Sveikiname MIKELE
Sveikiname MIKELE
SVEIKINAME SU NAUJU ŠEIMOS NARIU MIKELE 
SVEIKINAME MIKELE!!! PATYS GERIAUSI LINKEJIMAI JUSU PAGAUSEJUSIAI SEIMAI!!!
Sveiki ir ačiū visiems už sveikinimus.Iš ties mums stebuklingas šis pavasaris ir šios Velykos.Emocinis pakylėjimas nerealus! Visoms ir visiems,kurie realiai ar kažkur giliai trokšta,svajoja apie dar vieną vaikelį linkiu nebijoti ir išdrįsti jo susilaukti.Nes tas mažuliukas kūdikėlis tarsi gyvas balzamas tai galbūt šiek tiek liūdėjusiai ar pavargusiai mamos sielai...Ir patikėkit,tuos mūsų kitokius vaikučius norisi dar labiau mokyti, globoti,skatinti tobulėti,galų gale tiesiog beprotiškai mylėti,kartu mokant juos daugiau atsakomybės,savarankiškumo,dalinimosi dėmesiu.Ir tikrai žinau,kad mūsų Mykolas dabar tik dar labiau "praturtės" ir taps laimingesnis,turėdamas šį jaunesnį brolį.Štai vakar jis man pasakė-"Mama, aš labai laimingas,kad tu pagimdei mūsų Pranuką".Puiku!
Kaip smagu mikele girdėti tokius gražius žodžius, kaip smagu kad tokia laimė ir džiaugsmas aplankė jūsų namučius ir kad naujo žmogučio atėjimas tikrai bus didelis kelias Mykoliuko tobulėjimui 
Tik gaila kad tokie dalykai (kito vaikiuko atsiradimas) šeimoje nevyksta vieno žmogaus apsisprendimu
O kaip įtikinti savo vyriškį,kad kitas vaikiukas po neįgalaius vaiko būtų "vaistas" nuo visų širdies ir sielos žaizdų,kurios atsiveria gimus neįgaliukui-tiesiog neįsivaizduoju...Tikriausiai per dideles žaizdas mano vyro širdy paliko negalios atėjimas į mūsų šeimą..O gal dar mes nesame išmokę pakilti virš viso to kas įvyko ir į visa tai pažiūrėti visiškai kitaip...
Jau praėjo 5m nuo Ugnelio gimimo,o aš tik dabar pradedu atsibusti...Tik dabar pradedu suvokti kaip per smarkiai buvau įsitraukusi į visa tai kas vyko per tuos 5m...Niekuo nebegyvenau-tik Ugniaus ligomis...Nieko nebemačiau aplinkui-tik Ugniaus negalią...Niekada gyvenimu nebuvau nusivylusi taip,kaip per tuos 5m...
Nenoriu skustis,tik noriu kad mane teisingai suprastų tos mamos kurios turi mažesnius vaikus.Noriu,kad jos suprastų,kad ir kaip myli savo neįgalų vaiką,kad ir kaip juo rūpiniesi,vis tik reikia kartais kiek įmanoma atsitraukti nuo vaiko...Nekalbu apie fizinį atsitraukimą,kalbu apie dvasinį atsitraukimą...Neįgalaus vaiko gimimas-tai tokia gyvenimo užburta karuselė pilna nerimo,skausmo,rūpeščių...pradedi joje suktis,pasineri stačia gava į ją...ir tada nebemoki iš tos karuselės išlipti...nebemoki pakilti virš visko...o tik sukiesi,sukiesi...
Mano išlipimas iš tos karuselės įvyko tik po 5m.Žinau,kad bus dar visokių akimirkų,net emocinių duobių,bet dabar į savo Ugnių pradėjau žiūrėti visai kitomis akimis...Kas atsitiko?Ogi pradėjau jį mylėti iš tikro tokį koks jis yra...nesitikėdama ir nelaukdama iš jo stebuklų...Kam lemta įvykti-tas ir įvyks...Bus lemta vaikščioti-tai ir vaikščios.Kai pradėjau į Ugnių žiūrėti kitomis akimis,tai tarsi kokia stebuklinga burtų lazdele pamojus-beveik nebeatbėga "ožiukai"...Tik dabar supratau,kaip smarkiai pati buvau perspaudusi Ugnių reikalaudama iš jo to kas neįmanoma
Ryt važiuojam į Vilnių profilaktiškai pasitikrinti akytes ir tuo pačiu važiuosime į "Tanetą" išsirinkti neįgaliojo vežimėlio Ugniui...Labai skaudus psichologinis apsisprendimas mums šis vežimėlis,bet...Mes jį naudosime kaip pagalbinę priemonę kelionėse.Juk ir dbabar naudojame vežimuką kelionėse,bet jis labai sunkus transportuoti,be vyro pagalbos aš jo nei sudedu,nei išardau...O kas dėl baimės,kad Ugnius atsisėdęs į aktyvų neįgaliojo vežimą nebenorės vaikščioti-kažkaip dėl to nebesibaiminu,nes kambaryje ir namų kieme jo nenaudosime-sportuosime kiek galėsime,bet jei turėsime lengvai susidedanti vežimuką-tai mes su Ugneliu tapsime nebepriklausomi nuo vyro pagalbos.
Tai vat mielieji tokios dabar mūsų mintys,džiaugsmai ir vargai...Tiesa,vis tik labai norėjau pasidžiaugti,kad Ugnius jau beveik visą abėcėlę pažįsta ir jau šiomis dienomis pradėjome skiemenukus dėlioti-vis tik manau,kad tai didelis pasiekimas jo gyvenime ir džiaugsmas mūsų širdyse
Mikele,būtų labai smagu kokiu nors būdų iš tavęs gauti nuotraukėles kur fotografavai susitikime
Labai noriu paskatinti neseniai prisijungusias mamytes daugiau dalyvauti šiame forume.Jūsų mintys,patirtis ir žinios-mums visiems neįkainojamai vertingi dalykai
Tai tiek žinių mūsų padangėje
Tik gaila kad tokie dalykai (kito vaikiuko atsiradimas) šeimoje nevyksta vieno žmogaus apsisprendimu
O kaip įtikinti savo vyriškį,kad kitas vaikiukas po neįgalaius vaiko būtų "vaistas" nuo visų širdies ir sielos žaizdų,kurios atsiveria gimus neįgaliukui-tiesiog neįsivaizduoju...Tikriausiai per dideles žaizdas mano vyro širdy paliko negalios atėjimas į mūsų šeimą..O gal dar mes nesame išmokę pakilti virš viso to kas įvyko ir į visa tai pažiūrėti visiškai kitaip...Jau praėjo 5m nuo Ugnelio gimimo,o aš tik dabar pradedu atsibusti...Tik dabar pradedu suvokti kaip per smarkiai buvau įsitraukusi į visa tai kas vyko per tuos 5m...Niekuo nebegyvenau-tik Ugniaus ligomis...Nieko nebemačiau aplinkui-tik Ugniaus negalią...Niekada gyvenimu nebuvau nusivylusi taip,kaip per tuos 5m...
Nenoriu skustis,tik noriu kad mane teisingai suprastų tos mamos kurios turi mažesnius vaikus.Noriu,kad jos suprastų,kad ir kaip myli savo neįgalų vaiką,kad ir kaip juo rūpiniesi,vis tik reikia kartais kiek įmanoma atsitraukti nuo vaiko...Nekalbu apie fizinį atsitraukimą,kalbu apie dvasinį atsitraukimą...Neįgalaus vaiko gimimas-tai tokia gyvenimo užburta karuselė pilna nerimo,skausmo,rūpeščių...pradedi joje suktis,pasineri stačia gava į ją...ir tada nebemoki iš tos karuselės išlipti...nebemoki pakilti virš visko...o tik sukiesi,sukiesi...
Mano išlipimas iš tos karuselės įvyko tik po 5m.Žinau,kad bus dar visokių akimirkų,net emocinių duobių,bet dabar į savo Ugnių pradėjau žiūrėti visai kitomis akimis...Kas atsitiko?Ogi pradėjau jį mylėti iš tikro tokį koks jis yra...nesitikėdama ir nelaukdama iš jo stebuklų...Kam lemta įvykti-tas ir įvyks...Bus lemta vaikščioti-tai ir vaikščios.Kai pradėjau į Ugnių žiūrėti kitomis akimis,tai tarsi kokia stebuklinga burtų lazdele pamojus-beveik nebeatbėga "ožiukai"...Tik dabar supratau,kaip smarkiai pati buvau perspaudusi Ugnių reikalaudama iš jo to kas neįmanoma
Ryt važiuojam į Vilnių profilaktiškai pasitikrinti akytes ir tuo pačiu važiuosime į "Tanetą" išsirinkti neįgaliojo vežimėlio Ugniui...Labai skaudus psichologinis apsisprendimas mums šis vežimėlis,bet...Mes jį naudosime kaip pagalbinę priemonę kelionėse.Juk ir dbabar naudojame vežimuką kelionėse,bet jis labai sunkus transportuoti,be vyro pagalbos aš jo nei sudedu,nei išardau...O kas dėl baimės,kad Ugnius atsisėdęs į aktyvų neįgaliojo vežimą nebenorės vaikščioti-kažkaip dėl to nebesibaiminu,nes kambaryje ir namų kieme jo nenaudosime-sportuosime kiek galėsime,bet jei turėsime lengvai susidedanti vežimuką-tai mes su Ugneliu tapsime nebepriklausomi nuo vyro pagalbos.
Tai vat mielieji tokios dabar mūsų mintys,džiaugsmai ir vargai...Tiesa,vis tik labai norėjau pasidžiaugti,kad Ugnius jau beveik visą abėcėlę pažįsta ir jau šiomis dienomis pradėjome skiemenukus dėlioti-vis tik manau,kad tai didelis pasiekimas jo gyvenime ir džiaugsmas mūsų širdyse
Mikele,būtų labai smagu kokiu nors būdų iš tavęs gauti nuotraukėles kur fotografavai susitikime
Labai noriu paskatinti neseniai prisijungusias mamytes daugiau dalyvauti šiame forume.Jūsų mintys,patirtis ir žinios-mums visiems neįkainojamai vertingi dalykai
Tai tiek žinių mūsų padangėje
QUOTE(agutis @ 2010 04 19, 22:59)
Kaip smagu mikele girdėti tokius gražius žodžius, kaip smagu kad tokia laimė ir džiaugsmas aplankė jūsų namučius ir kad naujo žmogučio atėjimas tikrai bus didelis kelias Mykoliuko tobulėjimui
Tik gaila kad tokie dalykai (kito vaikiuko atsiradimas) šeimoje nevyksta vieno žmogaus apsisprendimu O kaip įtikinti savo vyriškį,kad kitas vaikiukas po neįgalaius vaiko būtų "vaistas" nuo visų širdies ir sielos žaizdų,kurios atsiveria gimus neįgaliukui-tiesiog neįsivaizduoju...Tikriausiai per dideles žaizdas mano vyro širdy paliko negalios atėjimas į mūsų šeimą..O gal dar mes nesame išmokę pakilti virš viso to kas įvyko ir į visa tai pažiūrėti visiškai kitaip...
Jau praėjo 5m nuo Ugnelio gimimo,o aš tik dabar pradedu atsibusti...Tik dabar pradedu suvokti kaip per smarkiai buvau įsitraukusi į visa tai kas vyko per tuos 5m...Niekuo nebegyvenau-tik Ugniaus ligomis...Nieko nebemačiau aplinkui-tik Ugniaus negalią...Niekada gyvenimu nebuvau nusivylusi taip,kaip per tuos 5m...
Nenoriu skustis,tik noriu kad mane teisingai suprastų tos mamos kurios turi mažesnius vaikus.Noriu,kad jos suprastų,kad ir kaip myli savo neįgalų vaiką,kad ir kaip juo rūpiniesi,vis tik reikia kartais kiek įmanoma atsitraukti nuo vaiko...Nekalbu apie fizinį atsitraukimą,kalbu apie dvasinį atsitraukimą...Neįgalaus vaiko gimimas-tai tokia gyvenimo užburta karuselė pilna nerimo,skausmo,rūpeščių...pradedi joje suktis,pasineri stačia gava į ją...ir tada nebemoki iš tos karuselės išlipti...nebemoki pakilti virš visko...o tik sukiesi,sukiesi...
Mano išlipimas iš tos karuselės įvyko tik po 5m.Žinau,kad bus dar visokių akimirkų,net emocinių duobių,bet dabar į savo Ugnių pradėjau žiūrėti visai kitomis akimis...Kas atsitiko?Ogi pradėjau jį mylėti iš tikro tokį koks jis yra...nesitikėdama ir nelaukdama iš jo stebuklų...Kam lemta įvykti-tas ir įvyks...Bus lemta vaikščioti-tai ir vaikščios.Kai pradėjau į Ugnių žiūrėti kitomis akimis,tai tarsi kokia stebuklinga burtų lazdele pamojus-beveik nebeatbėga "ožiukai"...Tik dabar supratau,kaip smarkiai pati buvau perspaudusi Ugnių reikalaudama iš jo to kas neįmanoma
Ryt važiuojam į Vilnių profilaktiškai pasitikrinti akytes ir tuo pačiu važiuosime į "Tanetą" išsirinkti neįgaliojo vežimėlio Ugniui...Labai skaudus psichologinis apsisprendimas mums šis vežimėlis,bet...Mes jį naudosime kaip pagalbinę priemonę kelionėse.Juk ir dbabar naudojame vežimuką kelionėse,bet jis labai sunkus transportuoti,be vyro pagalbos aš jo nei sudedu,nei išardau...O kas dėl baimės,kad Ugnius atsisėdęs į aktyvų neįgaliojo vežimą nebenorės vaikščioti-kažkaip dėl to nebesibaiminu,nes kambaryje ir namų kieme jo nenaudosime-sportuosime kiek galėsime,bet jei turėsime lengvai susidedanti vežimuką-tai mes su Ugneliu tapsime nebepriklausomi nuo vyro pagalbos.
Tai vat mielieji tokios dabar mūsų mintys,džiaugsmai ir vargai...Tiesa,vis tik labai norėjau pasidžiaugti,kad Ugnius jau beveik visą abėcėlę pažįsta ir jau šiomis dienomis pradėjome skiemenukus dėlioti-vis tik manau,kad tai didelis pasiekimas jo gyvenime ir džiaugsmas mūsų širdyse
Mikele,būtų labai smagu kokiu nors būdų iš tavęs gauti nuotraukėles kur fotografavai susitikime
Labai noriu paskatinti neseniai prisijungusias mamytes daugiau dalyvauti šiame forume.Jūsų mintys,patirtis ir žinios-mums visiems neįkainojamai vertingi dalykai
Tai tiek žinių mūsų padangėje
Tik gaila kad tokie dalykai (kito vaikiuko atsiradimas) šeimoje nevyksta vieno žmogaus apsisprendimu
O kaip įtikinti savo vyriškį,kad kitas vaikiukas po neįgalaius vaiko būtų "vaistas" nuo visų širdies ir sielos žaizdų,kurios atsiveria gimus neįgaliukui-tiesiog neįsivaizduoju...Tikriausiai per dideles žaizdas mano vyro širdy paliko negalios atėjimas į mūsų šeimą..O gal dar mes nesame išmokę pakilti virš viso to kas įvyko ir į visa tai pažiūrėti visiškai kitaip...Jau praėjo 5m nuo Ugnelio gimimo,o aš tik dabar pradedu atsibusti...Tik dabar pradedu suvokti kaip per smarkiai buvau įsitraukusi į visa tai kas vyko per tuos 5m...Niekuo nebegyvenau-tik Ugniaus ligomis...Nieko nebemačiau aplinkui-tik Ugniaus negalią...Niekada gyvenimu nebuvau nusivylusi taip,kaip per tuos 5m...
Nenoriu skustis,tik noriu kad mane teisingai suprastų tos mamos kurios turi mažesnius vaikus.Noriu,kad jos suprastų,kad ir kaip myli savo neįgalų vaiką,kad ir kaip juo rūpiniesi,vis tik reikia kartais kiek įmanoma atsitraukti nuo vaiko...Nekalbu apie fizinį atsitraukimą,kalbu apie dvasinį atsitraukimą...Neįgalaus vaiko gimimas-tai tokia gyvenimo užburta karuselė pilna nerimo,skausmo,rūpeščių...pradedi joje suktis,pasineri stačia gava į ją...ir tada nebemoki iš tos karuselės išlipti...nebemoki pakilti virš visko...o tik sukiesi,sukiesi...
Mano išlipimas iš tos karuselės įvyko tik po 5m.Žinau,kad bus dar visokių akimirkų,net emocinių duobių,bet dabar į savo Ugnių pradėjau žiūrėti visai kitomis akimis...Kas atsitiko?Ogi pradėjau jį mylėti iš tikro tokį koks jis yra...nesitikėdama ir nelaukdama iš jo stebuklų...Kam lemta įvykti-tas ir įvyks...Bus lemta vaikščioti-tai ir vaikščios.Kai pradėjau į Ugnių žiūrėti kitomis akimis,tai tarsi kokia stebuklinga burtų lazdele pamojus-beveik nebeatbėga "ožiukai"...Tik dabar supratau,kaip smarkiai pati buvau perspaudusi Ugnių reikalaudama iš jo to kas neįmanoma
Ryt važiuojam į Vilnių profilaktiškai pasitikrinti akytes ir tuo pačiu važiuosime į "Tanetą" išsirinkti neįgaliojo vežimėlio Ugniui...Labai skaudus psichologinis apsisprendimas mums šis vežimėlis,bet...Mes jį naudosime kaip pagalbinę priemonę kelionėse.Juk ir dbabar naudojame vežimuką kelionėse,bet jis labai sunkus transportuoti,be vyro pagalbos aš jo nei sudedu,nei išardau...O kas dėl baimės,kad Ugnius atsisėdęs į aktyvų neįgaliojo vežimą nebenorės vaikščioti-kažkaip dėl to nebesibaiminu,nes kambaryje ir namų kieme jo nenaudosime-sportuosime kiek galėsime,bet jei turėsime lengvai susidedanti vežimuką-tai mes su Ugneliu tapsime nebepriklausomi nuo vyro pagalbos.
Tai vat mielieji tokios dabar mūsų mintys,džiaugsmai ir vargai...Tiesa,vis tik labai norėjau pasidžiaugti,kad Ugnius jau beveik visą abėcėlę pažįsta ir jau šiomis dienomis pradėjome skiemenukus dėlioti-vis tik manau,kad tai didelis pasiekimas jo gyvenime ir džiaugsmas mūsų širdyse
Mikele,būtų labai smagu kokiu nors būdų iš tavęs gauti nuotraukėles kur fotografavai susitikime
Labai noriu paskatinti neseniai prisijungusias mamytes daugiau dalyvauti šiame forume.Jūsų mintys,patirtis ir žinios-mums visiems neįkainojamai vertingi dalykai
Tai tiek žinių mūsų padangėje
Sveikos,mielosios.Agutis,labai gražus tavo laiškutis.Tik linkiu niekur neskubėti ir neprarasti vilties.Kaip ir viskas mūsų gyvenime,taip ir nauja gyvybė ateina į mūsų namus tuo met,kai tai turi nutikti. Ir beveik niekada tai nepriklauso nuo mūsų valios ar pastangų...Svarbiausia labai ,labai norėti ir tada tiesiog nepastebėsi,kaip tas noras ateis ir į tavo vyro širdį.Juk pati rašai,kad 5 metus galvojai,tik apie Ugniuko negalią...O aplink verda gyvenimas,o tu norom ar ne visus savo rūpesčius ir problemas užkrauni aplinkiniams.Taip pat ir savo vyrui,vyresniajam sūneliui.Tačiau jie nebūtinai turi būti tokie stiprūs ir bebaimiai,kaip tu.Jiems galbūt tiesiog reikia daugiau tavo dėmesio ar globos,kad tas negalios siaubas neatrodytų toks baisus ir nepakeliamas.Tai gi,kantrybės ir laiko.Remiuosi savo asmenine patirtimi.
Vat būtent taip ir yra mikele...tiesa tu kalbi
Sveiki mielieji.Ko čia taip tylu?
Na o aš užbėgau papasakoti mūsų nuotykių...
Kaip ir ankščiau buvau minėjusi,buvome pas akių gydytoją Vilniuje.Na nuo ten ir prasidėjo mūsų didieji nuotykiai
Akių gydytoja apžiūrėjusi Ugnių mus labai nugasdino.Pasakė,kad toje pusėje kur yra Ugniaus šuntas,akies nervas atrofuojasi ir tai reiškia,kad ta akis ateity gali apakti.Nebeminėsiu visų niuansų su kuriais teko susidurti toje privačioje klinikoje,tik paminėsiu,kad ten prasikankinom 3val.(ir tai PRIVATI klinika!),vaikas buvo apžiūrėtas kaip galima greičiau jį raginant išvardyti matomus paveikslėlius ir t.t.Tai vat,iš Vilniaus važiavome kaip žemę pardavę,kad mūsų vaikas gali ateity su viena akimi apakti...Nebedžiugino nei tai,kad Ugniui radome labai gerą aktyvaus tipo vežimėlį,tokį kaip Panthera Bambino,tik jau kaina ženkliai skiriasi-tik 3000lt.
Parvažiavus namo,po kelių dienų susiskambinau su gyd.Matukevičiumi ir išdėščiau visas problemas.Ai tiesa,jau mėnuo laiko,kaip Ugnius vis skundėsi,kad jį pykina,dažnai žiaukčiojo...O dar čia ta akis mus labai gąsdino...
Taigi nuvykome į Kauno klinikas.Atsigulėme į vaikų neurochirurginį su įtarimu,kad Ugniaus šuntas nebeveikia taip kaip reikia.Vėl nerimas,vėl baimė,kad tik viskas būtų gerai....
Apžiūrėjusi akių gydytoja(beje Matukevičiaus žmona) mus nuramino,kad su Ugniaus akelėmis tikrai viskas yra gerai.Pažiūrėjusi į išrašą,kuri parsivežėme iš Vilniaus akių gydytojos,tiesiog labai nusistebėjo,kaip akių gydytoja galėjo prirašyti tokių "pievų"
Dar Ugniui padarė pilvo rentgeną,kad pažiūrėti kiek laisvo šunto galo yra jo pilvuke.Ogi pasirodo visas 10-12cm laisvo galo.2-3m galime būti ramūs,kad šunto galo pakaks,kad normaliai nutekėtų smegenų skystis.Na ir pagaliau rimčiausias tyrimas-kompiuterinė tomografija.Ir ji neparodė nieko blogo-Ugniaus šuntas funkcionuoja idealiai.Džiaugiamės ne tik mes su Ugniumi,bet ir gydytojas švytėjo,kad tokie geri tyrimai.
Na o dėl Ugniaus pykinimo ir žiaukčiojimo-pasirodo jis turi didelį skrandžio rūgštingumą,o tai įtakoja 3 faktoriai-šuntas,dažnos šlapimo takų infekcijos ir vartojami vaistai.Taigi teks pavartoti vaistų rūgštingumui mažinti.
Dar Kauno klinikose mums padarė encefalogramą.Pasirodo jau vienus vaistukus nuo traukulių galėsime nebevartoti.Tai labai džiugu.
Tai vat mielieji kokie mūsų nuotykiai.Kaune gulėjome 4d.Ai tiesa,dar prie to pačio gydytojo paklausinėjau dėl Ugniaus pusiausvyros.Tai jis mums pasakė,kad Ugniui ji tikrai palaipsniui atsiras,kad jis dar yra mažiukas ir žinoma,kad reikia mankštintis daug.Dar būtinai patarė susirasti gerą akupunktūros specialistą,nes tai gali labai prisidėti prie kai kurių nervų atgijimo kojelėse.
Tai vat mielieji,neužmirškit užbėgti į forumą ir papasakoti kaip sekasi jums
Na o aš užbėgau papasakoti mūsų nuotykių...
Kaip ir ankščiau buvau minėjusi,buvome pas akių gydytoją Vilniuje.Na nuo ten ir prasidėjo mūsų didieji nuotykiai
Akių gydytoja apžiūrėjusi Ugnių mus labai nugasdino.Pasakė,kad toje pusėje kur yra Ugniaus šuntas,akies nervas atrofuojasi ir tai reiškia,kad ta akis ateity gali apakti.Nebeminėsiu visų niuansų su kuriais teko susidurti toje privačioje klinikoje,tik paminėsiu,kad ten prasikankinom 3val.(ir tai PRIVATI klinika!),vaikas buvo apžiūrėtas kaip galima greičiau jį raginant išvardyti matomus paveikslėlius ir t.t.Tai vat,iš Vilniaus važiavome kaip žemę pardavę,kad mūsų vaikas gali ateity su viena akimi apakti...Nebedžiugino nei tai,kad Ugniui radome labai gerą aktyvaus tipo vežimėlį,tokį kaip Panthera Bambino,tik jau kaina ženkliai skiriasi-tik 3000lt.Parvažiavus namo,po kelių dienų susiskambinau su gyd.Matukevičiumi ir išdėščiau visas problemas.Ai tiesa,jau mėnuo laiko,kaip Ugnius vis skundėsi,kad jį pykina,dažnai žiaukčiojo...O dar čia ta akis mus labai gąsdino...
Taigi nuvykome į Kauno klinikas.Atsigulėme į vaikų neurochirurginį su įtarimu,kad Ugniaus šuntas nebeveikia taip kaip reikia.Vėl nerimas,vėl baimė,kad tik viskas būtų gerai....
Apžiūrėjusi akių gydytoja(beje Matukevičiaus žmona) mus nuramino,kad su Ugniaus akelėmis tikrai viskas yra gerai.Pažiūrėjusi į išrašą,kuri parsivežėme iš Vilniaus akių gydytojos,tiesiog labai nusistebėjo,kaip akių gydytoja galėjo prirašyti tokių "pievų"
Dar Ugniui padarė pilvo rentgeną,kad pažiūrėti kiek laisvo šunto galo yra jo pilvuke.Ogi pasirodo visas 10-12cm laisvo galo.2-3m galime būti ramūs,kad šunto galo pakaks,kad normaliai nutekėtų smegenų skystis.Na ir pagaliau rimčiausias tyrimas-kompiuterinė tomografija.Ir ji neparodė nieko blogo-Ugniaus šuntas funkcionuoja idealiai.Džiaugiamės ne tik mes su Ugniumi,bet ir gydytojas švytėjo,kad tokie geri tyrimai.Na o dėl Ugniaus pykinimo ir žiaukčiojimo-pasirodo jis turi didelį skrandžio rūgštingumą,o tai įtakoja 3 faktoriai-šuntas,dažnos šlapimo takų infekcijos ir vartojami vaistai.Taigi teks pavartoti vaistų rūgštingumui mažinti.
Dar Kauno klinikose mums padarė encefalogramą.Pasirodo jau vienus vaistukus nuo traukulių galėsime nebevartoti.Tai labai džiugu.
Tai vat mielieji kokie mūsų nuotykiai.Kaune gulėjome 4d.Ai tiesa,dar prie to pačio gydytojo paklausinėjau dėl Ugniaus pusiausvyros.Tai jis mums pasakė,kad Ugniui ji tikrai palaipsniui atsiras,kad jis dar yra mažiukas ir žinoma,kad reikia mankštintis daug.Dar būtinai patarė susirasti gerą akupunktūros specialistą,nes tai gali labai prisidėti prie kai kurių nervų atgijimo kojelėse.
Tai vat mielieji,neužmirškit užbėgti į forumą ir papasakoti kaip sekasi jums
Laba diena,labai seniai rasiau...
Mes per velykas buvome isvyke visa seima atostogu i turkija tai labai patiko vaikams nes jie skrido lektuvu pirma karta.Gyvenome gerame viezbutyje. Labai gerai paiilsejome.
Sunus laike anglu ir lietuviu iskaitas issilaike.Dabar ruosiasi lietuviu kalbos egzaminui geguzes 31d.tai turime labai dauk visokiu reikalu.
Nu o dabar liudniausia musu naujiena
Balandzio 30d. musu sunu su dviraciu vaziuojanti partrenke masina... Tai dabar turesime su teisesauga reikalu.Koja neluzo bet labai sumusta nuo kelienio visa melyna ir ciurnos patempimas yra tai dabar turi problemu del mokyklos tik kad arti mokykla tai eina i pagrindines pamokas kuriu laikys egzus o i kitas neine turi atleidima iki 28d. tai net nezinom kaip bus su tais mokslais 
Nu ir labai dziaugemes kad nepatyre rimtu suzeidimu nes kai turi problemu tai tos meleynes irgi sunkiai issivaiksto ir vel lug atsiranda .Tai va kokios musu naujienos.
Mes per velykas buvome isvyke visa seima atostogu i turkija tai labai patiko vaikams nes jie skrido lektuvu pirma karta.Gyvenome gerame viezbutyje.
Labai gerai paiilsejome.Sunus laike anglu ir lietuviu iskaitas issilaike.Dabar ruosiasi lietuviu kalbos egzaminui geguzes 31d.tai turime labai dauk visokiu reikalu.
Nu o dabar liudniausia musu naujiena
Balandzio 30d. musu sunu su dviraciu vaziuojanti partrenke masina... Tai dabar turesime su teisesauga reikalu.Koja neluzo bet labai sumusta nuo kelienio visa melyna ir ciurnos patempimas yra tai dabar turi problemu del mokyklos tik kad arti mokykla tai eina i pagrindines pamokas kuriu laikys egzus o i kitas neine turi atleidima iki 28d. tai net nezinom kaip bus su tais mokslais Nu ir labai dziaugemes kad nepatyre rimtu suzeidimu nes kai turi problemu tai tos meleynes irgi sunkiai issivaiksto ir vel lug atsiranda .Tai va kokios musu naujienos.
Laba diena. Retokai čia visi lankosi...
Imgarda, sukrėtė jūsų žinutė, užjaučiu. Atrodo, taip bijom, kad mūsų vaikams kas nenutiktų. O čia va... Ir dar jūsų sūnus tikriausiai nekaltas. Na, kaip nors su tais mokslais, dar gerai, kad ir mokykla netoli. Laikykitės, sveikit!
Krista, norėjau jūsų paklausti, kaip sekėsi sanatorijoje? Mes galvojam birželį važiuoti.
Imgarda, sukrėtė jūsų žinutė, užjaučiu. Atrodo, taip bijom, kad mūsų vaikams kas nenutiktų. O čia va... Ir dar jūsų sūnus tikriausiai nekaltas. Na, kaip nors su tais mokslais, dar gerai, kad ir mokykla netoli. Laikykitės, sveikit!
Krista, norėjau jūsų paklausti, kaip sekėsi sanatorijoje? Mes galvojam birželį važiuoti.
