Angelėlių mamyčių pašnekesiai

#217
QUOTE(Laura6 @ 2008 06 11, 20:11)
As tai nieko nesapnavau ir nelabai dabar sapnuoju, ir niekada man niekas is sapno neissipilde  schmoll.gif

Tai ir gerai, kad nesipildo. Geriau nieko, negu visokios nesąmonės ax.gif

QUOTE(zydra30 @ 2008 06 11, 20:17)
pasiskusiu jums....
man liudna. zinau, kad kvaila, kad tai grazus laikas ir reik dziaugtis, bet atsibodo but namie vienai. niekur negaliu eit, nieko daryt. visa didele,ir stora. laukiau vyro, kaip ir kasdien, o tas tik parleke, pavalge ir isvare futbolo zaist. as ir vel viena su teliku ir kompu draugauju.
skaiciuoju dienas....


Tai kokių draugių nėra su kuriom prasiblaškyt g.gif Vienai tai tikrai sunku, tada daug visko prisigalvoju ir atrodo taip ilgai laukti reikia doh.gif O kad stora tai manau smagu ax.gif man patiko nėščiai storai pabūti, nors kai karšta tai truputį sunku. O daiktelių jokių dar nepirkai leliukui g.gif

Mane kažkokia depresija puola, nesuprantu kas darosi. Namie bardakai baisuliniai, nekyla rankos tvarkytis, ant vaiko pykstu, ant vyro irgi, nieko nenoriu, tik gulėti ir nieko neveikti, nieko negalvoti. Nu kaip nekenčiu tokios būsenos doh.gif
Atsakyti
#218
QUOTE(zydra30 @ 2008 06 11, 21:17)
pasiskusiu jums....
man liudna. zinau, kad kvaila, kad tai grazus laikas ir reik dziaugtis, bet atsibodo but namie vienai. niekur negaliu eit, nieko daryt. visa didele,ir stora. laukiau vyro, kaip ir kasdien, o tas tik parleke, pavalge ir isvare futbolo zaist. as ir vel viena su teliku ir kompu draugauju.
skaiciuoju dienas....

patarimas- mokykis siuvinet smile.gif , laikas greit pralekia, o ir malonus uzsiemimas
Atsakyti
#219
QUOTE(vadove @ 2008 06 11, 20:05)
siandien lygiai 3 savaiteles kaip gime mano Angeliukas.. buvo treciadienis... gal todel man siandien beprotiskai sunku, atrodo sirdis plys pusiau...

Laikykis vadove console.gif
Papildyta:
QUOTE(rasve @ 2008 06 11, 20:28)
Kas liečia sapnus, kažkaip aš įsitikinau, kad jie kažkokią reikšmė turi mūsų gyvenime, tik mes per vėlai ją suprantam arba iš viso nesuprantam  doh.gif  Aš prieš važiuojant gimdyti sapnavau, kad pagimdžiau kažkokį hibridą, pusiau žmogų pusiau paukštį. Pabundu ryte, skau vyrui, kažkas bus negerai mūsų leliui, sako nu tu tik prisigalvok visko. Ir še tau, kaip sapnavau taip ir buvo, tik žinoma ne paukštis  doh.gif  bet vis tiek buvo apsigimimas  verysad.gif  Tai dabar laaabai bijau sapnų, jei kokią nesąmonę susapnuoju, tai visą dieną negaliu nurimti  doh.gif

Pritariu tau rasve ir man išsipildė mano baisiausias košmaras, tik aš to sapno nesupratau iki galo, labai išsigandau dėl vyresniosios dukters, bet... O tą dieną nebuvo jokios nuojautos, nors sapnas išsipildė visu savo baisumu verysad.gif Ir dabar būna kad sapnai priverčia sunerimti, bet kaip suprasti tikrąją jų prasmę?
Atsakyti
#220
QUOTE(zydra30 @ 2008 06 11, 21:17)
o as labai daig sapnuoju, bet labai stengiuos netiket ir nesiaiskint tu sapnu. nedaznai baisumus sapnuoju, bet paskutiniu metu kazkokie keisti tie sapnai. zinau, kad ir taip gana pergyvenimu, tai stengiuos pamirst. nebent jau taip blogai, kaip kuria cia nakti, kai prabudau visa apsiverkus...
nes kaip rugseje sako, dar gali isikalbeti kanors.

pasiskusiu jums....
man liudna. zinau, kad kvaila, kad tai grazus laikas ir reik dziaugtis, bet atsibodo but namie vienai. niekur negaliu eit, nieko daryt. visa didele,ir stora. laukiau vyro, kaip ir kasdien, o tas tik parleke, pavalge ir isvare futbolo zaist. as ir vel viena su teliku ir kompu draugauju.
skaiciuoju dienas....

Žydra paprasčiausiai tavo baimės dėl vaikelio persiduoda į sapnus, o ir šiaip nėščiųjų sapnai buna keisti. Ir teisingai darai kad netiki ir nenagrinėji tų sapnų, viskas tau bus gerai. mirksiukas.gif
Pabandyk vyrui apšviesti protą, kad tau reikia jo, dviese lengviau laukti, liko tiek nedaug - viena nedidelė savaitėlė biggrin.gif

Papildyta:
QUOTE(zydra30 @ 2008 06 11, 21:17)
o as labai daig sapnuoju, bet labai stengiuos netiket ir nesiaiskint tu sapnu. nedaznai baisumus sapnuoju, bet paskutiniu metu kazkokie keisti tie sapnai. zinau, kad ir taip gana pergyvenimu, tai stengiuos pamirst. nebent jau taip blogai, kaip kuria cia nakti, kai prabudau visa apsiverkus...
nes kaip rugseje sako, dar gali isikalbeti kanors.

pasiskusiu jums....
man liudna. zinau, kad kvaila, kad tai grazus laikas ir reik dziaugtis, bet atsibodo but namie vienai. niekur negaliu eit, nieko daryt. visa didele,ir stora. laukiau vyro, kaip ir kasdien, o tas tik parleke, pavalge ir isvare futbolo zaist. as ir vel viena su teliku ir kompu draugauju.
skaiciuoju dienas....

Žydra čia tau ko gero baimė dėl vaikelio persiduoda į sapnus. Ir gerai darai kad netiki sapnais ir nesiaiškini jų, viskas tau bus gerai. mirksiukas.gif
Pabandyk vyrui apšviesti protą kad dabar tau jo labai reikia, kartu lengviau laukti, liko tiek nedaug - tik viena nedidelė savaitėlė. biggrin.gif
Papildyta:
QUOTE(rasve @ 2008 06 11, 22:11)
Mane kažkokia depresija puola, nesuprantu kas darosi. Namie bardakai baisuliniai, nekyla rankos tvarkytis, ant vaiko pykstu, ant vyro irgi, nieko nenoriu, tik gulėti ir nieko neveikti, nieko negalvoti. Nu kaip nekenčiu tokios būsenos  doh.gif

Mano kompas kažko užtrumpino, gavosi dvi tos pačios žinutės, galvojau kad neišsisaugojo. blush2.gif
Ir man dažnai būna kad nekyla rankos kažko daryti, kai Justė su Giedrute augo tai vis lėkdavau, tiek visko reikdavo padaryti, vis dėl mergikių stengiaus. O po laidotuvių kažkaip neteko prasmės viskas, kam vargti jei nežinai kas tavęs kitą dieną laukia... O dabar vėl noris lėkti, viską apdirbti, bet kartais sustoji kaip įbesta ir nė krust, vis neapleidžia tas jausmas, kad neverta...
Atsakyti
#221
QUOTE(vadove @ 2008 06 11, 20:05)
as visa laika galvojau, kad baisiausia, kas gali nutikt, tai buna tik pirmus tris nestumo menesius... o pasirodo labai klydau... kaip buna skaudu ir baisu, kai jau atrodo beveik nestumo pabaiga ir nutinka kokia nelaime (liga, nelaiku nubege vandenys, hipoksija ir t.t.).
siandien lygiai 3 savaiteles kaip gime mano Angeliukas.. buvo treciadienis... gal todel man siandien beprotiskai sunku, atrodo sirdis plys pusiau...

Aš tai bijojau tol, kol pagimdžiau. Galvojau, jei pagimdai sveiką vaiką ir viskas gerai, tai ir toliau viskas gerai bus. Deja, per gerai galvojome... Na, žinoma, sulaukę pirmagimio, prisiskaitę apie netikėtos kūdikių mirties sindromą, naktimis su vyru paeiliui budėjome prie vaiko ir vis tikrinome, ar dar kvėpuoja... Ir taip gal 3 mėnesius... doh.gif Paskui tai juokinga buvo... O dabar net nežinau - turbūt bijočiau ir besilaukdama, ir po to. Labiausiai bijau vėl patirti tai, ką patyriau...
Papildyta:
QUOTE(žvelsa @ 2008 06 12, 00:34)
Laikykis vadove  console.gif
Papildyta:

Pritariu tau rasve ir man išsipildė mano baisiausias košmaras, tik aš to sapno nesupratau iki galo, labai išsigandau dėl vyresniosios dukters, bet... O tą dieną nebuvo jokios nuojautos, nors sapnas išsipildė visu savo baisumu verysad.gif Ir dabar būna kad sapnai priverčia sunerimti, bet kaip suprasti tikrąją jų prasmę?

Aš tai sapnų stengiuos nesiaiškintiir jais netikiu. Juolab kad manieji vis būdavo gražūs, ir jokios blogos nuojautos anei trupinėlio dėl vaikų nebuvo... O gaila. Nors vistiek nieko nebūčiau galėjusi pakeisti, jei anksčiau tą ligą mažiui būtų nustatę: būtų buvę tik mažiau laimės valandėlių...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Rugiaveide: 12 birželio 2008 - 07:35
#222
QUOTE(vadove @ 2008 06 11, 19:05)
as visa laika galvojau, kad baisiausia, kas gali nutikt, tai buna tik pirmus tris nestumo menesius... o pasirodo labai klydau...

nenoriu įžeisti ar įskaudinti tų, kurios savo mažylius prarado dar negimusius unsure.gif schmoll.gif

bet man atrodo, kad daug lengviau yra iškęsti netektį, kai savo vaikelio nesi matęs... tada gali jį įsivaizduoti kokį tik panorėsi.

bet kai prarandi jau gimusį vaiką.... angel_sadangel.gif
visą gyvenimą prisiminsi kas kaip kodėl buvo... kaip atrodė.... kaip kvepėjo.... kokie buvo reanimacijos garsai... ir dar lieka kapas... cray.gif

........jei man buvo lemta prarastį pirmą vaiką, geriau jau bučiau persileidusi, nei įvyktų tai, kas įvyko...
QUOTE(zydra30 @ 2008 06 11, 20:17)
pasiskusiu jums....

neliūdėk, mieloji console.gif
tau taip nedaug liko thumbup.gif pasistenk kitaip pažiūrėti į savo gyvenimą. pagalvok, kad tai paskutinės tokios ramios dienelės, kai visą laiką gali skirti tik sau wub.gif

stenkis pailsėti, skaniai pavalgyti, nueiti į kiną (net jei nerodo nieko doro mirksiukas.gif ). būk tarp žmonių, nes vėliau tau šito laaaabai truks mirksiukas.gif

sakau jau iš savo patirties blush2.gif
Atsakyti
#223
[quote=Katusik,2008 06 12, 09:18]
nenoriu įžeisti ar įskaudinti tų, kurios savo mažylius prarado dar negimusius unsure.gif schmoll.gif

bet man atrodo, kad daug lengviau yra iškęsti netektį, kai savo vaikelio nesi matęs... tada gali jį įsivaizduoti kokį tik panorėsi.

bet kai prarandi jau gimusį vaiką.... angel_sadangel.gif
visą gyvenimą prisiminsi kas kaip kodėl buvo... kaip atrodė.... kaip kvepėjo.... kokie buvo reanimacijos garsai... ir dar lieka kapas... cray.gif

........jei man buvo lemta prarastį pirmą vaiką, geriau jau bučiau persileidusi, nei įvyktų tai, kas įvyko...

nors ir kaip skaudu, bet as irgi pritariu Katusik. nors mano Angeliukas gime, gyveno pusantros dieneles, as jo gyvo taip ir nepamaciau ( nes gulejau reanimacijoje). nors vistiek prasiau kad vyras karstelyje nufotografuotu, kad pamatyciau kaip atrode mano Sunytis.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo vadove: 12 birželio 2008 - 08:33
#224
as savo mazute maciau tik gyva, nemaciau jos mirusios kunelio, karsto nei rubeliu... pries keletą dienų paziurejau filmuota medziaga reanimaciniam, neisivaizduoju jos mirusios- ji man gyva, ir tik kapas rodo kad jos nebera.
zinot, nevelnio nelengviau kai ivyksta persileidimas... pirmagimis- negime, persileidau 10 savaite ir zinokit tas kosmaras lydejo iki dukrytes mirties, kol ta skausma uzmuse tik dukrytes netektis, tik tiek kad nelieka daiktu...
Atsakyti
#225
Nezinau, kaip yra is tikruju ir tikiuosi, kad neteks suzinot. Bet manau, kad kiekvienai is musu skauda labai stipriai ir tai nepriklauso nuo to kada praradom savo vaikelius - ar buvo 10 ar 27 ar 36 nestumo savaites. Bet tik bandau save paguost, kad jei jau man buvo lemta prarasti vaikeli, tai man bent jau nereikejo matyti kaip jis kankinasi, as tikiuosi, kad jam neskaudejo.

Aj nezinau.... Kazkaip buvo jau kelios dienos ramesnes, o va siandien nuo pat ryto bliaunu. Kodel tas gyvenimas toks ziaurus....
Atsakyti
#226
QUOTE(Rugiaveide @ 2008 06 12, 08:32)
sulaukę pirmagimio, prisiskaitę apie netikėtos kūdikių mirties sindromą, naktimis su vyru paeiliui budėjome prie vaiko ir vis tikrinome, ar dar kvėpuoja... Ir taip gal 3 mėnesius... doh.gif



Aš dar bestudijuodama apie tai sužinojau ( defektologijos kurse mums buvo medicinos gabaas įdėtas doh.gif ). Man atrodė, kad nuo mūsų tai labai toli - amerikiečiams, juodaodžiams, rūkantiems.... O pasirodo, visai šalia...
Papildyta:
QUOTE(Andryte @ 2008 06 12, 09:46)
** as tikiuosi, kad jam neskaudejo.

***Aj nezinau.... Kazkaip buvo jau kelios dienos ramesnes, o va siandien nuo pat ryto bliaunu. Kodel tas gyvenimas toks ziaurus....


** ir mane ši mintis teramina ( menka paguoda,aišku, bet vis tiek )..

*** Andryte, aš parašysiu tai, ką man parašė viena mama, kai atėjau į šį skyrelį. Buvo praėję panašiai tiek laiko, kiek tau dabar. Skaičiau tus žodžius, kaip poterius, kartojau juos sau, verkdavau, raudodavau, sriūbaudavau.. bet padėjo...

" todel ir duoda gyvenimas tiek bjaurasties.. man kartais atrodo, kad tiesiog tyciojasi.. bet pamazu ateina prasme.. as susitaikiau kad toks mano gyvenimas, tos mano likimas.. nesisypso man saule kasdiena, nesviecia mano veide sypsena.. bet as daug turiu..
brangiausia ka turiu, tai mano patirtis, daznai jauciu, kaip ji tik tolina mane nuo aplinkiniu, nes kaip ir daug kartu mineta, kas nepatyre, tas nesupras. niekada...
negali buti nei artimo bendravimo, nei palaikymo, nes nesupranta... as ir nenoreciau, kad kada nors suprastu, nes niekam nelinkeciau to patirti..
man atrodo, kad uz kiekviena patirta laimes minute as sumoku istisomis kancios valandomis, bet as daug matau, sugebu uzjausti, padeti kitiems, suprasti, vertinti kiekviena.. jei netureciau savo patirto skausmo, nebuciau tokia, kokia esu..
visos mes labai stiprios ir labai silpnos viduj.. as slepiu savo skausma, nerima, nemoku viesai pasakyti, kaukti kad man bloga.. nemoku... nors zinau, kad daznai reiketu ir gal man butu lengviau.. as esu ta siena i kuria galima atsiremti kitiems..matyt ta mano stiprybe likimas vis bando vel ir vel..

jolita, bus geriau.. pamazu nuslops tas nuolat draskantis skausmas.. as pirma menesi jei atvirai isgerdavau vos ne kasdien po buteli alaus, kartais ir daugiau, nes kitaip niekaip negalejau nusiramint..paskui savaime pasidare biski geriau, jau galedavau uzmigti ir nesapnuoti savo vaikelio.. neverkti naktimis, dienomis.. bet pamazu atsitiesi..palenkia gyvenimas , bet ka padarysi, nera kur detis..
ir dabar gyvenu baimeje ir nezinomybej, viena diena man geriau kita vel blogai.. bet gyvenu... su viltimi, o gal... sikart bus kitaip.. "
Atsakyti
#227
na ir priraset? net tingiejau viska skaitit!
del dovanu, stt gal man dovana padarys, nes jai gimdit ligtai lapkrieti!
laikikites mergaites, viskas turi susitvarkit ir as tikiu kad mes dar galesim but laimingos!
stt pas man jokiu ziniu, nes su vyru dar nesnekejau, dar luktelsiu kol priartes tas laikas kada galima bus gamint, bijau kad prikalbinsiu, o kai ateis laikas persigalvos!
Papildyta:
beja pamirsau papasakot, kaip veni zmones nevertina ka turi! vaikas labai neklusnus, bet jie patis kalti, nes visa laika ji zemina, nekina, musa, ir eilini karta kai vaikas kazko paprase tecio jis pradejo ant jio staugt, kai vaikas isejo as sakau, o kodel tu jam nepaaiskini kad negalima ir kodel, jis man sako kad jis debilas jam geroju nedaeina, as jam sakau tai tu pabandik ir gal supras, jis man sako, nesirosiu vargintis, as ji padariau as ji ir uzmusiu, penkias minutes dziauksmao po to ven problemos su jais, kam jie reikalingi aplamai!
Papildyta:
QUOTE(Andryte @ 2008 06 12, 10:46)
Nezinau, kaip yra is tikruju ir tikiuosi, kad neteks suzinot. Bet manau, kad kiekvienai is musu skauda labai stipriai ir tai nepriklauso nuo to kada praradom savo vaikelius - ar buvo 10 ar 27 ar 36 nestumo savaites. Bet tik bandau save paguost, kad jei jau man buvo lemta prarasti vaikeli, tai man bent jau nereikejo matyti kaip jis kankinasi, as tikiuosi, kad jam neskaudejo.

Aj nezinau.... Kazkaip buvo jau kelios dienos ramesnes, o va siandien nuo pat ryto bliaunu. Kodel tas gyvenimas toks ziaurus....

ziaurus tas pasaulis, neko mes nepakeisim, tik reikia tai priimt! man irgi sunku kai pradedu gilintys, todel paskutiniu metu tai nedarau, nes taip lengviau ir paprasciau!
laikykis, zinau kad tau labai sunku, ir tas nuotaiku bangavimas neisvengiamas! verysad.gif
Atsakyti
#228
Aciu Vaivos juosta.

As irgi vis tikiuosi, kad dar viskas bus gerai. Zavi mane bim optimizmas, saunuole.
Atsakyti