Gyvenimo problemų labirintai

tai gal nyce irgi buvo uzsipumpaves?

Teisingai, kiekvienas turi savo tiesą ir tai yra gerai Biblijoj Rom. 14,5 rašo:
"Vienas žmogus galvoja, kad viena diena sverbesnė už kitą. Kitas tiki, kad visos dienos vienodai svarbios. Te kiekvienas būna įsitikinęs pagal savo išmanymą." Toliau rašoma, kad ką žmogus bedarytų pagal savo įsitikinimą, daro tai dėl Dievo. Žodžiu, viskas liuks , jei gyvenam pagal savo širdies įsitikinimus, ir visai nesvarbu, kad tie mūsų įsitikinimai kardinaliai skiriasi nuo kitų žmonių įsitikinimų. Kaip sakoma, kiekvienam savo

Laba, dar vienas treniruoklis pasiruošęs diskusijai.
Taip, sutinku, kad knygos padarė savo darbą, bet tikrai ne visos, perskaityta n, bet pačios tos parankinės liko tik kelios, kitos atmestos skaitant, pasimiršo per laiką ir tt. Kodėl tada? Gal kad autorių nuomonė sutapo su manąja? Bet kažkada nuomonės ezoterikos- proto- jogos ir tt klausimais neturėjau jokios.... Kodėl vienų autorių mintys užsikabino ir liko gyventi, o kitų atmestos?

Dėl problemų ir nepasitenkinimų turiu savo nuomonę, jau turiu Sutinku su tais, kurie rašo, kad žmonės, nežinodami iš kur gauti energijos (Pagal Tavo pažiūras galėtų tai būti ir prana, ki, či, ar dar kaip tai pavadinta), atiminėja iš aplinkos, iš žmonių, priversdami aplinkinius elgtis pagal savo reikalavimus, provokuodami barnius.
Džiaugsmą žmogus gauna tik nuo pasiekto tikslo, sėkmės, suplanuoto. Arba pavalgau energetiškai tik apiplėšęs esantį šalia, tada man gerai, bet po kiek laiko išalkstu ir vėl žiūriu, ką čia pasiėmus sau. O jei tas brudas šalia nenori dalintis, daro savo, neklauso ir pan.? Va tada ir prasideda nuomonės savo piršimas, ginčai, netolerancija, skaudinimai, gąsdinimai. Aišku, to pats žmogus nežino, jis galvoja, kad kovoja dėl švento reikalo , dėl atlyginimo, paklusnumo, teisingumo ir panašiai. Na, bet gal vyriškas požiūris yra ne toks.
Ir dar norėčiau, kad paaiškintum, kaip reiktų suprasti pasakymą- aptekėti kliūtį? Ar populiarus pasakymas Tebūnie Viešpaties valia reiškia tą patį?

Iš kur atsiranda vampyrai...

Tame ir reikalas, kad kiekvienas apie save yra gražios nuomonės. Žmogus pradeda manyti, kad jis daro gerus darbus ir nepastebi, kad jau tapo prievartautoju. Tas, kuris išties daro gerus darbus, jis apie tai nežino. Išmintingas nežino, kad jis išminčius, dvasingas, kad jis dvasingas, šventasis nežino, kad jis šventas ir t.t. O iš kur gi tuomet atsiranda apie save gera nuomonė? Ogi ją patys mes apie save susikuriame! Taip atsiranda aplink mus niekšai, nedvasingi, blogi žmonės, vampyrai siurbiantys iš mūsų energiją ir visas kitas juodasis kontingentas. Tie, kurie mums įtiks savo elgesiu, mąstymu priskirsime irgi prie dvasingųjų, o visus, kurie ne pagal mus priskirsime prie klystančių, velnio apsėstų, paskendusių nuodėmėse, žemo lygio, vampyrų ir t.t. Klystančius reikia pamokyti, pasiklydusius atvesti į doros ir išminties kelią – išprievartauti!
Ar pastebės susiduriantis su vampyrais, kad jis pats ir yra vampyras pats iš savęs siurbiantis energiją!?
Iš esančio jan poliarizacijoje, atsidaryme, atsivėrime energijos neatsiurbsi. O tas, kuris yra užsidaryme, gilioje in poliarizacijoje, tai jam daug nereikia, kad visai išsibaigtų, užteks pora frazių ne pagal jį ir jis jau įsižeidė, pažemintas, puola įrodinėti ir t.t.

Nesunku pastebėti, kad tai kas kadaise mus stimuliavo praėjus kažkuriam laikui gali nebestimuliuoti.
Vaikystėje stimuliuodavo pasakos, paskui romanai, dabar ezoterinė literatūra. Užgęstant ankstesniems stimulams keičiasi ir skaitomos literatūros sąrašas. Tas autorius kurio knygos kadaise žavėdavo, pakylėdavo, laikui bėgant gali nebestimuliuoti. Mus užkabina tai prie ko esame pribrendę dabar.
Skaityti mus stimuliuojančią literatūrą yra labai naudinga. Jeigu žmogus praranda gyvenime stimulus jis pradės gęsti , sirguliuoti, nykti. Bet viskam yra riba. Galima ir persisotinti. Persisotinusį labai lengva atpažinti, jis viską žino, bet jo paties asmeniniame gyvenime viskas ne taip kaip knygose rašoma, ne taip kaip aš suprantu, gyvenu - ne pagal mane, ne taip kaip aš. Na savaime suprantama toks žmogus negali neturėti gyvenimo problemų! Bet įdomiausia, kad jis bando išspręsti tas problemas tuo pačiu metodu – eina dar paskaityti knygų... Arba praktikuoja kažkokią tą pačią metodiką, kurią kadaise sužinojo iš knygų ar dar kažkur... Metodikos irgi išsisemia! Jeigu kadaise pakakdavo atlikti kažkokius pratimus, pamedituoti, pabėgioti ar pasportuoti, tai laikui bėgant visa tai gali nebeteikti nei malonumo, nei teigiamų rezultatų - o dar ir priešingai... Dabar jau paaugliai serga tomis ligomis, kuriomis kadaise sirgdavo septyniasdešimtmečiai… Gyvenimas nestovi vietoje ir norint išgyventi reikalingas pastovus atsinaujinimas.

Kiekvienas susikurime apie save tiek gerą, tiek blogą nuomonę, nors daug įtakos tam turi ir aplinka. Vaikas, kuris pastoviai vaikystėje girdėjo, kad yra tikra tėvo ar motinos kopija iš blogos pusės ar kad jis netikėlis, tinginys, kad dėl jo motina visko atsakė ir susigadino gyvenimą, tikrai savim dėl to labiau nesidžiaugs.Arba panelė neatitinkanti 90-60-90 gali į save žiūrėti nepalankiai.

Taip aš nenorėjau pasakyti, mane tai domina tik tiek, kiek susiję su manim pačia ir visi tie bioenergetikų pamokymai kaip apsiginti man neįdomūs. Ir atversti į tikrąjį kelią man nėra jokio noro, nes kas pasakys, koks žmogus yra dvasingas? Ar tas, kuris gali nevalgyti? Bet čia tik proto palaužimo reikalas, ar tas, kuris gali levituoti, kuris medituoja, kuris vaikšto į bažnyčią? Kas yra tas dvasingumas ir tas vadinamas Kelias? Man įdomi ta pusė, kai šalia esantis pimygtinai perša savo nuomonę su trenksmais ir griausmais, ir vis galvojau kodėl kodėl kodėl??? Priėjau prie tokio modelio ir pakolkas jis man pasiteisina. Tu sakai:"Iš esančio jan poliarizacijoje, atsidaryme, atsivėrime energijos neatsiurbsi." Aš tikrai nežinau, ar tą patį turiu galvoje, ką ir Tu, bet pagal tai, ką skaičiau, žmogus, kaip Tu sakai, esantis jan poliarizacijoje, pasidalija su kitu ir pats gauna dar daugiau iš... na, čia kaip pavadinsi, į jį priteka to gero dar daugiau. O tada tampa nesvarbi ne tik aplinkinių, bet ir savo paties nuomonė, jos paprasčiausiai nelieka.

Taip, čia kaip su batais, imi ir išaugi
Sakoma, kad kai mokinys pasiruošęs, tik tada atsiranda mokytojas . O kol to mokytojo nėra, tol ir braidom po savo pelkę su spaudžiančiais batais.

Lyg ir Išvada...bet, tarsi ir nenauja juk...Senos ląstelės (įrašyt galima bet ką)žūsta - naujos atsiranda...
O ar žmogaus atsinaujinimo galimybės nėra ribotos?
Ar negalima išgyventi (beje, kas turėta omeny "išgyventi" (atsargus žodis )) be atsinaujinimo?
Ar tų pačių "batų" kaitaliojimas nėra atsinaujinimas? (žvilgnis kitaip...), ar tie "batai" nėra tie patys iš esmės, tik kitų aurtorių kitu tekstu surašyti?
kartais rodos, kad kažkur prasideda žaidimas žodžiais.

Skaityti buvo įdomu.

Aš noriu paklausti... Ar turėti problemų yra blogai? Ar nenorėti spręsti tas problemas (sąmoningai) yra blogai? Kodėl reikia tobulėti, tuo iššaukiant naujas problemas (galimai sudėtingesnes, nes aukštesnis sąmonės lygis)?

Išgyventi, tai reiškia vidinis pasitenkinimas.
Vidinio pasitenkinimo atsinaujinimo galimybės teoriškai yra neribotos.
Jeigu esi patenkinta, tai kam tau atsinaujinti? Gyvenk be atsinaujinimo į sveikatą!
Jeigu sugebi atsiradus vidiniam nepasitenkinimui pažvelgti taip, kad jis vėl atsiranda, tuomet nebebus jokio žaidimo žodžiais. O jeigu viską žinai ir skaitai tą patį šimtąjį kartą, bet vidinio nepasitenkinimo gyvenime užtektinai, tuomet tai žaidimas žodžiais.

(Medini, tobulėjimas mano supratime yra vidinis pasitenkinimas. Manau pats dabar atsakysi sau už mane į savo klausimus...).

Va ir man įdomu, ar tobulėjant visada būtinas susidūrimas su problemomis (gyvenimo egzaminas, kurį išlaikius, pereini į dar aukštesnę pakopą)?
Peršasi mintis, kad kiekvieno žmogaus pagrindinis gyvenimo tikslas, pagrindinė misija šioj Žemėj - dvasinis tobulėjimas, artėjimas prie Dievo. Ar įmanoma tobulėti išliekant džiaugsme, be didelio skausmo? Bent jau savo gyvenime pastebėjau, kad labiausiai pasikeisdavau didžiulių, skausmingų išbandymų metu. Bet taaaaaaaaaaaip norėčiau, kad daugiau nieko panašaus netektų patirti Gal įmanomos itin švelnios, bet ne mažiau efektyvios gyvenimo pamokos?

Ir aš tą pastebėjau, kad didžiausios dovanos ateina po stiprių supurtymų, ir tik kuo ramiau išsilaikius. O ir didelio skirtumo juk nėra tarp skausmo ir džiaugsmo, tas pats tik kitoj saujoj, emocija ir viskas.Tik kai skauda, atsiranda baimė dėl ateities, o kai džiaugsmas, atrodo, kad visada viskas bus tik gerai. Bet kai supranti, kad ir tai visada pasikartoja, tada ir į tai mažiau reaguoji.

Taikliai pasakyta