Manyčiau, kad labiau reikėtų susikoncentruoti į dvasinius, psichologimius, emocinius dalykus, o ne fiziologinius.
Bei teorinį, praktinį, psichologinį poros pasirengimą gimdymui, kad viskas kuo sklandžiau klostytųsi. O kai tai yra įgyvendinama, dažniausiai pirminė nuomonė, nusistatymas - pasikeičia.
Džiaugiuosi, kad yra tokios galimybės, pasirengusiam vaikučio tėčiui dalyvauti gimdyme, padėti mamytei bei pasidžiaugti vaiko gimimu.
Tiesiog, tuo metu yra labai ramu, kad šalia yra artimas žmogus ir kas be atsitiktų jis padės tau, reikiamu atveju, pakvies medikus. Todėl panikos - nebelieka, gerai jautiesi emociškai, psichologiškai, išvengi bereikalingo streso, normaliai reguoji į situaciją, viską sąminingai suvoki, išvengi vienatvės baimės sąrėmių metu.
Ir vyro pagalba (buvimas šalia ir palaikymas, vandens davimas, ar prakaito nušluostymas, masažas, skausmams sumažinti ir t.t.) - ypač reikalinga ir svarbi, kad nepalūžtai, kad bereikalo neišeikvotai jėgų, kad nesupanikuotai atsakingiausiu momentu.
Ir vien vyro emocijas, jo džiaugsmą pamatyti, tik vaikučiui gimus, yra nuostabu.
Ir sulaukti vyro padėkos - bučinio yra kažkas labai pakylėto.
Ir visai šeimai būti kartu tokiomis akimirkomis - didžiausia laimė gyvenime, tai yra visos šeimos džiaugsmas.
žodžiu, aš nemenkinu viso to reikalo. Bet manau tai kiekvienos šeimos, poros asmeninis reikalas - kaip gimdyti. Kaip kievienam geriau, patogiau, maloniau ir t.t. Mes nesam visos vienodos ir reikia mum skirtingų dalykų.
o dabar tik rankom pagal muziką pamaskatuot gali 
, nes buvo salia kai uzgimemusu stebukliukas ir pirmas ji ant ranku paeme... 
Kai lieki viena be jegu,jie labai pravercia 
? na o dėl nuvargimo gimdant - tai tikiu, kad vyrai taip pat išsenka...nes tiesa sakant neįsivaizduoju vyro, nejaučiančio įtampos gimdymo metu 
