Akyse pasirodo ašaros, man taip pat, suprantu apie ką tėtis kalba...
Tai ir padeda mums pagaliau galutinai apsispręsti... Nes noriu, kad mano vaikams senelis spėtų pasekti savo kurtą pasaką apie mūsų šeimos lapiūkščius.
Taigi bandom ir pavyksta, vyras nepatiki, kol neparodau teigiamo testo ir lapelio, kiek ten tų brūkšniukų turi būti.
Laukiam, džiaugiamės.
Nėštumas lengvas, svoris iš pradžių krenta, paskui auga, tad priaugau viso labo 5 kg.
2008 08 08 pasirodymas gydytojai, pamatuoja toniukus, nors man ir neskauda nieko, bet gydytoja sunerimsta, kad veikla jau vyksta, atsidarymas 2 cm, išrašo siuntimą į ligoninę. Aš į ašaras, nenoriu, dar savaitė iki termino, o ir bijau kažko, juk žinau kaip bus, ne tokia jau ir žalia.
Namie pasitinka mama, kuri tik prieš porą dienų atvažiavo laukti tos dienos ir pasaugoti reikšmingu momentu anūkėlę, nuramina, išsikviečiu vyrą, nuvažiuojam į ligoninę, ten 1,5 val pralaukiam, kol mane kas nors apžiūrės, nes kaip tyčia pilna gimdyvių, gydytojos nespėja, tai apžiūrėt tai gimdymus priiminėt. Seselė klausia ar gimdyt atvažiavau, sakau:" ne, nenusiteikus aš šiandien, man tonus pamatuokit ir namo noriu". Nusišypso, laukiam toliau. Atlekia gydytoja, mane nusiveda pamatuot toniukus, stebi, guliu išsišiepus, niekur neskauda, o gyd sako, o veikla vyksta, ar tikrai neskauda... Nu neskauda. patikrina vėl kaklelį, tie patys 2 cm ir paleidžia namo, sakydama, kad jei skaudės atvažiuot, ar jei nubėgtų vandenys, o šiaip jei viskas gerai, pasirodyt ryte, tonams pamatuot. Viskas, vyras veža mane namo, ten žinoma išeina kamštis, niekur neskauda, su dukryte numiegam pokaituką ir štai prasideda, imu skaičiuoti, sąrėmiai kas 5 - 6 min, grįžta vyras už krepšių ir vėl atgal į ligoninę.
Eilinis patikrinimas, kaklelis kaip užmūrytas, nejuda iš vietos, man skauda, suleidžia nošpos ir paguldo į patologinį, užimu paskutinę laisvą lovą. Skaičiuoju judesius. Nieks nepranašauja, jog tą vakarą pagimdysiu, gaunu stiklainiuką su savo pavarde ir labanakt, laukit ryto, ryte nepamiršt priduot sisi su visu stiklainiuku. Mane ima juokas, aš jau pasiruošus, jokios baimės, vaikštau atsipūtus. Dar pataiko paguldyt į vieną palatą su pažystama iš šio forumo, tad šnekučiuojamės. Po visų vakarinių procedūrų, akušerė įėjus palatos kaimynei suleist vaistus, paklausia, ar tebeskauda, nes neturėtų. O kaipgis, net dar labiau, kas 3 min. Liepia gult ir toliau skaičiuot sąrėmius, jei kas kviest. Guluosi, įsitaisau, dar gaunu žinutę iš klasioko, klausia ar mačiau jį per TV, atsakau: " ne, gimdau". Telefonas nutyla...
Tik užsirašau vieną judesiuką ir kažkas pilvelyje pukšt(22,30), kaip stirnaitė išsiritu iš lovos, o per kojas nubėga vandenys. Pirmas man toks kartas, tad nelabai suvokiu iš pradžių kas nutiko, na lygtais apsisisiot negalėjau, kai suvokiu, kaimynė nulekia pakviest gydytoją. Akurat - gimdom. Persirengiu, paskambinu vyrui, nuveda į gimdyklą. Ta pati akušerė pajuokauja, kad nereikėjo manęs guldyt vistik į patologinį, o reikėjo iškart į gimdyklą. Aš dar priduriu, kad va va, O Jūs netikėjot, kad šiandien gimdysiu, stiklainiuką įkišot.
Gimdykloje lieku viena, nieks dar nepaklota, nesuruošta, gretimoj palatoj gimdo kita moteris, visos sesutės ir gyd su ja. Aš "kaifuoju" vienui viena, pagaliau sulaukiu vyro, tas be jokio chalato įsiveržia į gimdyklą, išvarau. Galų gale man beveik betupint įsirėmus į gimdymo stalą, įeina jauna sesutė. Kaip dabar pamenu atnešė paklodes dar ten kažką, kad suruošt gimdyklą ir klausia manęs: "Skauda? gal jau stumt nori?"
- Aišku noriu... ir toliau įsikniaubiu į stalą.
Čia viskas ir prasideda, nespėjau apsidairyt, kaip subėgo visas personalas, vyras iš paskos, mane atkėlė, viską paklojo ir iškart ant stalo, keli praleisti sąrėmiai, kad nestumt ir pajaučiu kaip gimsta mūsų siurpriziukas - mergytė uogytė.
Lengvai ir greitai mes susitikom, tepraėjo valanda...
Tėtis laimingas, aš laiminga, visi mes laimingi, netgi jau dabar didžioji mūsų mažikė apsidžiaugė maža sesute.
Taigis, atvažiavom gimdyt 19val, nieks manim nepatikėjo, vandenys nubėgo 22,30, o 23,35 jau gimė mūsų princesė. (52cm ir 3500gr)
Tądien galėjau dar kad ir 4 pagimdyt, jaučiausi stipri, nenukankinta ir viskuom patenkinta
Tėtis mano džiaugiasi dar viena anūke
P.S. tą dieną Mažeikių ligoninėj gimė 12 kūdikių, iš jų tik vienas berniukas
Man palikus gimdyklą, ją užėmė jau kita, bet ji 13 netapo, nespėjo, o ir nebeliko vietos skyriuj, nes vėl užėmiau paskutinę lovą, ta 13 ryto laukė gimdykloj...
