Tėvo pagalba gimus naujagimiui

Jei dar leisit ,tai ir as noreciau MUSU teveli pagirti.Nuo pat gimimo pas mus buvo pasiskirstyta dienomis ir naktimis,t.y kas antra.Taigi net ir tada kai dar maitinau mazaja milute,tevelis keldavosi man ja paduoti is lovytes ir paklausdavo prie kurios puses dabar,nes mazoji pavalgydavo man beveik miegant.O tevelis paskui padedavo ja atgal i lovyte.Ir ta "kas antra naktis"labai geras dalykas ir labai palengvino buiti,juk miego vienodai norisi ir mamytei
Beja dabar musu tevelis daznai isvaziuoja i uzsieni,tai kai grizta,pati mergaite viskuo kreipiasi tik i teti ,draugai net stebisi,kad mamyte nereikalinga.Taciau kai liekam dviese atsidziaugiava viena kita pakankamai

..kokia gėda.. jei per darbus taip niekuo jums negali ir padėti...

dieve mano kad man toki rupestinga vyreli kaip sis svecias... tokiu kaip jus vienetai... jau kaip daugialis mamu rase reikia pagalbos ir diena ir nakti, kad nors kas antra naktele mamule gautu pamiegot zmoniskai, kad nors valandelei ramia galva isleistu neburbedamas vyras pas drauges papliurpt,kad padetu maudyti, kad isleistu i kirpykla ir apsipirkti... kad pasakytu kokia jo zmona yra visdelto grazi ir kaip ja myli... kad visa trijule eimyniskai eitu pasivaiksciot i lauka... maniskis kadangi buvo ubagas nelaimingas tai net negalejo atsivezt su masina, net nekaulinau taxa ar ka paimt tiesiog paprasiau savo mamos kad mudu paimtu... kol is ligonines po men laiko po gimdymo neisejau tol brangiojo baliukai su draugais ir pazystamais nesibaige... tipo zmogus sunu laiste, taip savo dziaugsma rode, dar kas be ko buvo is ispanijos grizes kaip tik ant vaikucio gimimo... sudo gabalas ne vyras... nieko nepadedavo...naktim as visa pajuodus nuo nemiego keldavausi, issimaudyt net negaledavau normaliai... jis nemokejo ir nenorejo ismokt pasirupint leliuku.. bloga darosi net prisiminus. turbut ka geriausio jis turejo ta jau gavau per ana jo gala... savo maziuka sunaiteli gerai kad jis i mane panasus dievinu savo maziuka dziaugiuosi kad dabar nors ir auginant pravargau, bet uztai vaikas budamas salia "tecio" verkt pradeda ir manes dairosi:) dieve kaip dziugauja tada mano sirdele

Be vyro turbūt būčiau iš proto išsikrausčius. Mes Vilniuje kaip ir vieni , neturime kas mums padėtų auginti.
Galiu drąsiai pasakyti jog - jis antra mama. Ir niekada nebijau palikti vaikučio ir kur išeiti.

Blacke o mano sūnus, kai išgirsdavo kai tėtis rakina duris parėjęs, mesdavo ką turėdavo ir keturiom tečio pasitikti.
Tu rašai jog "dieve kaip dziugauja tada mano sirdele ", o mano džiugauja kai taip myli tėtį. Mus vaikučiai ir taip myli. Dabar kai tėtis išvažiuoja į komandiruotes ir gryžta tik savaitgaliais, tai kas biški vis mamos šaukiasi kai mane pamato nori apkabinti.
Kažkaip atprato. Man širdutę skauda jog tėčio taip nebereikia o ir mano vyras liūdnas( matau aš, nors man nieko nesako). Myli jis tą sūnelį taip pat kaip ir aš. Ir matau jog jis iš jo nori tokio pat dėmesio kaip ir man rodo sūnus.
Ankščiau kažkaip to skirtumo nesijautė iš vaiko pusės o dabar....

na pas mane vyras padejo pirmus 4 menesius ir gan daug, o paskui pati tvarkiaus, tik jis bena maudo, as to nedarau, o dabar kiekviena vakara parejus vyrui vaikas lekia per kambarius rekdamas tete.... o mama taip ir nesako, tad isgirdus zodi tete is jo lupu man suspaudzia sirdi....

viskas nauja

Labai keistas klausimas - kaip gali padėti tėtis po gimdymo Man nesuvokiamas dalykas - ką reikia daryti, kad nepadėtum Mamytė juk ką tik pagimdžiusi, jėgų nėra, jausmų kartelė aukščiausiame taške, tai verkia žiurėdama į "čipsą", tai juokiasi... Pagalvokite, ar galima dabar ją palikti vieną Jokiu būdų!!!!! Taip, aš turiu galimybę suderinti savo darbo grafika taip, kad galėčiau kuo ilgiau būti namie, tai ir indai, valgis namų ruoša...vienu žodžiu namų ūkis, yra dabartinė mano darbo vieta:) Ir kas durniausia, man TAI PATINKA:)
Vieną dalyką aš žinau puikiai: kol mamytė neatsigaus fiziškai ir susistabilizuos morališkai, aš būsiu visada šalia
Va taip va

Tu esi labai saunus tetis maza tokiu saunuolis esi, kad supranti katik pagimdziusia mamyte

Iš kur dar tokių vyrų randasi? Šaunuolis, tėti

Skaitau ir šventas pavydas ima, kad kai kuriom vyras padėdavo .Maniškis ale nė velnio, pati sukuos kaip pelė... Man darė cezarį, tad gerą laiką net iš lovos dorai neatsikeldavau , o ką jau bekalbėt apie naktinį rėžimą .Būdavo atsikeliu 3 val nakties,visi šonai braška, vos prie vaiko nukrypuoju o maniškis parpia liežuvį išleidęs, net negirdi verkiančios dukters(o gal tik nenori girdėt)...Kiek esu verkusi, kiek esu jį prakeiksnojusi, bet skausmas išgaravo kaip dūmas Būdavo labai sunkių akimirkų ir dabar dar kartais pasitaiko kai ašaros nesulaikau ir viena išsiverkiu.Viena laimė, kad dabar mažoji jau visą naktį išmiega, tad ir aš pailsiu.Viena pati ir numaudau(mamai esu be galo dėkinga už pirmas pamokėles), ir į lauką išsivežu, ir šeimai valgyt padarau, ir pati dar iki soliariumo nulekiu, ir į kirpyklą sulakstau, o dar visą birželį ir į sesiją važinėdavaus kas antrą dieną(apie 80 km), nes nebūdavo kam mažylės palikt(gaudydavau tai sesę, tai mamą, tai uošvienę)...Suspėju viską, bet va vyrą tai kartais labai pamokau...Pačioj pradžioj kai po gimdymo buvo praėję 1,5 mėn jis jau ėmė gretintis kaip katinas(turbūt suprantat apie ką aš), tai aš jam tada pasakiau, kad kai padėsi nors minimaliai bent buityje suktis tada ir gretinkis, bet dabar manęs nesiurbsi kaip siurbėlė, nes ir taip jau kaip zombis vasikštau.Neskaitant kad vaikas visas jėgas atima, o dar ir tu savo šnipą kiši į mano daržą.Tai patikėkit mielosios, visada rasdavau išneštas šiukšles, išsiskalbusius skalbinius(juk nesunku skalbiankę užtaisyt), ir po jo pusryčių tvarkingą virtuvę(ryte anksti keldavosi į darbą tad pradėjo viską suspėt ir nuo tokių darbelių tikrai netikiu kad pervargdavo ir pervagsta)...Taigi nors minimali jo pagalba(paties ,,šiukšlyną'' susitvarkyt) man maximaliai padėdavo ...Nu jau tikrai, kad per daug čia prirašiau...

Aš tai noriu labai labai pagirti vyrą. Kadangi su darbu niekaip nebūtų suderinęs, tai pasiėmė atostogų . Tiktai atostogauti tai nebuvo kada? Šiaip man ne kiek fiziškai reikėjo pagalbos kiek morališkai. Aš verkdavau net kai jam 10 min. reikėdavo į parduotuvę nubėgti , bet nieko sau negalėjau padaryti ir taip kokį mėnesį, o paskui viskas atsistojo į savas vietas ir viskas gerai. Ir dabar kai tiktai laisva minutėlė pirmiausiai "bovinasi" su mergaite

Čia ir aš savo vyrą galiu pagirti.Gimus dukrai savaitgaliai man būdavo - laisvadieniai,atsiminkim ir tai jog tuomet dar reikėjo ir vystyklus skalbti .Kai gimė sūnus (cezariu)visi rūpesčiai kaip kur ir ką nupirkti - teko jam.Taip buvau įpratus,kad net maisto produktų kainas užmiršau .Žinoma ilgainiui tas pabodo ir ėmiau pati apsipirkinėti .Tačiau jei kas toliau ,sunkiau ,padarydavo jis