Su vyru turime 5 menesiu dukryte. Kol buvome nevede, o ir kai vedeme, tikrai zinojau, kad mano vyras ne is tu, kuris puls dalyvauti gimdyme. Jis pats tai pripazino ir as beveik visada galvojau, kad pati turbut nenoriu, kad jis ten spoksotu. Vyras tiesiog kalbejo, kad jam tai butu nemalonus vaizdas, ir viskas.
Ir ka gi, as pastojau, laukeme vaikelio labai labai. Artejo klausimas - ar dalyvauti gimdyme vyrui? As visada sakiau - apsispresk pats. As jo neverciau visiskai. Galvojo ir abejojo, ar reikia dalyvauti didesne nestumo dali.
Lankeme kursus, kur pamate nufilmuotus gimdymus. Kai pamate pirmaji filma - maciau, mano vyras drebejo kaip lapelis
As taip pat, neslepsiu. O po to pamate dar viena, trecia, ketvirta.... Ir toliau mano vyras ziurejo ramiai
Va cia mano vyrelis is apsisprende - GIMDYME DALYVAUS! Visa laika gimdymo metu buvo prie manes, masazavo ir t.t., po to nukirpo virkstele
Po poros dienu savo vyro paklausiau - na kaip?? Ar buvau tau negrazi? Ar matei ta, ana??? Ir tikrai jis nuosirdziai pasake, ka dabar pasako visiems gimdyme nedalyvavusiems vyrams - vyrui nepamatyti kaip gimsta jo vaikutis butu neatleistina!! Ir nieko ten baisaus nemato, kraujai nesitasko (kaip cia kazkas bande irodineti), juk i klyna nelenda, o buna prie galvos. Taip, kraujo mate, mate kaip man sunku, mate issisketusia ir visokiom kitom pozom, bet todel ir gali pasakyti - MES PAGIMDEME
Jis labai laimingas, kad dalyvavo gimdyme.
Vyrai, kurie gimdymo metu nagrineja zmonos celiulita, arba stebisi, kaip cia negraziai ju moteriske issizergusi guli - tuomet moteriai reiktu pagalvoti, ar jai reikalingas toks vyras.
O vyrams susimastyti, ar jiems reikia vaiku
