QUOTE(mindudo @ 2008 06 04, 17:20)
O dėl amžiaus, man kažkodėl kaip tik buvo labai lengva su vaiku iki 1m amžiaus - jis tik miega, valgo, kakoja į pampersus ir tiek...

Žaidimo, bendravimo buvo minimaliai... Vėliau jau reikia išmonės paaiškinti, pamokinti, atsakyti į sukčiausius klausimus, sugalvoti įvairių žaidimų, užsiėmimų...
Nu matot, kiekvienam skirtingai matyt

Maniškis iki metų tai miegojo... na, gal ir normaliai, ale nežinau. Žinau, kad jis labai daug rėkė

, reikalavo nuolatinio dėmesio, dažnai valgė (kai maitinau), daug kartų naktimis keldavosi (dažnai šiaip sau, kad paverkt ar paniurzgėt), todėl negaliu pasakyti to paties
O dėl paaiškinimo, pamokinimo ir t.t. kol kas man tai - malonumas. Man smagu, kad jau po truputį galiu vaikui parodyti ir pasakyti kas prie ko ir kodėl. Man patinka "pajudinti smegeninę", kai reikia sugalvoti ką jam iš viso atsakyti

Man patinka, kad dabar žaidimu gali tapti ir patys elementariausi buities darbai (svarbu, kad ir jam tai patinka), todėl tai galiu daryti atsipalaidavusi, po truputį, nelaukdama kol prabus ir vėl pradės tiesiog "inkšti"

Man daug smagiau sugalvoti kokį kvailą žaidimą, kurio taisykles suprantame tik mes patys, o ne kvailą barškučio mosavimą palei nosį ar nuolatinį žiūrėjimą, kad nenugriūtų, nepaimtų ko netinkamo į burną, vedžiojimo už rankučių nuolat susilenkus ir t.t. Man smagu žiūrėti ir į vyro nuolat kintantį bendravimą su vaiku, įtai, kaip jis moko ir aiškina visai kitaip nei kad aš sugalvočiau, į jų "vyriškus" žaidimus, į tai, kaip jis rodo vaikui kaip reikia žvejoti
Nu smulkmenos visa tai, bet sakau, man asmeniškai dabar viskas daug lengviau ir paprasčiau

Kaip bus toliau - pamatysim