Perskaičiau šitą temą ir mane nostalgiją Indijai suėmė
Aš buvau Indijoj 1998 metais su mama, man tada buvo 19 metų. Mūsų tikslas nebuvo turistinis. Mes vykome į Sai Babos ašramą (vienuolyną) Indijos pietuose. Indijoje praleidome net 2 mėnesius

Skridome per Maskvą. Vizą gavome Minske. Maskvoje nakvojome Lietuvos atstovybės viešbutyje. Skridome į Bombėjų. Iš Bombėjaus parą vykome traukiniu į pietus, po to dar pusdienį autobusu.
Indijoje labai gražios moterys ir jų apsirengimas. Mane jos labai sužavėjo
Prieskonis kurio net kvapo nepernešu - masala - nežinau gal turi ir kitokį pavadinimą, bet jie ten vadina masala.
Mačiau indą su dūda ir dviem kobrom. Jausmas ne koks ypač po to kai aplinkiniai pasakė, kad indusas užvalgo kažkokių lapų ir kartais pamiršta pašerti kobras
Kiek man teko domėtis Indijoj žmonės yra skirtomi į kastas (lygius). Pati žemiausia kasta tai ir yra tie luošiai, vargetos. Kaip jau kažkas rašė jie luošina vaikus nuo gimimo, nes luošumas yra jų pragyvenimo šaltinis
Indija man asocijuojasi su kvapais. Bombėjuje atrodo kad nėra gryno oro - smilkalai susimaišę su pūvančių šiukšlių dvoku, bei gatvėse kepamų patiekalų kvapais. Tas kvapas išties savotiškas, nelabai malonus

Dėl 100% oro drėgmės labai sunku kvėpuoti, atrodo kad niekaip negali įkvėpti gryno oro.
Mes irgi nesiskiepijom. Aš kadangi labai mėgstu valgyti aštriai tai man jų aštrus maistas labai patiko ir aš jį valgiau. Mama aštraus maisto vengė ir kelionės pabaigoj gavo kažkokią infekciją. Grįžusi į Lietuvą sirgo labai sunkiai apie mėnesį ir liga komplikavosi - širdies raumens uždegimas. Mama pasveiko, tačiau širdies raumuo labai randytas
Norėčiau dar kartą į Indiją, daugiau pakeliaut, daugiau pamatyt....
Keista, bet visi kiek pastebėjau kas yra buvę Indijoj nori ten grįšti vėl ir vėl. Kažkuo traukia ta šalis ir palieka įspūdį nors ir pilna skurdo, šiukšlių, smarvės ir luošių