Vestuvių scenarijai VI

Žinok man tai net pavydu
Aš tai jau taip laukiu tos šventės, nes man išvis vestuvės patinka, nesuprantu žmonių kurie nedaro pačios gražiausios šventės savo gyvenimę, o dar čia eisim į piršlius, bet aišku dėl to dar labiau ir bijau, bet manau bus smagu.
Man šiaip kaip gražu visi pasipuošę, nusiteikia linksmai praleisti laiką ir t.t. ta atmosfera tai man
Aš kartais šiaip nuvažiuoju prie rotušės(kaip kad pvz. šiandien) paspoksoti į svitas, tiek gerų emocijų pasikraunu kad

kada šian buvai prie rotušės? buvau pusbrolį sveikinti 12,30 na oras tai tikrai ne koks, taip jau išėjo, kad jo vestuvėse nedalyvaujam, bet mama mano ten, tai sakė kad negana to, kad lijo, dar dingo kavinėje kur švenčia elektra, muzikantas nemoka dainų žodžių... na tikiuosi toliau viskas jiems pasiseks.
Noriu padaryti kokią nors staigmeną jaunavedžiams, bet kiek skaitau forumuose, viskas taip jau nuvalkiota, kiekvienose vestuvėse beveik būna (širdelių surakinimai, balandžiai, fejerverkai, žvakučių leidimas į vandenį, filmukų apie jaunuosius rodymas ir pan). Bus daug dalykų minėtų ir mūsų vestuvėse, bet norisi kažko įpatingo... Gal turit kokių naujų, įdomių įdėjų?

Kad dabar galvoju apie kokią pirmą valandą man rodos nes apie 12 buvom pas vetą su šunių, tia po to važiavom į rotušę.
Ir kaip tik stovėjo limuzinas linkolnas tas džipukas, su kuriuo ir mes važiuosim per vestuves, o daugiau kažko išskirtinio nemačiau lyg ir

Bet ką pastebėjau, tai mane vis dar žavi, visos vienodos pamergytės labai patiko nematytos bent jau man trumpos na iki kelių ka-kur suknytės pamergių baltos su juodais žirniukais

Nepavydėk , atkeliaus ir tavo šventė, mus kai pkvietė piršliauti buvo žiemos pabaiga, tai atrodė viskas dar taip toli, net nepajutau, kaip laikas praėjo. Man tokia šventė jau penkta ,tik tiek, kad per šitas vestuves visi mano šeimos nariai turės pareigas, mes su vyru piršliausim, didžioji mano mergina bus pamergė, o mažiukė neš žiedus, tai pasiruošimo buvo užtektinai. Tik tiek, kad tas pasiruošimas malonus, aš jau šiandiena vakare, pamąsčiau, kad praeis šventė ir mano tempai sulėtės , reikės vėl apsiprasti su nieko neveikimu
O rotušėje man taip pat patinka pasigrožėti kitų šventėmis

Per mano vestuves buvo puokste du bubulai vienas paskui kita, kuriuos galejau uzsimauti ant rankos. Buvo labai patogu ir grazus. O svarbiausia dar ir kita diena jinai labai graziai atrode, nors ir ant zemes ne karta jei teko pagulet. O per sese vestuves n ezinau ka reikes uzsisakyti, nes jinai taip pat is kaliju nori. Nori, kad ir jos ir pulko puolstes butu is kaliju.
As niekaip nerandu kokiu graziu zodziu iteikiant gausybes raga. Gal galit patarti kada ji iteikti?

Sveikos,
Pradėjau ir aš kurti cenarijų, kaip jau buvau rašiusi piršliausim rugpjūčio 9d.
Iškilo toks klausimas, kada jaunoji meta puokštę?Ką tuo metu veikia visi svečiai: sėdi prie stalo, šoka ar pan?Nes gaudo tik netekėjusios panos ar ne?

Kiek man teko dalyvauti vestuvese, tai tuokste mesdavo jaunoji pries isvaziuodama arba eidam miegoti.

NORS NIEKO NAUJO, BET GAL SUKELS KOKIŲ MINČIŲ
Vestuvių papročiai

Bene kiekvienose vestuvėse jaunasis yra priverstas numauti jaunajai keliaraištį, kartais net dantimis. Šio veiksmo prasmė yra pridengta klaidingai suvokiamais aiškinimais, o istoriškai tai - gan vulgarus moters pasisavinimo simbolis.

XIX amžiuje anglų kolonistai, kėlęsi į Amerikos laukus, buvo ne kilmingi piliečiai, o Anglijoje gyvenimą praradę plėšikai, kontrabandininkai ir susikompromitavę asmenys, kurie bėgo iš savo šalies ieškodami naujo gyvenimo. Juos lydėdavo ir laisvo elgesio merginų grupės, kad galėtų aptarnauti laive plaukiančius vyrus. Amerikoje Aukso karštligės laikais, atvykusios merginos patekdavo į salūnus, kur po sunkių darbų kalnuose vyrai atsipalaiduodavo. Keliaraiščiai ant kurtizanių šlaunų buvo skirti prispausti pinigams už šokius apsinuoginus.

Kai vyras nuspręsdavo vesti vieną iš laisvo elgesio panelių (nes žmonos paieškoms pasirinkimas buvo be galo skurdus), jis viešai salūne sumokėdavo už ją viešnamio šeimininkui tokią sumą pinigų, kuri nupirkdavo moterį visam gyvenimui. Vyras, paviešindamas faktą, kad moteris nebėra paleistuvė, o priklauso tik jam vienam, numaudavo jai keliaraištį, tarsi sakydamas:“šios kojos daugiau nebešoks ir keliaraiščio prispausti pinigams jai daugiau nebereikės...“

Vargu ar bent vienas lietuvis išties tai turi omeny, atlikdamas keliaraiščio numovimo veiksmą... Turbūt nė viena ištekanti lietuvė nesijaučia kurtizaniško kraujo, darbą baigiančia paleistuve... Kam tuomet mūsų vestuvių kultūrai reikalingas keliaraištis?
Papildyta:
dar truputis

Lietuvių tradicijai taip pat yra nepriimtina tėvams vesti dukras prie altoriaus jų vestuvių dieną - tai amerikietiškas pavyzdys.

Senovės Lietuvos šeimose tėvas ir motina užėmė lygiavertę padėtį. Motinos kultas vestuvių tradicijose stipriai lenkė vyriškąjį, todėl motina ir turėtų palydėti dukrą keliu į šeimyninį gyvenimą. Tačiau etnografė G. Kadžytė, atsižvelgdama į tėvų vaidmenis tradicinėje lietuvių šeimoje, siūlo dukras lydėti prie altoriaus abiem tėvams. Motina turėtų nešti naminės duonos kepalą ant baltos drobės rankšluostėlio, kad mišių metu ji būtų pašventinta, ir jaunojo troboje kvapėtų labiau už anytos raugą. Tai simbolizavo naujos šeimininkės atėjimą į vyro namus.

Dabartinės vestuvės neapsieina be sprinto trasos jaunikiui per ilgiausią tiltą su nuotaka ant rankų... Pasidomėjus, iš kur atsirado ši tradicija ir kokia jos prasmė būsimam bendram poros gyvenimui, darosi graudu ir juokinga.

Sovietmečiu, kuomet buvo naikinamos visos lietuvių tautos ritualinės apeigos, žmonės pasigedo veiklos ir simbolių, palydinčių į naująjį gyvenimo etapą. Dažnai būdavo pasigriebiami visiškai beprasmiai žaidimai ir net kitų proginių ritualų nuotrupos.

Nuotakos nešimas per vieną tiltą, per tris, o kartais net per septynis tiltus, nereiškia nieko kito, tik taksistų, vežančių jaunuosius ir jų palydą, kilometražo didinimą. Tai jie, sumanę pasipelnyti iš vestuvių, sukūrė tilto mitą.

Vestuvinė suknelė – juoda
Baltų vestuvinių suknelių mada keitėsi laikui bėgant, spalva neturėjo didelės reikšmės ir prietarai, susiję su šia proga, nebuvo taip įsigalėję.

Senovės lietuvaitės tekėdavo tautiniais drabužiais, turtingesnės damos rinkdavosi gėlėtas, rausvas ar net juodo kašmyro suknias.

Baltų vestuvinių suknelių mada prasidėjo nuo XIX amžiaus dvarų kultūros. Tada damos, sekdamos vakariečių drabužių stiliumi, nešiojo baltas sukneles, kurios paprastiems lietuviams asocijavosi su turtu, laime, sėkme.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, pasakojo G. Kadžytė, balta spalva Lietuvoje buvusi gedulo spalva, iš tų laikų išliko baltos karstų įkapės, baltos skarelės per laidotuves.

Senovėje lietuves moteris laidodavo ir su baltais nuometais, kuriuos jos išsaugodavo nuo vestuvių...

Mergvakaris „liaudiškai“

Į tradicinį lietuvių mergvakarį susirinkdavo artimiausios visą gyvenimą jaunąją supusios moterys, jaunos ir pagyvenusios, mamos, tetos, kitos kaimo moterys. Jos dainuodavo dainas apie mergelės gyvenimą, pasakodavo savo vestuvių, mergvakarių istorijas, patardavo, kaip susitvarkyti su vyru namuose ir kaip išvengti problemų šeimoje.

Ritualas prasidėdavo padovanojant jaunajai pinigėlį, kuris turėdavo atnešti sėkmę ir pinigus naujai šeimai. Pinigėlis būdavo paslepiamas jaunosios batelyje.

Paskui jaunojo pasodinama ant duonkubilio, o moterys ją apsupdavo puslankiu ir saulės tekėjimo kryptimi dainuodamos moterys pindavo vainiką ir atsineštų gėlių. Paskui visos medinėmis šukomis eidamos ratu jaunajai iššukuodavo plaukus, uždėdavo vainiką ir padovanodavo veidrodį. Pasižiūrėjusi į savo atvaizdą jaunoji paimdavo šukas, kuriomis ją šukavo merginos ir mesdavo per dešinį petį į netekėjusių panų būrį... Kurią panelę šukos paliesdavo – ta ištekės pirmoji.

Mergvakario metu buvo vejamas siūlų kamuoliukas, kurį nuvydavo pamergės, o jaunoji važiuodama į bažnyčia paleisdavo išsivyti, laikydama už galiuko. Tai reiškė, kad ji savo nuotakos likimu vesis ir pamerges.

Dažniausiai mergvakariai baigdavosi kaimo šokiais, ateidavo ir jaunasis su bernvakario dalyviais gąsdinti jaunosios ir mergų. Jaunajam būdavo užduodamos mįslės, žaidžiami nuotakos atpažinimo žaidimai.

Nuotakos vainikas jokiu būdu neturi būti deginamas. Tai sovietinis palikimas. Senovės lietuviai tikėjo, kad nuotakos vainiką reikia saugoti visą gyvenimą. Jis įgaunąs stebuklingų galių atbaidyti ligas, apsaugoti vyrą nuo neištikimybės.

Vestuvinės suknelės pamušale turėjo būti įsegtas žiogelis, kuris apsaugodavo nuotaką nuo blogų akių nužiūrėjimo, o prieš pat einant prie altoriaus, jaunosios atlaisvindavo juosmens juostą, kad lengviau gimdytų. Šiais laikais, kai juostos nebenešiojamos, tai gali atstoti paprasčiausia drabužio klostė. Vos suklaupus bažnyčioje prieš pat kunigo palaiminimą, jaunoji užmindavo vyrui nestipriai arba užmesdavo suknelės ar vualio kraštą ant vyro pėdos, kad namuose jos žodžio būtų klausoma

Juodos ruginės duonos kepalėlis, o lietuvių papročiuose ligi šių dienų dažniau duonos riekelė, naudojama sutinkant po jungtuvių namuose jaunuosius, marčią (kitur pas nuotaką atvykusį jaunikį). Tai draugiškumo išraiška ir pasiturimo gyvenimo linkėjimas. Tradicinėse vestuvių apeigose plačiai vartotas karvojus – apeiginė duona. Tai iš geriausių kvietinių miltų iškeptas apskritos formos pyragas, papuoštas rūtų šakelėmis ir iš tos pačios tešlos iškeptomis įvairiomis figūrėlėmis lipdiniais. Jo ritualinė prasmė – per apeiginį laužymą, dalijimąsi tarp nuotakos ir jaunikio – “šalių” suėjimo į artimą giminystę.
Druska , kaip nekirmijanti, negendanti substancija, liaudies sąmonėje yra amžinumo simbolis. Pavyzdžiui, tuo atveju, kai jaunoji, vykdama į jungtuves ar vežama į vyro namus, įsiberia žiupsnelį druskos į batelį, druska jau yra magiška apsaugos nuo galimo išorės jėgų kenkimo priemonė.
Vanduo – dažnas elementas tiek šeimos, tiek agrarinių kalendorinių švenčių papročiuose. Jis ir valomoji priemonė, ir vaisingumo, gausos nešėjos, kartais jam priskiriama ir apvaisintojo galia. Gaila, kad mūsų dienomis vandens vietą vis dažniau užima degtinės, šampano taurė. Juk , negali būti, kad tėvai trokštų savo vaikams alkoholio gausos jų namuose šeimos gyvenime…
Ugnis liaudies sąmonėje yra šviesos, gėrio gyvybės simbolis, ji yra ir blogį naikinanti priemonė. Tai rūtomis apipinti mediniai rekečiai su juose įstatymais žvakėmis, pakabinti virš jaunųjų stalo. Tai gausiai žvakėmis apšviestas pirkios vidus bei originalūs šviestuvai kieme, marčios belaukiant.
Šalia kitų simbolinės prasmės mobilių daiktų, minėtini kailiniai , išversti vilnomis į viršų. Jais apsivilkus pasitikdavo atvykusią marčią, jie tiesiami prie slenksčio, kad marti (arba abu jaunieji) juos peržengtų . Keltuvių rytą jaunieji sodinami užstalėje ant išverstų kailinių (arba ant pagalvėlių). Visais šiais atvejais vilna (avikailis) išreiškė gerovės, turtingumo, avelių gausaus prieauglio linkėjimus
Pasitinkamos marčios apibėrimas grūdais - dažna vestuvėse apeiga, turėjo ūkio sėkmės jauniesiems linkėjimo prasmę: “kad jaunieji būtų geri šeimininkai,kad jiems derėtų, kad jiems darbai sektųsi”.
Šiaudai taip pat derlingumo, vaisingumo simbolis. Marti buvo šokdinama ant specialiai asloje pataršytų šiaudų arba pati pirmiausia turėjo pašokti su šiaudų kūliu. Jeigu bešokant kūlys subyra, laikyta geru ženklu: jaunoji lengvai be skausmo gimdysianti.
Vestuvių apeigose sutinkame nemaža ir simbolinės prasmės nemobilių daiktų. Bene svarbiausią vietą čia užima namų slenkstis. Slenkstis – tai riba tarp žmogaus ir svetimos, dažniausiai mirusiųjų pasauliui priklausančios erdvės. Slenkstis sietas su mirusiųjų kultu. Ant jo drausta stovėti, sėdėti, valgyti, per slenksti sveikintis, jeigu nenori užsitraukti sau nelaimę. Užtat atvykusieji ir sutinkami prie trobos slenksčio, kur jie turi pagal priimtą ritualą įsiprašyti, ir, tik “įsiprašę”, būna įleidžiami vidun. Kadangi durys, be kitų prasmių, įeina ir į simbolikos sistemą, tai jaunikio įsiveržimas pro jas jėga reikštų pasikėsinimą į nuotakos skaistybę, jos erdvę. Vadinasi, slenkstis yra nuotaką nuo pavojų saugojanti riba. Pagal mitinę pasaulėžiūrą slenkstis yra ir viena iš namo dvasių globėjų buvimo vietų.

Apeigose reikšminga vieta tenka pirkios pirmajai skersinei sijai (balkiui). Tik iki jos turėjo teisę įėjęs stovėti piršlys, laukdamas, kol bus paprašytas eiti toliau. Ties pirmąją sija stovėdamas kvieslys sakydavo savo kalbas, kviesdamas namiškius į vestuves. Dėl savo padėties pirmoji sija uždarą pirkios erdvę tarsi skyrė horizontaliai į dvi dalis – priekinę, ribojančią su durimis ir slenksčiu, tai yra išoriniu pasauliu, ir vidinę, garbingąją, kurioje buvo stalas.

Pagaliau nemobilių daiktų simbolių grupei priskirtinas senajame name atviras židinys, o židiniui nebelikus – jį pavaduojantis stalas. Atsisveikinimas su židiniu ar stalu, švenčiausiąja gimtųjų namų vieta, simbolizavo jaunosios ryšių su savo šeima ir namais nutraukimą. Kaip saulė teka, riedėdama dangaus skliautu išrytų į vakarus, taip ir “tekanti” į svečią šalį mergina, atsisveikindama su namais, aplink stalą eina iš rytų į vakarus.

Koks superinis sveikinimas

Nu buvau ir aš šeštadienį Rotušės a. Man kažodėl tos raudonos širdelės tokio įspūdžio nepaliko - nu gražu, bet už tokią kainą - ten ir pats gali pagaminti, o va ramunė su darbų pasidalijimu tai tikrai superinė. Bet išvis geriausia ta tavo Convict užrodyta floristikos parduotuvėlė. Užsisakiau ir aš papkutę, o sveikinimą man irgi pasiūlė. Bet mano bus truputį kitoks nei Mamos Gitos, mano žodžiai bus atspausdinti, o pats sveikinimas susisuks į ritinėlį bei kartu ant susegimo iš tos pačios medžiagos bus prisegtas mažas vokelis pinigėliams. Man pati floristė pasiūlė (ir žodžius turėjo, kelis variantus, pasirinkau iš Biblijos apie meilę), o kaip nustebo, kai pasakiau, kad mes čia viena per kitas iš SM susižinojom . Kai atsiimsiu, gal ir aš pasirodysiu.

Tiesa, gal galit pasidalint mintimis kokius prizus planuojate teikti vestuvininkams už laimėtus žaidimus ir įvairioms nominacijoms. Jokios mintys į galvą neateina.