Gyvenimas pagal Polį Bregą II-a dalis

Sveiki, norėčiau pasakyti, kad kuo mažiau save plakite, graužkite, kaltinkite ir alinkite mintimis, kad esate netobuli, ar dar kokie tai, ar ką darote teisingai ar neteisingai
Nežinau, ar tai patarimas, bet pabandykite atsibudę nespausti savęs, o, kaip kad dažnai čia ragina Prijauciantis, įsiklausykite į save. Nesiremkite jokiomis taisyklėmis, mokymais, teorijomis, remkitės tik savimi: ką norite, tą ir darykite savo kūnui ir su savo kūnu. Savisaugos instinktas, tikiuosi, veikia? .
Manau, baisu, jei įdėjęs kąsnį burnon, imi analizuoti: suvalgiau ar tą valandą, ar tiek, ar to ir pan., o kaip čia sakė tuo klausimus koks mitybos ar gyvenimo išminties guru? Tai ne gyvenimas o košmaras , tokio spaudimo iš kito niekada nedaleistumėte, tai kam čia save gniuždyti savo paties rankomis? Kur čia būsi sveikas
Gal "man" ypač tinka lašiniai 12 val. nakties ar kokia duona su česnaku pusryčiams. Ir nėr čia ko graužtis. Suvalgei, rytoj ar poryt pagal savijautą žinosi, ar tikrai tinka, ar tik blogi įpročiai dar tebeveikia. Jei ims raižyti pilvą ar kietėti viduriai nuo valgymo visą savaitę vien šokolado, pats užsigeisi pereiti prie kito raciono ir t. t. Norėsi sąnarius prajudinti, pats iššoksi į lauką, ar kokią stotelę "lišną" pėsčias praeisi. Tai ir visos teorijos. Net nerašysiu tokių "mylėkite save" ir t. t. Jūs patys neužilgo pajausite SAVE ir pasijausite savimi, o ne savo vergu. To ir užtenka
P. S. Netaikiau savo minčių niekam konkrečiai iš mūsų, tiesiog pasamprotavau tęsdama tas mintis apie tokią laimę gyventi

Dėkoju



Taip ir buvo! Suvalgydavau tiek, kad nežinau kur man tilpdavo ir žinoma nesveiko maisto... Bet jau 2 sav., kaip ugdau naujus įpročius (pgl.Šeltoną). Turi praeiti...

Nelabai supratau, nes priėmiau ribotu protu Jūsų žodžius, o juk šnekėjot širdžiai, tad kaip ten yra - "Nėra jokių kriterijų pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kada žmogus prabus, nėra jokių užduočių, kurias įvykdęs žmogus gaus tą raktą. Todėl mūsų protui tai dar viena neįveikiama užduotis - suprasti ką reikia padaryti, kad tai įvyktų, nes padaryti lyg ir nereikia nieko. Tačiau būtinas vidinis troškimas prabusti, pažinti Tiesą. Kartais tai tęsiasi labai ilgai, kartais greičiau. Dažnai tai būna be galo sunku, skausminga, nes Tiesa lengvai neatsiveria."
Ar Jūs norėjote pasakyti, jog išbegalinio noro, kuris persmelkia viską atsiranda žinojimas ką reikia daryti, kad tai pasiektum, o tas siekimas (kažko darymas) ateina taip natūraliai, jog nejauti, kad darai? Bet iš kur ta kančia? Kuomet tikiesi, prisiriši,negauni, nusivili - netinkamas požiūris sukelia kančią ėjimą į nušvitimą?

Gali ir nepajausti. Man asmeniškai labai labai skanūs yra visokie hamburgeriai, picos, hotdog'ai ir t.t. ir pavalgęs iš kart tikrai nesijaučiu labai blogai. Bet jei valgyčiau dažniau - visas blogumas pasijaučia tik po kurio laiko. O tada kartais galima ir pamiršti nuo ko prasidėjo . Reikia ieškoti aukso vidurio. Mitybos taisyklės, žinios apie savo konstituciją, apie judėjimo būtinybę ir t.t. ir t.t. labai naudingos ir būtina jų laikytis, tačiau kaip ir rašai - apkrauti save tuo yra netgi žalinga. Kaip ir žalinga iš vis nieko nedaryti.
Paprastai pačioje pradžioje žmogus gan griežtai laikosi visokių taisyklių ir tai yra gerai. Bet kai jau jas išmoksti, kai išsiugdo nauji įpročiai - tada atsiranda žinojimas ir kaip tas taisykles laužyti visiškai sau nekenkiant. Vien griežtas taisyklių laikymasis apkrauna vien tuo, kad jei įvyksta kas ne pagal taisykles - gali tai suerzinti. Tiek patį žmogų, tiek aplinkinius. O tai jau visiškai nenaudinga.
Lašiniai 12 valandą nakties tikrai nėra gerai, tačiau susižadinus vatai (vėjui) - jie kaip bitei nektaras .
Praeis tada kai nuslopinsi vata. Gali valgyti ir pagal šeltoną, bet svarbu, kad dauguma produktų slopintų vata. Kasdien naudokis karštomis voniomis, ar kontrastiniu dušu (pabaigti šaltu), o po to visą kūną išsitrink bet kokiais aliejais (gali į paprastą aliejų įlašinti truputį kokio mėgstamo eterinio aliejaus - labai malonu. Ir aliejus turi būti nerafinuotas, nedezodoruotas). O juosmenį gali įtrinti net po kelis kart per dieną. Pas tave daug pittos - pitta gali daug suvalgyti. Jei valgysi per mažai - nenustosi šalti. Jei Šeltonas siūlo valgyti daug žalio maisto - tada jo pasiūlymus atidėk vasarai, ir visas daržoves truputį apvirk. Žalius valgyk nebent vaisius. Jei viską gerai darysi po 1-2 savaičių nustosi šalti ir oda susitvarkys.
Proto ribotumas pasireiškia ne tuo, kad kažką supranti ar nesupranti, o tuo, kad protu neįmanoma suvokti pvz. begalybės. Teoriškai tai suprasti protas gali, bet suvokti - ne . Už proto ribų nėra logikos, nėra mąstymo. Visumoje ten nieko nėra. Ir tuo pačiu metu viskas. Už proto ribų yra kitas protas, kuris nebemąsto. Kuris jau žino viską. Už proto ribų yra tobulumas. O kol mes esame savo proto kalėjime - to negalime nei pamatyti, nei suvokti. Proto ribotumas pasireiškia ir tuo, kad jis negali sutalpinti 2,3,8 priešybių į viena. Mato arba juoda arba balta. Gerai-blogai. Protas nėra kvailas ir jo nereikia atsikratyti. Reikia tik išeiti už jo ribų, kad grįžus jį papildyti, pakeisti, transformuoti.
Ilgai ilgai stebint kažką išorėje (ilgai labai santykinis vienetas. Nuo kelių valandų iki gal net kelių metų) - žmogus tam tikra prasme nukelia savo koncentraciją į išorę. ir tai darant labai susikaupus (vien stebint, žiūrint) galima pamatyti, pajausti, kad stebimas daiktas nėra kažkas atskira nuo paties žmogaus. Galima pajausti realų ryšį. Ypač jei tai kažkas gyvo - medis, krūmas, lapas... Išeiti už proto ribų - nereiškia tapti kvailu. Reiškia pamatyti tai ko protas nesugeba apžioti. Kalbu širdžiai, nes širdis žino apie ką kalbu. Jei skaitant tai ką rašau širdis verkia iš džiaugsmo - reiškia ją jau truputį girdi. Jei ne - ateis laikas ir išgirsi. Gamta mus myli be galo, mes esame Jos dalis, mes esame Gamta, esame visi Viena - argi ne gera tai širdžiai girdėti? O kaip viskas būtų jei ne tik girdėtum, bet ir patirtum tai realiai?
Nėra jokio veiksmo kurį atlikus praregėsi. Iš begalinio noro, kuris persmelkia viską - žmogus pradeda ieškoti to veiksmo. Ieško dieną, mėnesį, metus, dešimt metų.... ir neranda. Tai ir sukelia kančią. Kai žinai, kad aplink tave, tavyje kažkas yra ir tai neduoda tau ramybės nei dieną nei naktį, o tu negali to pamatyti, kad ir kiek ieškai. Bandai medituoti - kažką atrandi, nusiramini, gal atveri kažkokias gilumines savo savybes, tačiau vis tiek lieki aklas. Pasineri į kokią religiją, bėga metai - o vis tiek aklas. Išbadauji 40 dienų tikėdamasis kažko - vis tiek aklas. Užsiimi joga ir pasieki didžiausias aukštumas - vis tiek aklas. Kai išbandai viską - atsiranda visiškas beviltiškumas. Protas nebežino ką daryti - o niekas nesikeičia. Žinoti, kad yra kažkas daugiau ir nieko negalėti padaryti - tai kančia. Norint praregėti nebūtina jausti tą kančią, kai kas praregi santykinai lengvai, kai kas sunkiai, kai kas taip ir neranda kelio.... nes jo nėra. Praregėjimas tai dovana. Dovana už nieką, už tai, kad tu to nori, už tai, kad esi ir nuo žmogaus visiškai nepriklauso kada tą dovaną jis gaus. Bet. Be žmogaus begalinio troškimo - tos dovanos niekada negausi. Jei nenori - niekas per jėgą jos neįpirš. Žmogaus troškimas jame uždega mažą ugnelę, kuri įsiliepsnoja tik tada kai tai leidžiama padaryti, kai padovanojama daugiau. O kibirkštį turime kiekvienas. Bet didelė ugnis neatsiranda iš kibirkšties - tik iš mažos ugnelės.
Kas tas begalinis troškimas? Sakei, kad stebėjai save? Ar matei kaip atrodai pykčio metu, ką kalbi, iš kur tai kyla? Ar matei kaip atrodai kai valgai? Ar matei kaip atrodai įsimylėjusi, kaip plauni indus ar eini gatve? Ar pavyko nors vieną dieną nuo ankstaus ryto iki pat užmigimo žiūrėti į save iš šono?
Tas begalinis troškimas yra kiekvienam savas. Tai gali būti prašymas pas Dievą, kad įeitų į tavo širdį. Tai gali būti troškimas, kad Gamta atvertų tau akis, gali būti tiesiog noras pažinti save. Bet jis turi būti. Nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto ir taip diena iš dienos kol atsitiks tai kas turi atsitikti. Mano draugas sakė: "galvok kiekvieną gyvenimo sekundę apie Dievą ir to galbūt užteks ". Bet tas troškimas turi būti pirmas, svarbiausias. Svarbesnis už paties žmogaus gyvenimą. Tai nereiškia, kad reikia gyvenimo atsisakyti ar apskritai kažko atsisakyti, kažkuo save riboti, ne, bet troškimas turi būti aukščiau visko. Iš vienos pusės nieko daryti nereikia, iš kitos - jei nieko nedarysi, neparodysi Gamtai, kad darai - galbūt gali nieko ir neįvykti. Kelio nėra. Jokio. Yra tik jo pabaiga kai žmogus praregi ir tai jau naujos kelionės pradžia. Niekas negali pasakyti ką ar kaip tiksliai reikia padaryti. Niekas neparodys kur auga grybai, bet jų tikrai yra. Pats žmogus turi surasti tuos grybus.
O kaip sunku kai ne tik, kad nieko nevyksta, bet atrodo, kad galbūt nieko ir nėra.... Bet širdies gilumoje tikrai žinai, kad yra. Tikrai žinai. Ir, kad tave dabar mato, tave stebi, dabar, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę, visur, o tu vis nematai, galvoji galvoji kol nuo minčių pradeda net fiziškai skaudėti, o vis tiek nieko nevyksta ir nevyksta ir nevyksta.... Skausmas praeina, praeina tuštumo pojūtis ir nieko, gyveni, po to vėl pasikartoja, tik kitaip.... Kitiems būna tiesiog sunku...... Bet, kad būtų kas nors lengvai prabudęs - aš niekada niekur negirdėjau. Čia gal kaip gimdymas... juk ir čia gimsta žmogus... iš protingo gyvūno atsiranda žmogus.
O vieną dieną bum ir atsiveria.... Ir ne todėl, kad kažką darei ar nedarei. Žmogus taip ir nesužino už ką gavo tą dovaną. Nes gavo ją dykai, už nieką, už tai, kad yra. kad Gamta to norėjo. Taip, kad begalinis troškimas nepagimdo žinojimo ką reikia daryti.
Va ir pasaka su nuostabia pabaiga, kuri yra visa ko pradžia. Mes nesame vieniši, nesame atskirti nuo visko, galim sėdėti visiškai vieni dykumos vidury ir nebūsim vieniši. Vieni, bet ne vieniši.

, tiesiog norėjau parašyti kuo trumpiau, tai ir palikau daug poteksčių, džiaugiuosi, kad mintis pagauta

Prijauciantis, ar tu nesi W? Tik taip arba ne. Tiesiog labai panasus mastymas. Malonu tave skaityti

Čia taip , prie bajerio : aš tai tikrai ne AA ir ne OO
Atsiprašau, kad įsiterpiau

Taigi, tęsiant akių temą .
Noriu pasiteirauti, gal kas žinote tokias akių bėdas kaip akių spaudimas, dėl to ar ne dėl to smėlio pojūtis akyse ir dėl to spaudimo galima kataraktos ar glaukomos grėsmė (čia jau tiksliai nežinau ar teisingai mediciniškai parašiau). Kaip galima padėti mūsų kontekste - jei yra skirtumas - tai pagyvenusiems?

Ne

Taip, jog "išeiti iš savęs" ir stebėti nelabai pavyksta, nes patenku į spąstus - bandant sąmoningai "išeiti iš savęs" pradedu galvoti, o kaip taip padaryti. Tačiau kartais pavyksta save "pagauti" (kažkaip nesąmoningai "prabundu"), kai pykstu (net juokinga pasidaro, kai suvokiu, jog nėra prasmės pykti; kad nieko nėra kas gali mane supykdyti, jei to nenoriu; kartais užtenka drąsos pamatyti, kad tai kas pykdo kituose turiu pati tų sąvybių), per daug įsisvajoju arba kai juokiuosi - ta tylos, visiskos tuštumos minutę.
Įspūdingiausias savęs pamatymas buvo, kai pažiūrėjau į vaizdajuostę. Pradžioj maiviausi , vėliau vis natūraliau "išėjau". Žiūrėjau ir galvojau: "Negi čia aš?" Net neįsivaizdavau, kad ir tokia būnu...
Ten turėjau omeny, jog esu aprašiusi apie save - kas man patinka, kas ne, kaip reaguoju į tam tikras aplinkybes, kokius būdo bruožus turiu, apie ką dažniausiai galvoju ir t.t... Bet tas darbelis apie save dar nebaigtas, manau kursiu jį dar ilgai...

Ar Jūs peržiūrėjote visas Ždanovo paskaitas (anksčiau buvau įkėlusi nuorodą)? Jis ten aiškino, jog visas akių ligas (išskyrus aklumą, traumas) gydo tie akių pratimai, jei jie atliekami taisyklingai ir nuolatos. Nesvarbu, ar jaunuolis ar senjoras, nesvarbu, ligos senumas - visiems padeda, skirtumas tik tas, jog vieniems daugiau laiko reikia išgyti, kitiems mažiau. Galėsiu pažiūrėt vienoj knygutei ("Kaip atstatyti regėjimą be akinių") gal ten ką rašo apie tai, bet greičiausiai apie tai atrašysiu tik po poros savičių, jei Jums dar tai bus aktualu

Ačiū už atsakymą
Aš visų filmukų dar neperžiūrėjau (ne tokie jie ir trumpi), tik tą didįjį ir pirmą iš tų keturių. Taip pat gavau tą Norbekovo knygą , dabar skaitau. Tad ir mankštos kol kas jokios nedarau - perskaitysiu, pažiūrėsiu filmukus ir susidarysiu nuomonę . Tada imsiuos pati ir kitiems galėsiu papasakoti, gal padės visiems...

Malachovo I knygoje "Tinkama mityba" yra išsamiai aprašyta procedūra. Prijaučiantysis šios temos I-oje dalyje irgi buvo gan išsamiai paaiškinęs kaip tai daroma, bet kaip ją rasti aš nežinau

Labai pritariu
Badavimai ir visa kita ką mes darome su savo kūnu ir savimi tol kažko verti kol mes tai darome su PAGARBA SAU suvokdami, kad viskas yra iš dvasios ir ji (dvasia, Dievas, Gamta), yra pirminė. Visos ligos, jų užuomazgos pirmiausia atsiranda žmogaus energetiniame lauke (auroje) dėl neteisingo mąstymo ir neteisingos pasaulėjautos ir tik po kurio laiko (jei nekeičiam savęs) tai pereina į fizinį lygmenį ir pasireiškia kaip tam tikra NEGALIA. Visų ligų šaknys slypi mūsų agresijoje į pasaulį, save...
Viskas kas ne MEILĖ ir yra agresija.
Todėl sunegalavus verta savęs paklausti "Ko aš nemyliu? Ką darau ne taip?" Jeigu sugebėsite sau tai nuoširdžiai atsakyti ir "ištaisyti" savo klaidą sveikata netruks sugrįžti. Ir ne tik sveikata, bet ir ramybė, džiaugsmas ir pilnatvė
Papildyta:
Gyvenkime taip, kad gerai jaustumėmės
Valgykime tiek ir tai kad gerai jaustis ir būsime patys sveikiausi ir laimingiuasi