As su savo vyru pazystama jau 5 metus, 4 gyvename drauge. Vestuves planavome sia ateinancia vasara liepos menesi, taciau netiketai pastojau, nors dar nelabai planavome, o tik gydziausi nuo nevaisingumo. Zodziu, pastojau 2010 liepos menesi ir tevai aisku norejo, kad susituoktume anksciau nei planavome. Taciau as visa gyvenima maniau, kad jei santykiai rimti, nestumas nera priezastis tuoktis, ir, kad as tikrai niekada to nedarysiu vien tik "is reikalo" nes to "reikalo" nesuprantu tiesiog. Uosviene gana religinga, sake kaip cia taip - vaikelis gims ne seimoje... Tada paskambino seimos kunigui, kuris yra labai fainas ir siuolaikiskas, nenukvakes zmogus ir paklause jo nuomones. O jis jai atsake trumpai ir aiskiai - Kaip tai gims ne seimoje? Jie juk jau 5 metus
yra seima ir bus anksciau vestuves ar nebus, nuo to niekas nepasikeis. Tai va, tuom ir baigesi visi artimuju trydaliojimai, o as kaip ir planavau teketi vasara, taip ir darysiu, tik, va jau ne liepa, o rugpjuti, kad speti normaliai atsigauti po gimdymo ( ir formas atgauti
)
Tad mano nuomone, vaikelis neturi buti priezastis tuoktis, viskas turi vykti savo laiku ir joks cia ne "reikalas" to daryti.
O senu davatku ir visokiu seseliu nuomones, kaip pamatys gimdykloj, kad dar netekejusi man giliai dzin, lygiai tas pats ir universitete, destytojai mato, kad jau 8 men, o pavarde nesikeicia, bet tik pabandytu kas leptelt ka, tuoj snuki ismalciau, labai nemegstu netolerantisku ir apkalbinejanciu zmoniu.
