Vaikas nekalba, 2 tema

Jau net aną temą visą "pripylėt" - uždarė, o aš vos spėju skaityti jūsų nutikimus ir patarimus
Nuo birželio ir mes saviškį (be 1 mėnesio bus 3-eji) iškomandiruojam į daržą su baseinu ir spec. pedagogėm-logopedėm-psichologėm, irgi tooooli, irgi nepatoooogu, bet kad tik "mačytų"... Ir aš, Naitai, vis pasvarstau, apie pastangų vaikį prakalbinti ir rezultato santykį. Tikiuosi, čia ne slogos variantas, kai ar gydai ar ne, praeina per savaitę, viliuosi, kad kai dirbi, tai ir Dzievulis padeda .
Ir dar l.l.l. meldžiu, kad ta kalba atsirištų anksčiau nei sueis 5-eri, kitaip aš pati nuo to laukimo kuoktelsiu . Dabar l. pozityviai nusiteikusi darželio atžvilgiu, nors reikėjo paklausyti, ką dar neseniai apie valdiškas įstaigas kalbėjau... Visada svajojau vaikus auginti namie ir pati, o še, tau: nepavyksta prakalbinti ir turi ieškoti pagalbos iš šalies, tikėtis, kad kita aplinka, vaikų būrys ir būtinybė su jais susišnekėti bus pakankamas motyvas pagaliau prabilti lietuviškai...

Apie skiepus. Ar tas MMR skiepas 15 ar 18 mėn. buvo? Man jau amnezija... Kaip tik VRC aiškino, kad autizmo požymiai, ypač tuo raidos STOP ar net regreso atveju, išlenda būtent apie 1,5 metų. Tai negi čia tiek sutapimų? O dėl raudoniukės ir kiaulytės: ar pačios šitom ligom sirgot? Juk, rodos, sovietmečiu net neskiepijo nuo jų, vadinasi, šansai kokią "kaulę" pasigauti buvo didesni. Aš tai, pamenu, laižiau ir bučiavau savo sesikę, kai ta kiaulyte sirgo - baisiai troškau, kad vasaros atostogos jau gegužės pr. prasidėtų ligos sąskaita. Bet neišdegė, neužsikrėčiau nors tu ką...
Papildyta:


Alchemie, o ką turi minty, sakydama "auksta saviverte"?
Kaip ji nustatoma? Ar tiria kas nors?

O disleksija tai net igyjama gali būti, nes kai pagalvoju, kaip rašau ranka, ir kaip spausdinu kompu (kiek tuomet klaidų pridarau, ir kiek raidžių "nušokinėja"), tai jau net nebejuokinga pasidaro. Matau, kad ir tau taip būna ... Tikrai nenorėjau įžeisti, veikiau paguosti, kad šiuolaikiniai paaugliai nuo 'knopkinio" rašymo yra taip "nusidisleksinę", kad taviškis niekuo nesiskirs nuo bendraamžių, patikėk...

skiepų kalendorius pakeistas. Turiu kažkokį pop ranka, tai rašo MMR1 - 15-16,5 mėn, MMR2 - 6-7 metai, arba MMR 12 metų, jei neskiepytas 6 metų.

Aš sirgau kiaulyte gal 4 ar 5 klasėj. Visa klasė persirgo.. kaip šiand pamenu tokius pabrinkusius veidelius
raudonukės nesu patyrusi, ir nesu girdėjus, kad kas aplinkui sirgtų.

Severina, disleksija yra skaitymo sutrikimas, o disgrafja rasymo. manau, akd kompas gal ir turi kitakos zmonems ir ypac mazina tokios kalbos kaip lietuviu rastiguma, nes nebenaudojame nosiniu ir visokiu kitokiu diakritiniu zenklu 9pvz. as )ir per greita rasyma prikalu daugybe klaidu, nes susikeicia vietomis raides. Disgrafija mano vaiko atveju yra negirdejimas garsu, pacio karso su raide sujungimas nevyksta jo galvoje, delto raso vos ne priebalsiais.

Auksta saviverte nu gal psichologai ir nustatineje, bet bendrai, saviverte, kaip tavo vaikas save vertina, kai ji kritikuoji, kaip jisvertina savo veikla darbus? Pvz. maniskis jei jam vaikai pasako "tu durnas" jis atsako, as nedurnas. ir tokie dalykai jo nezeidzia. jis moka pasakyti, man sekasi, o cia man reikia pagalbos. Zemos savivertes vaikai buna, net nepriima paskatinimo, pagyrimo, del nesekmes puola i nevilti, uzsidaro, atsiskiria nuo pasaulio..nu manau supratai apie ka kalbu. Cai kaip pozityvus mastymas, arba ji vaikas turi ir juo vadovaujasi, arba jis yra pesimistas. mano vaiko atveju, ta saviverte, jei ji izeidzia zmones ir jis tiesiog nustoja i juos kreipti demesi kartais pakisa koja, nes nesprendzia konflikto, bet kartais gerai, nes konfliktas nesivysto

naitas, musu treciajame darzelyje nebuvo logopedes, o logopede gyvena irgi kitame miesto gale..taip as vazinejau tik su vienu vaiku, bet po 4 kartus per miesta per diena ir piko valandomis dabar pas logopede veziojame per miesta, laimei mokykla salia. Situacija buvo tokia, kad mums skyre lankyti logopedini darzeli, bet tne eiles, ir galejo buti taip, kad iki 7 metu butume ir nesulauke vietos dar 4 darzelyje, o pagalbos reikejo skubiai, delto kazkokiu stebuklingu budu gavome stebuklinga logopede.kaip minejau, nors mokykloje ir yra logopede ir psichologe - viena pagyvenusi ir del jos poziurio i mano vaikas, mes su ja nieko bendro neturim, kita jauna ir be patirties ir mano vaiks is jos virveles veja. Taigi, kartais gal vertetu leisti vaikus i darzeli prie namu ir veziot pas logopede? nu nezinau, cia kiekvienas sukasi kaip gali ir moka..faktas, tik, kad tas keliones tai isnaudodavau irgi eilerasciu sakymams, ir kalbos mokymui

naitas, bet tu saunuole, kad pasikalbejai su aukletoja. As irgi taip buciau dariusi..nesuvokia aukletoja, ka norejai jai pasakyuti, jei taip elgiasi..deja..

del skiepu raudonuke as nesirgusi, man atrodo, mane skiepijo, bet skiepus riek atnaujinti, taigi turiu pilna galimybe ja susirgti
Kiaulyte irgi sirgusi ir toksoplazmoze..sitas jau man nebepakenks, bet raudonukes bijau, nenoreciau prarasti dar vieno kudikio

Aha, tai vadinasi kokie 35 % paauglių "ant Lietuvos" savanoriška disgafija "serga"
Tiesą sakant, paskaičius judviejų su Naitu "rašinėlius", atšoko noras juokaut , atsiprašau, jei ką... Aš dar tik pradedu tuos kelius. Ir iš visos širdies meldžiuosi, kad jie nors kiek trumpesni būtų...
Apie savivertę. Supratau, ką norėjai pasakyti, tiesiog kelis kartus akis užkliuvo už to žodžių junginio. Mūsiškis irgi ne pėščias, vyras juokauja, kad jis gyvena pagal principą "aš tik šiandien apsivožiau, šiaip aš l. gudrus ir man puikiai sekasi" (Reiktų šitokio optimizmo ir "dzin" filosofijos iš vaikio pasimokyti ir mums, nes užsigraužę gi visiškai.) Aplinkinių nuomonė jam nėra svarbi. Jam vis vien, kad išlėkė kur be kelnių, vis vien, ką kas sako, neima į galvą, jei kas nors iš karto nepavyko. Va tik ta kalba... Jei ko anksčiau iš jau žinomų ir tariamų žodžių paprašydavom, nekartodavo, burną užkišdavo, o dabar - lupa iš visų jėgų per žandą man ar vyrui. Ir čia nujaučiu jau nebe nenorą kalbėti, bet kažin kokį kompleksą, vidinį pyktį, kad nemoka. Isterijų šituo pagrindu dar nėra, bet kažkas tvenkiasi - ima pykti, kad kažko negali. Ką tokiu atveju daryti: bandyti vis dar provokuoti "pasakyk, nesuprantu" ar jau nebeerzinti ir paduoti, paimti, pakelti ir pan., kad to diskomforto nebeliktų?

severina, cia naturiali vako reakcija, butent taip su gera saviverte vaikas ginasi nuo irodymo, akd kazkas nera gerai is to, ka jis daro. Maniskiui budavo, kai svetimi prieina ir sako labas utiutiu, kaip gyvni (del jo kalbos reaguodavo i ji kaip i maziuka, o jo IQ kalba lenkia 5 kartus( ji toks santykis zeisdavo ir jis spjaudavo zmogui i veida mums irgi ciaupdavo burnas, sakydavo nekalbek, rekdavo, uzsikimsdavo ausis. kai emem dirbti su logopede, ji tvarkesi su sia situacija taip: paima rankytes, ziuri i akis ir ramiu balsu sako, sitos rankytes nesimusa, nes ustis yra negrazu. tau puikiai sekasi, pabandom kartu pasakyti. Aisku tai vykdavo pamokoje, kai yra tiesiog pokalbis sunku taip sustabdyti, bet uzakcentuoti, kad mustis negrazu, kad blogas ne vaikas, blogai daro ne vaikas, o jo rankos (vaikas nera blogas, blogas yra poelgis), galima ir reikia bet kurioje situacijoje.
Beje, bandykit zaisti kazkokius zaidimus, kur jis nesupras, kad yra mokomas tarimo ar kazkokiu zodziu, bet rodydami pavyzdi kartu "versite" ji dalyvaujant kartoti zodzius, gerinti klausa ir tarima.

naitas, del tu visu bausmiu, kodel musu vaikai tokie. hehe, as tai lietuviu filologijabaigusi ir mano mociute lioterate, ir siaip seima tokie "lituanistai" va ir gavome "uzsienieti" vaika, kuriam su lietuviu sunkiau, nei su anglu
net nedrisk galvoti, kad tavo pomegis kalbeti yra priezastis, delko vaikas nekalba, nes tokiu atveju tie visi kvaili kaltinimai, kad tu kalta del vaiko bedos, bus kaip ir teisingi..o tai yra nesmaone..vaikai mus pasirenka, ir mes gauname tokius vaikus, is kuriu galime pasimokyti, patys augti ir turime tam kantrybes.
Dabar zmones nebemka dziaugtis gyvenimu, pagalvok, ar kas supranta tavo dziaugsma, kad vaikas pasake nauja zodi, kad sulipde sakini ir ji visi suprato, kad jis tiesiog sugebejo tai, ka visi sugeba? mes randam dziaugsma kitur, gal kiek liudnos situacijos pries tai buna, bet tai nuosirdu...

Ir gerai padarei Nesvarbu, suprato, nesuprato ar savaip suprato, bet jei būtum nutylėjus, tai ir būtų galvojusi, kad viskas čia OK ir taip ir toliau galima elgtis.

Aš tai iš viso esu sužavėta tuo, ką nuveikusi yra dėl savo vaiko Alchemie ir kad dalinasi su mumis visom savo patirtim. Alchemie, siprybės tau ir mums visoms

Vat čia yra negerai, vaikas negali mušti savo tėvų. Jau buvau anksčiau rašiusi kad tokiu atveju reikia labai labai stipriai apkabinti savo vaiką, taip kad jis negalėtų net pajudėti ir labai ramiu balsu sakyti kad taip negalima daryti. Jį paleisti tik tada kada visiškai nusiramins. Dar mums psichologė sakė kad reikia vaikui parodyti kaip išlieti pyktį, nes jis dar to nemoka. Kad ir tarkim kai vaikutis supyksta iš lėto iki 10 suskaičiuoti, giliai įkvėpti ir iškvėpti, aišku mažiukas dar skaičiuoti nemoka, tai tada gali pereiti per kambarį lėtai, giliai kvėpuodamas, arba gali kadir tarkim stipriai vienoje vietoje trypti kojomis kol pavags. Nu čia tiesiogpriklauso nuo to ką jūs sugalvosit. Ir svarbiausia klausti jo kas jam nepatinka kodėl pyksta. Tegu jis šneka. Aš kai Eriko klausdavau tai kai jis man pasakodavo aš net nesuprasdavau ką man sako, bet sėdėdavau, glostydavau galvelę ir tiesiog kaip vištelė linkčiodavau galva. Svarbiausia kad vaikaas žinotų kaip išlieti pyktį, nes jeigu nėra matęs kaip tai daro suaugę jis tiesiog nemoka.

aciu merginos uz komplimenta..bet manau, kad ir jus ta pati padarytumete savo vaiku labui..tiesiog kadangi pora metu isgyvenau kryziaus kelius ieskodama pagalbos (kas yra mano vaikui), informacijos, sprendimu, gavau dovanu nuostabiu zmoniu, kurie mane palaike ir padejo, noreciau, kad kitiems nereiktu eiti kryziaus keliais, kad jie jau galetu vaziuoti asfaltuota gatve su zaliais sviesoforais. del to rasysiu ir po 10 kartu ta pati, kad tik mamos zinotu ka daryti, kur bandyti ir kokios musu teises..mamos sirdies ramybe labai daug reiskia tokiems vaikams, o dar daugiau jiems reiskia, kai su parama jie eina i sociuma..tada ir sociumas juos kitaip priima..dar vis kraupstu, kaip zmones Lietuvoje visdelto linke nurasyti, atstumti ir netgi "salinti" kitokius vaikus ir zmones.
Jus pacios labai daug padarete ir nuveikete, ir tai, kad cia rasote ir dalinates dziaugsmais ir liudesiais yra pagalba ir jusu vaikams ir jums pacioms (zinokit psichoterapeutai uz tokius pokalbius labai daug ima )

Alchemie, kuo daugiau tokių epizodų papasakoji, tuo labiau man peršasi mintis, kad taviškis jeigu ir turi kalbos raidos sutrikimą, tai tik labai minimum, o yra tiesiog "Strong willed child". Yra tokia knyga (regis ir lietuviškai išversta, tik nelabai vykusiai). Būtum šalia, duočiau paskaityti originalą. Žodžiu, tiesiog stipri, užsispyrusi, bet labai sveika ir teisinga asmenybė.
Dėl specialaus darželio: mes taip pat turėjom PPT rekomendaciją į logopedinį. Bet turim per kiemą nuo namų paprastą su logopede, tai aš nusprendžiau, kad geriau su "normaliais" (kabutėse todėl, kad visuomenei dauguma yra norma) plius logopedė ten pat individualiai. Pradžia buvo labai sunki. Pusė metų sunkios adaptacijos su naktinėm vaiko haliucijacijom ir nuolatiniu stresu, po to viskas įsivažiavo. Vistik galvoju, kad teisingai pasielgiau. Vaikas į darželį dabar eina be protestų (kaip į darbą ), nes taip reikia, mokosi "socialinio bendravimo" (ir šitų žodžių negaliu rašyti ne kabutėse...), gauna logopedinius užsiėmimus ir mokosi pastovėti už save, bei apsiginti.



Aš kai laukiausi dukters (labai sunkus ir neramus nėštumas buvo) turėjau įkyrias mintis, - "o kas jeigu vaikas gims kitoks?". Ar ištverčiau ar susitaikyčiau, netgi ar neatiduočiau į kokį internatą. Labai norėjau to vaiko, bet ir labai nerimavau, kad viskas būtų gerai (turėjau skaudžios patirties).
Tai Dievulis ir davė tokį, kad patikrint mane greičiausiai. Ir ačiū Jam už tai iki grabo lentos. Gavau, turiu ir niekam neatiduočiau. Niekada neklausiu už ką man ir kodėl. Tyliai sau džiaugiuosi ta malone ir branginu.



Tas apkabinimas turi net pavadinimą savo: laikymo terapija. Veikia ji kai vaikas akivaizdžiai nebesusidoroja su savo emocijom. Ir skaičiavimai ir lėti vaikščiojimai taip pat geras būdas. Svarbu pajausti koks metodas kuriuo metu geriausias.
Aš saviškei va praleidau vieną momentą su emocijų reiškimu, tai dabar turiu rūpestį. Anksčiau, streso momentu jei liko nesuprasta, nesugebėjo pasakyti, negavo atsakymo ar pan. ji šaukdavo, kristavo ant grindų, žodžiu pyktis, sielvartas begalinis per kraštus. Vėliau gi labai staiga ( vieną dieną po darželio),vietoj audringų emocijų, tyliai kaip šunytis užsiinkšdavo ir į kamputį kur įsispraudusi, kad niekas nepastebėtų, verkdavo tyliai ilgai ilgai. Veidelis nuo užspaustų emocijų iškart raudonom dėmėm būna išbertas. VRC kai pasiguodžiau, tai reakcija buvo:"labai gerai!, vaikas valdo emocijas." Bet gi kas tame gero? Juk visiškas emocijų užspaudimas tai tas pats kraštutinumas, kaip ir emocijų nevaldymas. Taip, faktas, sociumui geriau, kad ji emocijas reikštų tyliai ir nepastebimai, bet vaikas juk vistiek nelaimingas, negavęs atsakymo liko.
Tad, teisingai Širdele, sakai, kad emocijas reikia labai mokyti išsakyti . Negerai nei jas užspausti, nei perdėtai reikšti.

as irgi taip daryciau

Svarbiausia kad kovoji, kas daugiau jei ne mes, mamos, dėl savo atžalėlių pakovosim. Dauguma žmonių gyvena taip kaip gyvena jiems yra gerai plaukti pasroviui. Žaviuosi tavimi kadnenuleidi rankų, šaunuolė


Minčių įvairiausių kai laukiausi turėjau ir aš. Buvo labai baisu, popinausi visą nėštumą.Tada jaudinausi kad tik pavyktų išnešioti, ir man visiškai nesvarbu buvo koks vaikelis gims, svarbu buvo kad tik jis augtų manyje.

Man tai keista kad sako jog gerai kai vaikas laiko savyje, juk kaip tik negerai kaupti viską savyje, juk žmogus trauki viską į save betbūna toks momentas kadaneatlaikai ir prasiveržia viskas su didžiuliu trenksmu

Ir aš lietuvių baigusi