QUOTE(what? @ 2008 05 11, 16:39)
O kas žmogui įkalė į galvą, kad jam reikia pirkti, kad nepirkdamas naujų rūbų jis jausis blogai? Vartotojiška visuomenė ar jis pats?
Pamėginkime pamastyti ir atsakyti į šį klausimą kartu...
Viena iš proto savybių yra noras pirmauti, įrodyti savo pranašumą prieš kitą. Pradžioje dėka šios savybės žmogus tobulėja. Nugalėjai varžovą, aplenkei konkurentą... Bet anksčiau ar vėliau, kiekvienas prieiname savo asmeninę ribą. Juk ne visi gali tapti olimpiniais čempionais, ar grožio konkurso nugalėtojomis. Jeigu nugalėjai savo kaime, teks dalyvauti mieste ir taip iki pasaulinio mąsto. Susidūrus su neįveikiama kliūtimi prasideda nepasitenkinimas ir savo organizmo prievartavimas vardan tikslo.
Manekenės sekina save dietomis, sportininkai kenčia nugaros ir stuburo skausmus. Baimė, kad konkurentas aplenks sukelia vidinę įtampą. Žmogaus gyvenimas tampa kova - nuolatine vidine įtampa.
Pergalės džiaugsmas labai trumpalaikis ir jis nekompensuoja nuolatinio savo organizmo prievartavimo vardan tikslo, nuolatinės vidinės įtampos ir problemų su sveikata. Rungtyniauja ne tik sportininkai, bet ir kaimynai, draugės. Kas geresnį automobilį ar labiau prestižinius rūbus nusipirko. Jeigu yra proto savybė įrodyti savo pranašumą prieš kitą, tai visados atsiras proga rungtynėms ir neįveikiama kliūtis. Anksčiau ar vėliau kiekvienas prieis savo ribą ir atsirems ragais į sieną. Tuomet prasideda kančios.
Kita proto savybė ypatingo vaikymasis. Viskas kas pripažinta ir vertinama visuomenėje tampa taikiniu. Madingi rūbai, daiktai, reikšmingos pareigos... Žmogus tampa tikru šios savo proto savybės vergu. Priėjus savo asmeninę ribą, gyvenimas virsta tikru košmaru. Proto vergas gyvena nuolatinėje baimėje neatsilikti ir jį kankina nerimas, įtampa kaip išsaugoti pasiektą lygį. Vaikydamasis vertybių ir jas kaupdamas, žmogus nepastebi kaip prie visko ką jis pasiekė, prikaupė, užgyveno prisiriša.
Pradžioje įsigyti daiktai, sutuoktinis, vaikai teikia džiaugsmą, o laikui bėgant visa tai tampa prisirišimu.
Prisirišimus reikia išsaugoti. O kur garantijos? Garantijų nėra todėl ir lakstome. Žmogus tampa prisirišimų vykdytoju. Protui reikia visur suspėti, o organizmas turi atlaikyti. Nuo pastovios įtampos atsiranda išsekimas, sutrinka vidinių organų veikla, prasideda problemėlės su sveikata.
Televizija, žurnalų viršeliai yra galingi stimuliatoriai. Kiekvieną kaimietę užvaldo svajonė tapti žvaigžde. Prestižinių vietų labai nedaug, o pretenduojančių milijonai. Didžiulė masė proto vergų pasmerkti nepasitenkinimui. Tiems, kuriems pasiseka irgi tuo viskas nesibaigia, o anaiptol, tik prasideda. Prestižinę vietą, pasiektą lygį reikia išlaikyti, o garantijų nėra. Kuo aukščiau žmogus išsipučia tuo labiau pažeidžiamas ir nervingesnis jis tampa. Bet žurnalų viršelio atvaizduose vidinio nepasitenkinimo niekas nedemonstruoja. Šypsenos per ašaras yra kruopščiai užmaskuojamos. Agitaciniai punktai privalo stimuliuoti mases nepriekaištingai. Miesto gatvėse spinduliuoja plakatai su šūkiais neatsilik!
Proto vergų maratonas triumfuoja! Daugiau uždirbti, suspėti koja kojon į madą, susireikšminti, sulaukti pripažinimo, populiarumo, dėmesio pirmyn! Deja tai tik paradinės durys, o užkulisiai, kuriuose kunkuliuoja įtampos ir vidinio nepasitenkinimo puodas yra užmaskuotas dirbtinomis šypsenomis, atšlifuotomis manieromis, išmoktomis frazėmis, madingais rakandais, sureikšmintais blizgučiais.