Snape, taip, tekstas grožinis ir netgi sakyčiau ganėtinai paprastas, t.y. leksika paprasta, konstrukcijos paprastos, mat rašė ne grynas anglakalbis. Bet va jį skaitys teisėsaugininkai, tame tarpe ir teismas. Aš net nežinau... Jei tik pirmą kartą adaptuot, o paskui neadaptuot - gali kilti painiava, nes skyrių toj knygoj daug, o sakykim konkretus asmenvardis kartojasi tik pirmajame ir dešimtajame. Be to, jei (hipotetinė situacija) teismas priimtų kokį nutarimą dėl vieno iš tų asmenų, tai nutarime turėtų būti įrašytas sulietuvintas asmenvardis? Nežinau, kokia teismų praktika šioj srity, ar jie palieka originalo kalba, ar adaptuoja.
Kol kas rašau taip: asmenvardžius adaptuoju, o skliausteliuose nurodau originalų variantą, jei labai jau dažnai kartojasi (tam pačiam psl. keliskart), tik adaptuotus rašau. Vietovardžius rašau sulietuvintus, skliausteliuose originalus var. Jei, žinoma, išsiaiškinu, kaip reikėtų sulietuvinti. Nes patikėkit, kai turi reikalą su Baltarusijos/Lenkijos/Lietuvos kaimelių/vienkiemių pavadinimais pokario metais, tai...

Juolab, kad kartais kyla laaaabai didelių abejonių, ar paties autoriaus žinios apie tuos vietovardžius nėra iškraipytos, gal jau nebepamena ir pan.