SPINA BIFIDA

Didelis AČIŪ Mikelei ir jos šeimai už tokį puikų priėmimą. Buvo labai gera ir smagu pabendrauti su visais.
Įmetėm kelias nuotraukas, kad nebuvę dar labiau užpavydėtų ir sekantį kartą būtinai prisijungtų .

Tikrai pavydziu. Smagu mayt pazystamus veidus,gaila kad nesusitikom.Bet sirdyje buvau su JUMIS visais

Sveiki mielieji,
aš tik dabar atradau laiko prieiti prie kompiuterio fakultete,nes intensyviai ruošiausi egzaminams
Labai džiaugiuosi sekmadienio susitikimu.Dar kartą labai noriu padėkoti mikelei už itin svetingą mūsų sutikimą,už gausų stalą,už šiltas šypsenas.Smagu buvo visus matyti draugėje,smagu buvo žinoti,kad esame ne vieni su savo bėdomis ir džiaugsmais...
Turiu tik jūsų visų atsiprašyti dėl mūsų šeimos ne itin aktyvaus dalyvavimo polalbiuose ir prie stalo.Žinau,kad teisintis nemandagu,bet vis tik norėčiau paaiškinti susikloščiusią situaciją(tikiuosi ir jūsų atvirumo).
Džiaugiausi visų tėvelių bendravimu,pokalbiais,patirties dalinimusi,vaikų šypsenomis...bet kartu ir labai liūdėjau,nes mes to su vyru padaryti negalėjom,kadangi visas mūsų dėmesys buvo nukreiptas į Ugnių.Noriu pasakyti,kad mes su vyru dabar gyvename nepavydėtinoje situacijoje.Labai tikiuosi,kad teisingai mane suprasite.Jūsų vaikučiai sėdi Pantheros vežimėliuose,jie linksmai važinėjo po kavinę,džiaugėsi vienas kitu,o jūs,tėveliai maloniai bendravot vienas su kitu...Tuo tarpu mūsų Ugnius norėjo VAIKŠČIOTI,VAIKŠČIOTI,VAIKŠČIOTI.Taip jis dabar yra pripratęs ir į kompromisus nenori eiti.Dėl to tikriausiai ir mes kalti su vyru,nes 5m ties tuo ir dirbome,kad mūsų vaikas stotųsi ant kojų...Ir dabar kai Ugnius reikalauja padėti jam vaikščioti-mes tiesiog nebedrįstame jam atsakyti.Taigi mūsų visas dėmesys dabar Ugniui,o tai yra didelis stabdis bendravimui su aplinkiniais žmonėmis.Nes kur tik nuvykstame su Ugniumi,mes jo negalime paleisti nei akimirkai...
Tikiuosi,kad mane suprantate mielieji.Labai viliuosi,kad neįžeidėm jūsų gal kiek per greitu išvykimu,nors tam ir turėjom rimtų priežaščių-intensyviai ruošiausi egzaminams,na ir Ugnius jau labai nuvargęs buvo.Vyras sakė,kad dar pakeliui į namus "nulūžo"
Labai viliuosi,kad iš mūsų susitikimo visi turėjote tam tikros moralinės,informacinės ir socialinės naudos.Bent jau mums šis susitikimas padėjo į savo vaiką,į jo problemas ir į pačius save pažvelgti kitu kampu.Už tai esame jums be galo dėkingi

Visu pirma pats didziausias ACIU mikeliai uz siluma, rupesti, pati maloniausia priemima musu Elena nieko daugiau nesneka kaip tik noriu draugus i Panevezi visiems pasakoja kad ten buvo taip smagu O ir musm teveliams buvo begalo smagu ir taip greit prabego laikas, bendravom lyg ne pirma karta butumem susitike, super, visi tokie faini. ir atsiprasom mikele kad taip ilgai uzsibuvom jau buvai pavargus. Laukiam kitu susitikimu tai neturetu buti vienkartinis reikalas manau

LABAI DEKOJAM MIKELEI UŽ PRIEMIMĄ. AČIŪ;AČIŪ,AČIŪ.

Sveikos, mielos mamos.Aš taip pat,beje kaip ir mūsų Mykolas,labai džiaugiuosi šiuo susitikimu.Ir nereikia čia dėkoti,nes nesijaučiu padarius kažką ypatingą.O išvažiavot tai tikrai per anksti...Tiesiog manau,kad bendravimas tarp žmonių,kokie interesai mus bevienytų,yra labai svarbus dalykas pilnaverčiam gyvenimui.Ir dar. Visi būsit visada laukiami Panevėžyje-mūsų namuose ar kavinėje.
O tau Agutis tikrai neverta jaustis nepatogiai,nes kiekviena mama tam tikru savo vaiko gyvenimo etapu jaučia tai,kas jam yra svarbiausia ir daro tai kas svarbiausia.Nesakau,kad prioritetai nesikeičia,bet viskam savo laikas.Iš kitos pusės,niekada nelaikiau savo Mykolo kitokiu šeimos nariu,nei bet kuris iš mūsų.Kalbu ne apie fizinį pajėgumą.Tai reikštų,kad jis,kaip ir bet kuris kitas ,turi savo laiką bendravimui su mumis,darbui namuose(pvz sportui,stimuliacijoms ir pan.),žaidimams namuose ir svečiuose.Taip pat visada pratinau( ir manau to pasiekiau) netrukdyti tėvų,brolio laisvalaikiui,bendravimui visur.Manau,kad 4-6m vaikas tai lengvai gali padaryti.Tik reikia jį to mokyti ir skatinti."Kitoks" vaikas negali būti pasaulio bamba šeimoje ar visuomenėje.Tai mano grynai subjektyvi nuomonė,todėl tikiuosi,kad ji tavęs neužgaus.Gal kažkas galvojat kitaip?

Pritariu Mikelei. Mūsų Marius irgi buvo "sunkus" vaikas. Dar dabar atsimenu jo isterišką klyksmą dėl bet ko. Kiek kartų mes su vyrų susigriebdavom klykiantį vaiką ir sprukdavom iš vaišių, autobuso ar svečių... Kai jau galėjo suprasti-auklėjom, nenuleidom nei vieno prasižengimo ar kaprizo nenubausto. Gavo ir į kailį. Viską darėm vardan jo ateities-nes mes juk pakentėsim ar atleisim, bet kaip jis gyvens tarp svetimų su tokiu charakteriu.
O kas dėl vaikščiojimo-tai ir aš nenorėjau vežimo ir Marius labai priešinosi. Na ir ką, nuo tokio "vaikščiojimo" krypo sąnariai, operacijos buvo daromos atitaisyti tai žalai. O mes jautėmes daug darantys jo labui. Užsiėme tik tuo, neturėjom laiko užsiimti jo lavinimu (kiek tu pasimokysi su pavargusiu po mankštų, masažų, tampymų, vaiku). Marius atėjo į pirmą klasę visiškai neparuoštas. Jau gavom pasiūlymų palikti jį antrus metus. Susiėmėm.. Tada šturmavom mokslus (nenueidavom nuo rašomo stalo nuo ryto iki vakaro, aišku vėl su stresais). Pasivijom visus, magistrą baigė su pagyrimu, buvo tarp dešimties geriausiai universitetą baigusių studentų. Taigi, gyvenimas pats sudėliojo prioritetus-ar skirti laiką utopiniam vakščiojimui (kaip patys matėt šios svajonės mes nepagavom), ar mokslams (kas Mariui davė ir darbą ir pakėlė jo savivertę).
Tiek iš mano patirties, gal kas pasimokys iš mūsų klaidų.

Visiskai pritariu jums, tai nera"kitokie" vaikai tai lygiai tokie patys vaikai o veliau suauge kaip ir visi kiti sio pasaulio gyventojai. Vieni negali vaikscioti kiti negali matyti treti dar ko nors bet visi turi gyventi pilnaverti gyvenima. O yra ir tokiu kurie gali viska bet vistiek neisnaudoja galimybiu. Jei mes savo vaikus lepinsime nemokinsime ju nuo pat mazens gerbti kita ir save tai jiems bus gyvenime sunku. Mano tevai net kartais sako kad as vaikus laikau kaip kareivinese, bet esu griezta mama. O del vezimelio aguti tai manau kad DIva62 teisi, nebutinai juo naudotis pastoviai, bet kartais vaikui lengviau butu jei jis galetu judeti savarankiskai. Mes labai pajutome tai kai Elena pati pradejo vaziuoti, jai visiskai pasikeite pasaulis viskas pasidare pasiekiama. Pamastykite apie tai...

aguti, nors pas mus ne SB, bet pergyvename tas pacias problemas, kaip ir jus. Tad as tave labai labai suprantu. Tik pas mano vaika dar ir rankytes silpnos, taip, kad jam ir Pantheriukas nelabai ka padetu. Lygioj vietoj, patalpoj jis vaiksto, bet vos baksteltas ar uzkliuves, krenta lygiai taip kaip pliusinis meskiukas del ko baisiai kencia galvyte ir galunes. taip, kad ir mes turim vedziot, laikyt. Jei jo dar ir rankytes nebutu silpnos, as drasiai ji sodinciau i vezimuka - tepajunta dziaugsma judeti laisvai ir nepriklausomai nuo nieko, o namuose savoj aplinkoj, kur jis viska pazista, jauciasi saugiai - lai vaiksto pats ir lavina savo kojeles. Suprantu, kad tai didziulis barjeras jums, bet i vezimuka reik ziuret kaip i pagalbos priemone, galbut tik tam tikrose situacijose ar vietose- manau, kad tu tikrai ta puikiai zinai . O rasau, nes tiesiog noriu palaikyt jus, nes esat labai labai mieli . beje, mes utenoj esam matesi .

Ačiū mergaitės už nuomones-man jos be galo svarbios. Jūs manęs tikrai neįžeidžiat,nes visą gyvenimą žinau,kad sveika kritika tik į naudą.Ypač gerbiu Mariuxo mamos nuomonę,nes jos patirtis iš mūsų visų-pati didžiausia.Bet vis gi tikriausia geriausiai mane supras kas yra pats atsidūręs tokioj situacijoj kaip mes,nes tik kabindamas tą pačią košę gali pajusti tą patį skonį... O dar kai visi specialistai lyg susitarę mums su vyru karštligiškai kartoja,kad mes jokiu būdu nesodintume vaiko į vežimėlį,kad nenuleistume rankų pusiaukelyje,kad vaikas yra labai stipriai motyvuotas vaikščiojimui,kad pajutęs vežimėlio naudą nebematys prasmės stotis ant kojų... Vat tada mamytės kitą kartą galvoju,kad ir iš proto išeiti galima nuo nuomonių gausos...Bet pasirinkti vis tik turėsime patys,o kaip geriau?Daug be galo klausimų paliko man šis susitikimas,esame ant didelių svarstymų ribos su vyru...Sunku be galo,bet vis tik manau,kad rasime teisingiausią sprendimą tenkinantį mūsų visos šeimos narių poreikius. Bet kaip sunku kai protas vieną diktuoja,o širdis kitą sako...

Kosemalose,būtų labai malonu jei ne forume,tai asmenine žinute man praneštumei kuris žmogiukas tu esi su kuriuo mes buvome susitikę Utenoje.Labai lauksiu pranešimo.

Mikeles Mykoliukui didžiausi linkėjimai nuo didžiausio jo gerbėjo Ugniaus brolio Liudviko Vyras sakė,kad iki dabar dar Liudas šneka koks nustabus berniukas yra Mykolas

Aguti, nesuprantu kodėl sakai, kad mes nebuvom "toj pačioj košėj". Gal aš ką neaiškiai parašiau, ar ne viską apie mus žinot, bet man atrodo, kad mūsų situacijos netgi labai panašios. Marius kojom irgi remia, vaikščioti pradėjo nuo 2.5 metų (tikrai savarankiškai, iki tiek kad pradarydavau trečio aukšto buto duris ir išleisdavau jį į kiemą nelydėdama). Bet augant augo ir svoris, kojos nebeatlaikė krūvio, o ir visos ortopedinės operacijos viską stabdė. Tai įsivaizduokit kaip mums buvo morališkai sunku sėsti į vežimą, kai vaikas jau tikrai savarankiškai vaikščiojo ir niekas jo už rankų nevedžiojo. Dar dabar atsimenu jo ašaras, kai gulėmės į Kauno klinikas ir slaugutė, išvedžiojanti ligonius po skyrius, pamačius mūsų vaikščiojimą, matomai kad greičiau būtų atvežė vežimėlį ir tiesiog per didžiausius įkalbinėjimus ir ašaras vos įkalbėji į jį atsisėsti. Koks tai buvo smūgis spręskit iš to, kad Marius ir dabar dar puikiai tą prisimena. O juk praėjo jau daugiau nei 10 metų.

Sveikos, mielos mamytės . Labai džiaugiuosi mūsų susitikimu pas Mikele,ačiū jai . Perskaičiau jūsų nuomones apie vaikų vaikščiojimus, noriu pasakyti ir savo. Manau, kad jei vaikas nors kiek gali pats vaikščioti, į vežimuką sodinti neverta skubėti, nes tada vaikas pajaučia vežimuko naudą ir jau vaikščioti nebenori. Tuomet vaiko nuomonė buna tokia - kam vargti, jei yra lengvesnis ir paprastesnis būdas judėti. Bet vaikui augant didėja jo svoris, galbūt silpsta kojelės(pvz.po ortopedinių operacijų), tada vežimukas yra butinas, nes jis atstoja kojas ir suteikia savarankiškumo.