QUOTE
Gal "man" ypač tinka lašiniai 12 val. nakties ar kokia duona su česnaku pusryčiams. Ir nėr čia ko graužtis. Suvalgei, rytoj ar poryt pagal savijautą žinosi, ar tikrai tinka, ar tik blogi įpročiai dar tebeveikia.
Gali ir nepajausti. Man asmeniškai labai labai skanūs yra visokie hamburgeriai, picos, hotdog'ai ir t.t. ir pavalgęs iš kart tikrai nesijaučiu labai blogai. Bet jei valgyčiau dažniau - visas blogumas pasijaučia tik po kurio laiko. O tada kartais galima ir pamiršti nuo ko prasidėjo

. Reikia ieškoti aukso vidurio. Mitybos taisyklės, žinios apie savo konstituciją, apie judėjimo būtinybę ir t.t. ir t.t. labai naudingos ir būtina jų laikytis, tačiau kaip ir rašai - apkrauti save tuo yra netgi žalinga. Kaip ir žalinga iš vis nieko nedaryti.
Paprastai pačioje pradžioje žmogus gan griežtai laikosi visokių taisyklių ir tai yra gerai. Bet kai jau jas išmoksti, kai išsiugdo nauji įpročiai - tada atsiranda žinojimas ir kaip tas taisykles laužyti visiškai sau nekenkiant. Vien griežtas taisyklių laikymasis apkrauna vien tuo, kad jei įvyksta kas ne pagal taisykles - gali tai suerzinti. Tiek patį žmogų, tiek aplinkinius. O tai jau visiškai nenaudinga.
Lašiniai 12 valandą nakties tikrai nėra gerai, tačiau susižadinus vatai (vėjui) - jie kaip bitei nektaras

.
QUOTE
Taip ir buvo! bigsmile.gif Suvalgydavau tiek, kad nežinau kur man tilpdavo g.gif ir žinoma nesveiko maisto... Bet jau 2 sav., kaip ugdau naujus įpročius (pgl.Šeltoną). Turi praeiti..
Praeis tada kai nuslopinsi vata. Gali valgyti ir pagal šeltoną, bet svarbu, kad dauguma produktų slopintų vata. Kasdien naudokis karštomis voniomis, ar kontrastiniu dušu (pabaigti šaltu), o po to visą kūną išsitrink bet kokiais aliejais (gali į paprastą aliejų įlašinti truputį kokio mėgstamo eterinio aliejaus - labai malonu. Ir aliejus turi būti nerafinuotas, nedezodoruotas). O juosmenį gali įtrinti net po kelis kart per dieną. Pas tave daug pittos - pitta gali daug suvalgyti. Jei valgysi per mažai - nenustosi šalti. Jei Šeltonas siūlo valgyti daug žalio maisto - tada jo pasiūlymus atidėk vasarai, ir visas daržoves truputį apvirk. Žalius valgyk nebent vaisius. Jei viską gerai darysi po 1-2 savaičių nustosi šalti ir oda susitvarkys.
QUOTE
Nelabai supratau, nes priėmiau ribotu protu Jūsų žodžius, o juk šnekėjot širdžiai, tad kaip ten yra
Proto ribotumas pasireiškia ne tuo, kad kažką supranti ar nesupranti, o tuo, kad protu neįmanoma suvokti pvz. begalybės. Teoriškai tai suprasti protas gali, bet suvokti - ne

. Už proto ribų nėra logikos, nėra mąstymo. Visumoje ten nieko nėra. Ir tuo pačiu metu viskas. Už proto ribų yra kitas protas, kuris nebemąsto. Kuris
jau žino viską. Už proto ribų yra tobulumas. O kol mes esame savo proto kalėjime - to negalime nei pamatyti, nei suvokti. Proto ribotumas pasireiškia ir tuo, kad jis negali sutalpinti 2,3,8 priešybių į viena. Mato arba juoda arba balta. Gerai-blogai. Protas nėra kvailas ir jo nereikia atsikratyti. Reikia tik išeiti už jo ribų, kad grįžus jį papildyti, pakeisti, transformuoti.
Ilgai ilgai stebint kažką išorėje (ilgai labai santykinis vienetas. Nuo kelių valandų iki gal net kelių metų) - žmogus tam tikra prasme nukelia savo koncentraciją į išorę. ir tai darant labai susikaupus (vien stebint, žiūrint) galima pamatyti, pajausti, kad stebimas daiktas nėra kažkas atskira nuo paties žmogaus. Galima pajausti realų ryšį. Ypač jei tai kažkas gyvo - medis, krūmas, lapas... Išeiti už proto ribų - nereiškia tapti kvailu. Reiškia pamatyti tai ko protas nesugeba apžioti. Kalbu širdžiai, nes širdis žino apie ką kalbu. Jei skaitant tai ką rašau širdis verkia iš džiaugsmo - reiškia ją jau truputį girdi. Jei ne - ateis laikas ir išgirsi. Gamta mus myli be galo, mes esame Jos dalis, mes esame Gamta, esame visi Viena - argi ne gera tai širdžiai girdėti? O kaip viskas būtų jei ne tik girdėtum, bet ir patirtum tai realiai?
QUOTE
Ar Jūs norėjote pasakyti, jog išbegalinio noro, kuris persmelkia viską atsiranda žinojimas ką reikia daryti, kad tai pasiektum, o tas siekimas (kažko darymas) ateina taip natūraliai, jog nejauti, kad darai? Bet iš kur ta kančia? Kuomet tikiesi, prisiriši,negauni, nusivili - netinkamas požiūris sukelia kančią ėjimą į nušvitimą?
Nėra jokio veiksmo kurį atlikus praregėsi. Iš begalinio noro, kuris persmelkia viską - žmogus pradeda ieškoti to veiksmo. Ieško dieną, mėnesį, metus, dešimt metų.... ir neranda. Tai ir sukelia kančią. Kai žinai, kad aplink tave, tavyje kažkas yra ir tai neduoda tau ramybės nei dieną nei naktį, o tu negali to pamatyti, kad ir kiek ieškai. Bandai medituoti - kažką atrandi, nusiramini, gal atveri kažkokias gilumines savo savybes, tačiau vis tiek lieki aklas. Pasineri į kokią religiją, bėga metai - o vis tiek aklas. Išbadauji 40 dienų tikėdamasis kažko - vis tiek aklas. Užsiimi joga ir pasieki didžiausias aukštumas - vis tiek aklas. Kai išbandai viską - atsiranda visiškas beviltiškumas. Protas nebežino ką daryti - o niekas nesikeičia. Žinoti, kad yra kažkas daugiau ir nieko negalėti padaryti - tai kančia. Norint praregėti nebūtina jausti tą kančią, kai kas praregi santykinai lengvai, kai kas sunkiai, kai kas taip ir neranda kelio.... nes jo nėra. Praregėjimas tai dovana. Dovana už nieką, už tai, kad tu to nori, už tai, kad esi ir nuo žmogaus visiškai nepriklauso kada tą dovaną jis gaus. Bet. Be žmogaus begalinio troškimo - tos dovanos niekada negausi. Jei nenori - niekas per jėgą jos neįpirš. Žmogaus troškimas jame uždega mažą ugnelę, kuri įsiliepsnoja tik tada kai tai leidžiama padaryti, kai padovanojama daugiau. O kibirkštį turime kiekvienas. Bet didelė ugnis neatsiranda iš kibirkšties - tik iš mažos ugnelės.
Kas tas begalinis troškimas? Sakei, kad stebėjai save? Ar matei kaip atrodai pykčio metu, ką kalbi, iš kur tai kyla? Ar matei kaip atrodai kai valgai? Ar matei kaip atrodai įsimylėjusi, kaip plauni indus ar eini gatve? Ar pavyko nors vieną dieną nuo ankstaus ryto iki pat užmigimo žiūrėti į save iš šono?
Tas begalinis troškimas yra kiekvienam savas. Tai gali būti prašymas pas Dievą, kad įeitų į tavo širdį. Tai gali būti troškimas, kad Gamta atvertų tau akis, gali būti tiesiog noras pažinti save. Bet jis turi būti. Nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto ir taip diena iš dienos kol atsitiks tai kas turi atsitikti. Mano draugas sakė: "galvok kiekvieną gyvenimo sekundę apie Dievą ir to galbūt užteks

". Bet tas troškimas turi būti pirmas, svarbiausias. Svarbesnis už paties žmogaus gyvenimą. Tai nereiškia, kad reikia gyvenimo atsisakyti ar apskritai kažko atsisakyti, kažkuo save riboti, ne, bet troškimas turi būti aukščiau visko. Iš vienos pusės nieko daryti nereikia, iš kitos - jei nieko nedarysi, neparodysi Gamtai, kad darai - galbūt gali nieko ir neįvykti. Kelio nėra. Jokio. Yra tik jo pabaiga kai žmogus praregi ir tai jau naujos kelionės pradžia. Niekas negali pasakyti ką ar kaip tiksliai reikia padaryti. Niekas neparodys kur auga grybai, bet jų tikrai yra. Pats žmogus turi surasti tuos grybus.
O kaip sunku kai ne tik, kad nieko nevyksta, bet atrodo, kad galbūt nieko ir nėra.... Bet širdies gilumoje tikrai žinai, kad yra. Tikrai žinai. Ir, kad tave dabar mato, tave stebi, dabar, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę, visur, o tu vis nematai, galvoji galvoji kol nuo minčių pradeda net fiziškai skaudėti, o vis tiek nieko nevyksta ir nevyksta ir nevyksta.... Skausmas praeina, praeina tuštumo pojūtis ir nieko, gyveni, po to vėl pasikartoja, tik kitaip.... Kitiems būna tiesiog sunku...... Bet, kad būtų kas nors lengvai prabudęs - aš niekada niekur negirdėjau. Čia gal kaip gimdymas... juk ir čia gimsta žmogus... iš protingo gyvūno atsiranda žmogus.
O vieną dieną bum ir atsiveria.... Ir ne todėl, kad kažką darei ar nedarei. Žmogus taip ir nesužino už ką gavo tą dovaną. Nes gavo ją dykai, už nieką, už tai, kad yra. kad Gamta to norėjo. Taip, kad begalinis troškimas nepagimdo žinojimo ką reikia daryti.
Va ir pasaka su nuostabia pabaiga, kuri yra visa ko pradžia. Mes nesame vieniši, nesame atskirti nuo visko, galim sėdėti visiškai vieni dykumos vidury ir nebūsim vieniši. Vieni, bet ne vieniši.