vėjai nesuprato, ką vadinau kančia. Blaškėsi saulės ir lietūs lijo į veidus... Apsnigta vienuma žalio bokšto fone. Parymau virš naktinių miesto žiburių, laukti geriasnių laikų.
Ir kodėl pravirko dangus. Viesulai purtė ant medžių šakų užmigusį sniegą. Vis bėrė į naktį suskilusius stiklo kamuoliukus. Aš stovėjau viduryje užpustyto tako ir sudėjusi atgrubusias nuo speigo rankas, kalbėjau maldas. „ Mano, Dieve...o gal Angele...kam? Kodėl? Aš taip aklai tikiu ir nesuprantu, kam išvijai mano nerimą į nemigo iškankintą naktį? Kam atėmei tikrumo jausmą?.. Sudrąskei tikėjimą. Papylei abejones... “ .
Stoviu ir jaučiu baimės akis įsmigusias nugaroje. Vėjas taršo vėlyvą vasarą saulės numylėtus, bučiuotus plaukus... Dabar, ledinėj nakty niekas nemyli, negali užjausti ir priglausti į glėbį, kur galėčiau ramiai pasislėpusi sulaukti ryto.
Tiesiu rankas, bet nėra šalia kitų delnų, kurie sušildytų manuosius... O kad galėčiau išrauti sau iš širdies, akių, lūpų ir delnų tai, ką į juos įdėjai...
Dabar noriu tik girdėti širdžių plakimą. Noriu jausti Tavo alsavimą, tiesiog...kad galėčiau žinoti, jog Tu šalia. Noriu nebijoti sėdėti juodoje vienatvės naktyje... Ar galiu tikėtis, kad iki ryto Tavęs sulauksiu? Ir jei užmigsiu pusnyje, ryte prabusiu, o jei ir ne, tai vis viena būsiu Tavo glėbyje? Tikiu...tikiu...tikiu...aš dar tikiu....merkiasi akys...apleidžia jėgos...o aš vis dar tikiu Tavim...visai kaip tą pirmą dieną, vos Tave pamačiusi...tikiu...ir meilė gyvena ledais apsikausčiusioje sieloje.
Man laikas. Kas žino – gal greitai susitiksim...

labai grazu...

ačiū

O čia, jeigu kam įdomu, aprašyta mano paskutinė kelionė į Italiją
www.supermama.lt/forumas

labai noriu paprasyti kokio talentingo zmogiuko, kad pagelbetu sukurti man laiska labai ipatingai progai. tai va, noreiau kaip nors prasmingai ir jausmingai (panasiai kaip cia ideti pamastymai) pranesti savo vyrui kad as laukiuosi. sestadieni bus musu vestuviu metines ir taip jau sutapo kad padovanosiu jam sia zinia. tai bus turbut romantiskiausias vakaras- gamtoj pastatytas staliukas dviem su zvakem as lauksiu jo pasipuosus. jis dar neitaria ka zadu jam pasakyti. jauciuosi labai laiminga , kad man atrodo jog nesugebesiu deramai pasakyti jam kokia apdovanota jauciuosi. uztai ir prasau pagalbos sukurti nedideli laiska, nebanalu ir nepersaldu, bet giliai uzgriebianty naujos gyvybes esme.

Ujuj, kokia graži idėja kaip miela.. tik labai gaila, kad neparašėt į AŽ, nes čia nepamačiau laiku..tik šiandien Mielai padėčiau, bet spėju jau nudžiuginot vyrą padovanodama tokią gražia "paslaptį"