Globėjų plepėjimai

Andro , paskaičiau ir taip gera pasidarė. Nežinau net nuo kuo, ar nuo to kad Dainiui taip gerai. Jam tikrai gerai, ar dėl to, kad tu jį taip myli, ar todėl, kad tas kopimas į kalną toks tolyguss, nuoseklus, ramus- kaip pasivaikščiojimas. Savais pasiekimais gi visada gali mums pasigirti ir pasiguosti, kažkaip anksčiau ar vėliau vis vien suprantam vienos kitas. Na kartais ne iškarto, bet vis gi . Bet jis gi šaunuolis, jis stengiasi- įsimins tas spalvas, ir tuos skaičius- juk nežinia po kuo slepiasi ta žmogaus laimė- ne visi labai mokyti laimingi, ir ne visi mažesnio mokytumo nelaimėliai. Va, neseniai irgi nutiko man toks įvykis- važiavau į Maxima bazę- nuo manęs netoli. Atvažiavo autobusas, priėjo žmogelis, na kokių taip keturiasdešimties- klausia kur važiuoja tas autobusas, aš skaityt nemoku. Va, ir niekaip nepasakysi kad jam dėl to blogai- labai aiškiai kažkokią savo nišą gyvenime radęs, tvarkingas, aiškiai vedantis tvarkingą gyvenimo būdą- ir tikrai laimingas. Va, tai kad paskaitys mažiau- o kas čia tokio. Galų gale jis dar mažas, jis tik penkiametis- jam ir tau dar viskas prieš akis. Labai džiugina, kad jūs visi ir toliau bendraujat su giminėm, artimai ir draugiškai, juk tai yra tikrai labai svarbu- ypač kai viskas vyksta draugiškoj aplinkoj . ech, ką čia ir besakyti. O tai, kad jis konstruoja, dėlioja- nu tai šaunuolis, tikrai skaičiuos.
Rugilei , daug balionų- šaunuolė kad groja, kad smuikuoja ir kad nemetė instrumento į šalį sakydama- nu žinai ką mama . Mamai balionų , už kantrybę tos muzikos kartu su dukra mokantis, ir aišku kad visus savo vaikiukus ir myli ir rūpinasi. Smagu, labai smagu girdėti kad ir visi kiti rūpesčiai lipa į kalną, kad vyras jau net bėgioja, kad tu radai kažkokį santykį su bendruomene, ar į bendruomenę. Labai viskuo džiaugiuosi , tikrai.

Vakar vakare gryžome iš sodo vaiką pasodinau ant puodelio vyrą palikau ją saugoti o pati po dušu žinoma kinas buvo idomesnis tėčiui nei vaikas ant uodelio ir ką jūs manote gryžtu ir matau vaizdą sėdi vaikas ant puodelio ir visasa išsitepliojes kaku mat ji sumąstė paskanauti o paskui nutarė dar ir viską aplinkui apčiupinėti ir rankas nusivalyti į drabužius , žodžiu vaizdelis ir kvapelis buvo atsakantis tėtis turėjo kas veikti paskui kokią valandą kol viską atplovė viską. na paskutiniu metu jei labai rūpi kas gi tame puodelyje būna atsisėda gi ji ant tuščio o pakyla nuo pilno puodelio tai vis kartas nuo karto ji kyšteli pirštukus į puodelį.

Uzuojauta Zaika.Na vaikai lieka vaikais, tai pazinimo dziaugsmas. kantrybes Maytei ir Tetukui
Pamenu mes Justuka pasiemem pirma diena , as kol bulves skutau kolidoriuje tapetai buvo nuimti Aisku tada gavau lengva soka........ bet tai tik pumpureliai

žinai, dar nė vienas vaikas neužaugo š...neparagavęs, bet šiaip tai kokia šaunuolė tavo pupa- jau ant puodo pratinatės ir sekasi .

Na ant puoduko sodinu vos tik normaliai pradėjo sėdėti, kadangi ji sėdėti pradėjo normaliai 9 mėnesių tai ir ant puodelio sėdim nuo 9-10 mėnesių, pasiekimai tokie gegužės mėnesį kakų padarė į sauskelnes 2 kartus visus kitus kartus ant puodelio.
Aš pasilklausiau kad kai vaikai vaikščioja tai ant puodelio nepasopdinsi tai ir pradėjau sodinti kol nevaikšto.
O viena pati ji pakolkas dar nevaikšto nors galėtų bet bijo.
Papildyta:
Beje šiandien vos sekundei nusisukau o ji į pilną kakių puodelį žaisliuką sugrūdo.
O jau koks karas vyskta už kojinių nusiiminėjimą tai siaubas. Aš jas užnmaunu kas kambarį galėtų bėgioti be batelių o ji nusimauna na žodžiu net nežinau kaip su kojinių problemom susitvarkyti per dieną 100 kartų jas uždedu. bet šeip smagumelis jei ne namuose tai vaiko nei girdisi nei matosi ji pas mus varlė keliauninkė.

Taigi, maniskis iki 2,5 metu nesedejo nei ant puodelio, nei niekur kitur apskritai - jo visas gyvenimas buvo nuolatinis begimas Isimtis buvo judantys objektai, kuriuose vaika dar galima ir priristi : galejo sedeti automobilyje ar vezimelyje, aisku irgi su tam tikru laiko limitu. Na o kadangi vazinejanciu ir pririsamu puodeliu dar niekas neisrado (o gal tik as ju nezinau?), tai pirmu pasiekimu sioje srityje sulaukeme visai neseniai... Kartais jau puldavau i nevilti, kad gal as kazka ne taip darau, o kartais tiesiog pamirsdavau keliems menesiams ir tada vel bandydavom is naujo, tikrindami ar zmogiukas nepasidare "seslesnis"

mES KAI EINAM Į LAUKĄ TAI JI JEI IMANYTŲ TAI MAŠINOS RATĄ APSIKABINTŲ IR NĖ IŠ VIETOS, JEI MAŠINA TAI NAUJI ĮSPŪDŽIAI.
Mergina pati nuveda prie mūsų mašinos ir atsistoja ties savo durelėm nes žino kad ten bus laipinama.

ALFIJA, kaip smagu skaityti TAVO šiltą laiškutį, kad TU žinotum

6iaip Saulene, piktai, niekada nerašau. Kartais griežtai, kartais skubėdama visaip būna, aip visiems. Visada manau, kad žmonės yra suaugę ir supranta- kad arba žmogui rašymo dovana neduota , arba jis tikrai labai užsiėmęs ir neturi laiko papildomai viską emocijomis spalvinti, bet tai dar nereiškia, kad jis iš esmės kažkoks ne tos . Kai žmonės su manim susigyvena , dažnai supranta- kad aš visai ir pakenčiama . Rimtai . Bet nesakyk- progresas teigiama linkme visvien yra - kai pasaitau savo pirmas rašytas žinutes tai kokios. o dabar šiek tiek keičiasi. Kažkaip buvau pripratus bendrauti forumuose, kur jei emocijos ar tonas ir yra- tai jokios tam reikšmės neteikiama. O čia truputėlį kitaip, po truputėlį keičiuosi . Paragintajai ačiū- parodė tai kas buvo mano panosėj.

Labas labas labas........... visoms visoms Esu baisiai dideliai laiminga!!!!!!!!! Vyrui darbą padariau, prie darbo - skaidres su visokiais efektais, pagal spalvinius reikalavimus, besimainančiais paveiksliukais, laiko išmatavimais... Tai dabar baisiai esu laiminga kaip po gero bulviakasio. (Na, žinot, kai bulves visas nukasi ir palengvėjimas toks.... Tik išgert niekas neduoda... juk po bulviakasio tradiciškai alkoholis vartojamas ). Labai padėjo Utė. Ačiū tau, brangioji!

Vajė vajė, kiek naujo ir gero prirašyta!!! Alfija, tu man tiek davei, kad negebu žodžiais išreikšti tos patirties. Būčiau užsukusi trečiadienį, nes važiavau į Santariškes, bet gi tas darbas buvo nepadarytas, o Utė žino, kokia iš manęs didelė kompiuteristė... Tai ir laiko reikia labai daug.... Užsuksim kada abu su sūnium. Gal kokį laiškelį tau sukalsiu. Geresnį, nei anksčiau

Pas mane tai naujienos tokios, kad užrašydama sūnų į kitą mokyklą (jis baigė pradinę ir eis į pagrindinę, o po to - tikiuosi - į gimnaziją), pervedžiau jį į kitą klasę. Toje kitoje klasėje bus geresni mokytojai, nei toje, kurioje jis turėjo būti. Be to labai padėjo Ramutė, aprašydama savo problemą. Ta jos problema išprovokavo mano pokalbį su vaiku ir pasirodė, jog ir jo klasėje yra pora mažųjų teroristų... Sėkmės tau, Ramute. Manau, kad išeitis VISADA YRA!

Iš pradžių sūnui buvo neigimo periodas - nenoriu, neisiu (tai mano džiaugsmui būdinga), o po ašarojimo praėjus pusvalanžiui pasakė, kad nusprendė pereiti į kitą klasę. O dar po pusvalandžio jau pats mane skubino kuo greičiau eiti prašymo rašyti, nes gali susirinkti per daug mokinių ir jam nebeliks vietos . Štai taip.

Carvel, kokios nuotraukos!!!!!!!!!!!!! Kokie visi faini, bet nuostabiausia - tai pati mama!!!

Labos visoms, gal po truputį atsirasiu, čia kaip nuotaika... labai su sūnum man gera. Tai kai jis namie, tai nesinori nė kompo jungti...

Paragintoji, ačiū už štus žodžius pasiilgom kaip tavęs, ažkaip taip ir galvojau, kad esi darbais užsiėmus ir tiesiog dėl to dingai. Na ką labaia lauksim atvažiuojant - Duksiui rytoj paskutinis egzaminas, ir tada žinosim kur mums į mokyklą tapsėti. Užkimo mano daininkas viskas, per žiemos atostogas lupsim tas glandas. Nors šiaip nesiryžtu , nes turim bronchų obstrukciją. Bet galiu pasidžiaugti- širdutė pasitaisė , tas kankinęs prolapsas galų gale pradeda priiaugti.

Carvel- kokie jūs puikūs visi. Įdomiausia yra tai, kad tu man labai kažkur matyta (įtariu žmonės iš karto pagalvos kur :lotuliukas: )

Aciu uz pagyras man ir mano seimynai
Alfija ,pilnai tikiu,kad tu mane galejai kazkur matyti .