Globėjų plepėjimai

Paskolų ne viena, o šiaip - smulkmė, Andro, lyginant su tuo, kai sveikatos nebėr. Oi, kokia smulkmė... Va, kai to netenki, tada jau baisu... Anapusinis gyvenimas mums visiems menamas, bet neprisileidžiamas. "Glupstvo" visos aprašytos problemos... Pasakos baigiasi su mumis.

Aš irgi būčiau labai už tai!

Ute, užgriebei giliai. Globa ar įvaikinimas – mano gal poros, o gal daugiau metų analizių turinys. Nežinau kas geriau. Pastaruoju metu manau, kad vis tik įvaikinimas.

Labai tiksliai daug ką nusakei. Pritariu. Tik... su tuo užsieniu tai irgi daugel abejonių turiu. Bet tai jau ne į temą ir ne laikas.


Man psichologas – ne rodiklis. Klausau savo širdies. Žiūriu į vaiką ir klausau. Jei psichologas galėtų padėti – džiaugčiausi. Bet pažįstu jų ne vieną, su begalybe savo nuomonių. Žmogui reikia dirbti pačiam su savim. Tinginiai mes dažniausia, tai ir einam pas psichologus...


O tai ką, suaugęs tuo metu miega? Ar jis savęs ko nors klausia?

Nelinkiu vaikui gyvent šeimoje, kuri savo problemas sprendžia vaikų sąskaita!


Aš nesu jauna mama. Kategoriška nesu. Bet atjaučiu. Šiuo atveju – vaikus. O šiaip – ir vargšus žmoneės, nesusitvarkančius su savomis problemomis.



Forume rašė mama, norinti atsisakyti biologinio sūnaus, nes nesusitvarko.

Kategoriškiausia aš bandau būti pati sau. Ne kitam. Tik apie save visada ir kalbu. Pati esu atsakinga už savo žodžius ir savo kategoriškumą sau. Bet, manau, kad vaikai nuo to išlošia. Nes jie nebijo maro, tvano ir kitų dalykų... t.y atpalaiduoju jų psichiką nuo baimių, nes pasakau, kad VISADA KOL BŪSIU, BŪSIU SU JAIS. Gal todėl jie neieško lengviausių kelių? Nelenda į landynes? Žinokit, nežinau, kodėl... aš užauginau du nebiologinius ir dar vieną pusiau auginau. Tai mano brolis. Mano tėvas mirė, kai broliui buvo 11 metų. Mama liko viena. Mes su vyru daug prisidėjom prie mano brolio suaugimo... Daug sprendėm, nes mama vienu tarpu stipriai susirgo. Iš mamos ji tapo pažeidžiama, pagalbos reikalinga moterim...

Paragintoji,ta globeja irgi pirmiausia kalbejo su mergaite(kuri nebenorejo eiti mokykla)iki uzkimimo,iki isnaktu,bet kitos iseities nebebuvo ,kaip eiti pas psichologa...gerai,kad jums ir jusu vaikams to nereikejo..
Pirmiausia klausia globejo ar priimsit toki ar kitoki vaika su tokiomis ar kitomis problemomis,tuo paciu klausia maziuko(aisku ,ne 3 men)ar eisi gyventi pas tokia ar tokia teta,didesniam jau konreciai apibudina pvz.musu seima ir klausia ar noresi pagyventi pas siuos zmones.Taip,kad musu ir kitu pazistamu atveju tikrai niekas nemiega..Musu atveju,nezinau kaip kitu

Paragintoji,ka jus turit omeny rasydama:"Nelinkiu gyventi seimoje,kuri vaiko saskaita sprendzia savo problemas vaiko saskaita" Nesupratau,ka jus turit omeny?
Sveikinu ir dziaugiuosi,kad jums sekasi su vaikais gerai sutarti Tik ,nesisizeiskit prasau,man atrodo,kad visus sutarimo laurus priskiriat sau..Be supratingu,mastaciu vaiku niekas jums neiseitu ,nors galva i siena dauzyk,kaip viena globeja sake..

O kodėl manai, kad tos eilutės nėra?

Mano pažįstami užsieniečiai įsivaikino pora kitos rasės berniukų iš trečiojo pasaulio. Jie gyvena Lietuvoje ir norėjo Lietuviukų vaikų. Iš jų kalbos supratau, kad jiems būtų tekę laukti pasiūlymo bent du ar tris metus. O kadangi tai buvo ne jauna pora, jie apsisprendė tvarkytis greičiau ir nebelaukti.

O kadangi jie daugiau su Lietuva niekuo nesusiję (nei piliečiai, nei lietuviškos kilmės), tai jie jokių prioritetų įvaikinant nebūtų turėję/galėję susiorganizuoti.

Papildysiu: Smaika rašė, kad vaikai nesulaukia įvaikintojų, o man minėti užsieniečiai sakė, kad nematė galimybių, kad jiems pavyks įsivaikinti artimiausiu metu. Gali būti, kad ir Smaika teisi ir man ta šeima nemelavo.

Neesu už tai įvaikinimas būtų kaip greita paskola: kelios dienos ir vaikas yra. Bet kažkas kažkur kažkaip stringa.

sveikos merginos. Daug priplepejote kol as Floridoj tunojau. Bet skaiciau idemiai jusu pasisakymus. Su vienais sutinku, su kitais ne. Bet nereiskia kad jus mastot blogai. Tiesiog mes skirtingos.


Kiekvienas esame su savo problemom. Kiekvienam sava problema yra tokia svarbi, kad atrodo net svarbesniu nebuna. Labai lengva ranka teisiame tuos, kuriems net nesugebame padeti. O gal kaip tik siuo metu jiems tereikia tik patarimo, pagalbos ir t.t. Psichologu pgaalba butina, bet vel gi galima sakyti, kam tie psichologai, jeigu pats nesusitvarkai. As tiesiog nenoriu diskutuoti tokia tema. Tik sveikintina, kad iskilus problemos yra kreipiamasi i specialistus ir t.t. Netolerantiski esame mes lietuviai. Pagyvenus svecioj saly supratau, kad lietuviai yra kandus (dauguma).

Paragintoji, kaip galima laikyti tokius vaikus po pilnametystes namie, kurie pries tevus, itevius, globejus kelia ranka ir visai kitaip kenkia?

net jeigu vaikas (nepilnametis) pridaro daugybe nuostoliu ir suaugusiems tenka atsisveikinti su turtu... niekas neskuba padeti vieniems ir kitiems, o tik drabsto purvais. Atsisveikinti su uzgyventu turtu del vaiku nieksybiu yra nesvietiskai sunku. Kas to skonio nezino, sakyti negali.

Smaika, nenorėčiau jūsintis šitoj temoj. Nežinau kodėl. Jūsinimas sukuria distanciją. Bet šiaip tai nėra esmė. Tik susigėdau, nes aš tujinau...

Pabandysiu atsakyti, tik nežinau, ar pavyks Manau, kad nemažai žmonių vaikų sąskaita sprendžia savo problemas. Na, žiūrėkit. Du žmonės paėmė globon vaikus. Paaugino kelis metus. Išsiskyrė. Vaikus grąžino. Čia jau galima traktuot kaip nori... Aš abejoju jų pačių emociniu brandumu. Sugalvojo - paėmė, sugalvojo skirtis - grąžino. Nebesiplėsiu. Būtent tai turėjau galvoje. Aš tenoriu pasakyti, kad suaugusieji linkę atleisti sau daug daugiau, nei vaikams. Jiems vis pateisinamos priežastys vienaip ar kitaip elgtis... Skyrybos, bloga finansinė situacija... Na, o kaip jūs manot, kaip jaučiasi vaikas šeimoje, kurioje bręsta skyrybos? Ar ten yra darna? Koks pavbyzdys vaikui? Matot, aš manau, kad tik savo pavyzdžiu galima kažką parodyti... Jei jo neturi - tai ir taškas. Na, o suaugusieji, sau daug atleisdami, nepaliauja stebėtis blogu vaikų elgesiu...
Ar aš sau priskiriu daug? Sunku pasakyti, man atrodo, kad dažnai pernelyg save plaku ir vis klausiu ar padariau viską, ką galėjau... Labai daug iš savęs reikalauju. Blogai jaučiuosi, jei neskiriu vaikui laiko tiek, kiek norėčiau...

Miela Smaika, leiskit jus taip pavadinti, aš nenoriu ginčytis. Aš nekritikuoju, aš išsakau savo nuomonę. Į jūsų irgi visada įsiklausau

Mąstantis vaikas. Kaip tai apibrėžti? Ar nemąstantis - vadinasi negeras, blogo elgesio? Mano kolegės vaikas - sulėtėjusio mąstymo. Bet vaikas nerealus.

Problemų aš turiu. Kaip ir kiekvienas mūsų. Aš tiesiog klausiu ne tik savęs, bet visų suaugusiųjų, apsiėmusių padėti ne biologiniam vaikui: ar jie padarė maksimumą, kad reikalautų iš vaikų meilės, supratimo, teigiamo elgesio? Vaikai yra pažeisti. Sužeisti, jų širdelės verkia. Nemanau, kad tai emocijos. Tai - vaikų gyvenimai. Aš irgi nepadariau maksimumo, kiek norėčiau. Dukra jaučia nuoskaudą, kad sūnui dabar skiriu daugiau dėmesio, nei jai kadais tokio amžiaus... Ji supranta, kad gyvenimas diktuoja sąlygas, bet... Bandau juokauti, kad trečią užauginčiau "idealiai" , nes patirties dar daugiau būtų. Ir vis balansuoju tarp to - ar duoti sūnui jau tiek, kiek dabar galiu, ar neduoti, idant dukra nejaustų nuoskaudos... Paslysti gali visi vaikai. Tiek biologiniai, tiek ne. Tik biologinių dažniausiai, niekur neatiduoda. O ko čia stebėtis, jei pasakiau apie katę... Dažnai kai kurie žmonės gyvūnams būna geresni, nei kiti žmonėms. Tik tiek.


Papildyta:

Laureta, aš niekur nesakiau apie tai, ką rašai. Kaip tik sakiau priešingai. Pilnametystė yra tarsi riba. Aukotis vaikui visą gyvenimą nematau prasmės. Kiekvienam gyvenimas vienas duotas. Bet jei prisiėmiau atsakomybę - nesikratau jos sunkumams iškilus.

Paragintoji (gaila, kad atsakei tik i viena mano posta. Tad kartojuos dar karta). O kaip spresti tokias problemas seimoje, kai pauglys ar paaugle pradeda nesti is namu, vogti, nusikalsti, smurtauti ir t.t. ? Juk zmogus dazniausiai ne nuo atsakomybes bega, o is ne vilties nebezino kokia butu kita iseitis. Todel ir prasideda grazinimai. Pamenu skaiciau lryte straipsni, kaip tevas nebeturedamas kantrybes prilupo sunu uz skolas, narkotikus ir kt. Pasekemes tevui liudnos. Paauglys nebaudziamas. Atsisveikinti su uzgyventu turtu del vaiku nieksybiu yra nesvietiskai sunku. Kas to skonio nezino, sakyti negali.

Pati susiduriau su tokia problema, tad tiems kuriems taip nutinka, as juos suprantu. Dauguma paaugliu pasiduoda draugu itakai. O kazka pakeisti yra labai sunku. Draugu nuomone yra kur kas svarbesne, nei tevu/globeju/iteviu.

Paragintoji Dažnai kai kurie žmonės gyvūnams būna geresni, nei kiti žmonėms. O kodel? Gal todel, kad gyvnunai nedaro tiek nieksybiu zmogui kiek zmogus zmogui?

nu tu laureta cia pasakei.kaip pirstu i aki.as save ir daznai pagaunu,kad gyvunus myliu labiau nei zmones.ir kai per televizoriu matau zmogu mirusi,tai kazkaip taip nereaguoju,kaip pamaciusi gyvuna.o tada jau kad zliumbiu.jei ivyksta avarija ir masinoj buvo suo,pirmiausia kyla klausimas ar suo gyvas.nu sakiau matyt esu gyvunu buvusi praitame gyvenime ir mano mama tokia pat.gal todel ir ji ir as gyvename apsikrovusios gyvunais

as irgi-kai uzauginsiu bent du savo vaikus tai apsikrausiu gyvunais

Gal nurodytum šios statistikos šaltinį?

Gerai, kad parašei apie asmeninę patirtį, nes paskaičius jau buvo besiformuojantis įspūdis, kad kalbama vien iš teorijos...

Ute, pagarba
Bet iš šito išplaukia, kad bio-vaikų neturintys įtėviai/globėjai, įsivaikinami/imdami globon, pirmiausia siekia realizuoti savo (motinystės/tėvystės ir kt.), poreikius, o pagalba vaikui - nepirmaeilis dalykas (ir čia klausimas, įdomu, kiek iš bevaikių šeimų įsivaikintų, jei būtų galėję patys susilaukti vaikų ).

Dėl motinystės/tėvystės poreikių - Taip. Ir kaip neseniai rašiau, ilgą laiką ne visai jaukiai dėl to jaučiausi..

Kiek įvaikintų - na nežinau, bet spėčiau, kad ne tiek jau daug.

Tačiau (pasikartosiu, ką skaičiau literatūroje įvaikinimo tema) - jei įvaikinat pagalba vaikui yra pirmaeilis motyvas, tuomet (statistiškai) įvaikinimas nebūna toks stabilus, kaip tuo atveju, jei pirmaeilis motyvas yra noras turėti vaiką.

Kitaip sakant sėkimingo įvaikinimo tikimybė didesnė, jei šeima įvaikina todėl, kad nori vaiko, o ne todėl, kad nori padėti vaikui.