QUOTE
Todėl ir klausiu - ko ilgiesi?
Kai padarai viską ką gali padaryti, o pasiekti rezultatai (kad ir kokie jie nerealiai dideli) neatneša jokio džiaugsmo, nes giliai širdyje jauti, kad yra kažkas daug daugiau, daug didingiau ir tai skirta tau, bet pasiekti negali. Tai yra sunku ir galbūt galima sakyti, kad tai yra ilgesys.
QUOTE
Kokio lauki nušvitimo? Ką sau vadini dvasiniu tobulėjimu? Kada pats suprasi, kad jau praregėjai - kitaip tariant, ar žinai ko lauki? Su kuo sieji tą praregėjimą - su joga, badu, artimo šypsena tave pamačius ar dar kuo, 16 vaikų aplink pečių, ar gebėjimu kasdien pkišti vis naują aukso puodą po lova?
Apie tai jau rašiau. Kai praregėsi - nekils abejonių, kad tai įvyko. Jokios abejonės. Tai ne proto sukurta iliuzija kaip tapti laimingu. Tai ne vaikai, ne pinigai, ne 500 išbadautų dienų ar jogos, buhalterio ar santechniko pasiektos profesinės aukštumos. Tą praregėjimo sekundę atsiminsi visą gyvenimą ir dar ilgiau. Kokia gali būti abejonė, jei vieną sekundę matai akmenį, o kitą sekundę Gyvastį jame? Jei vieną sekundę būni vienas kaip pirštas, o kitą jauti tave apgaubusią Meilę, kuri Gyva?! Priminsiu, kad praregėjimas apie kurį kalbu, tai ne filosofinis, ne religinis, ne proto iššauktos būsenos pakitimas - tai
realus įvykis, virsmas po kurio keičiasi visas gyvenimas. Tai aklo tapimas matančiu. Tai
Tiesos atsiskleidimas. Kaip galima to nepastebėti?
Kas yra dvasinis tobulėjimas? Nemanau, kad toks apskritai yra, nes žodis dvasinis susijęs su Dvasia, o Dvasia jau tobula - o tobulam tobulėti nebeįmanoma, nes tobulas yra iki galo tobulas! Mes turime tobulą Dvasią, kuri daugumoje mūsų miega (tik pas vienetus ji prabudusi). Tai nėra blogai, tiesiog ji miega ir žmogus kol ji miega net nežino, kad ją turi. Kai Dvasia prabunda - žmogus praregi (realiai, praktiškai, tiesiogiai). Kai praregi - jis tiesiog patiria tą tobulumą (ne savo kaip asmenybės, o Dvasios tobulumą. Tuo metu asmenybė kaip atskiras vienetas išnyksta). O kol Dvasia žmoguje miega (miega ne tas žodis kuriuo galima taip sakyti, bet jis tinkamas). Žmonių tobulų nėra. Mes ne tobuli. Tačiau Dvasia mumyse tobula. Kol mes siejame savo fizinį kūną, protą su savimi - tada galimas tobulėjimas. Bet jis ne Dvasinis. Jis protinis, fizinis, energetinis ar dar koks nors, bet ne Dvasinis. Žmogaus sąžinė rodo kas gerai, kas blogai. Ateina laikas kai žmogus suvokia, kad daryti gerai yra gerai ir kuo daugiau daro, kuo labiau tai tampa įpročiu, tuo laiko save dvasiškai tobulesniu. Tačiau tai pvz.: "protinis dorovinis" (galima pavadinti ir kitaip, bet tai tikrai ne dvasinis tobulėjimas) judėjimas į priekį. O Dvasia kaip miegojo taip ir miega. Tas "protinis- dorovinis judėjimas į priekį" yra labai geras ir naudingas dalykas, nes tais veiksmais mes geriname savo, savo vaikų ir t.t. ateitį, keičiame aplinką ir t.t. ir t.t., bet tai nėra dvasinis tobulėjimas, nes Dvasia tobula nuo pat pradžių iki pat galo. Ir Dvasia kaip ir praregėjimas yra reali, fizinė, tikra, tam tikra prasme apčiuopiama. Žmogus gali ir turi tai patirti realiai, tiesiogiai ir tada gyventi taip kaip gyvenai prieš tai nebebus įmanoma, kad ir kokias "dvasines" aukštumas buvai pasiekęs. Nes Tiesos pažinimas pakeičia viską. Dar kartą parašysiu, kad tai ne religinis, ne teorinis, ne filosofinis, ne abstraktus, o
labai konkretus, realus, praktinis, tiesioginis savęs ir visa ko patyrimas. Tai tikras patyrimas to kas esi ir To Kas yra.
QUOTE
Žinia, viskas priklauso nuo ketinimo.
Vienas iš kraštutinumų, kai tikslu yra pati kančia (kartais sau to nepripažįstama) - mėgautis ja ir ji tampa tarsi varomąja jėga. Be abejo, finišo būti negali, nes jis ir nesiekiamas. Yra ir kitas pakankamai kraštutinis variantas, kai kelias tampa pačiu tikslu. tada nėra jokios kančios ir tu visada finišo tiesiojoje. Be abejo, dar yra krūva tarpinių variantų.
Ir kol neatsiras troškimas galutinai pažinti save, Tiesą - tai ir liks tiks vieni iš begalybės galimų variantų, kurių dėka įgysi patirties to kas tu nesi. Tačiau tikro savęs taip ir nepažinsi.
QUOTE
Įtakos pasirinkimui ir apsibrėžimui ir keliams turi ir tai, ar esi vyras ar moteris. Lyčių pasauliai labai skirtingi. be to, norai (vienokie ar kitokie) kyla iš ko nors trūkumo. O trūksta mums skirtingų dalykų.
kol yra tokių trūkumų-poreikių, žmogus nuolat siekia juos patenkinti. Kai patenkina - jaučia didesnį ar mažesnį malonumą. Tačiau tas malonumas anksčiau ar vėliau baigiasi ir žmogus suvokia, kad tai tebuvo laikinas malonumas, kuris visumoje niekur taip ir nenuvedė. Tada ieško kaip patenkinti kitą trūkumą-poreikį. Tada dar kitą, dar kitą, dar kitą ir t.t. Kai galų gale suvokia, kad visi trūkumai poreikiai niekur nenuveda - per laiką suvokia, kad yra kažkas daugiau ko jis dar nepatyrė ir atsiranda troškimas tai patirti. Atsiradus troškimui - žmogus ieško tol kol tas troškimas išauga tiek, kad Gamta leidžia jam atverti pagrindines duris. Ir tada kai tai atsitinka, žmogus patiria save. Taip, kad visi kažko trūkumai-poreikiai vis tiek veda mus prie galutinio tikslo - savęs pažinimo. Mes turime pasirinkimą. Visada. Arba eiti link Gamtos paruošto pagrindinio tikslo arba eiti visomis kitomis kryptimis, kurios tik parodys, kad galutinio tikslo nepasiekėme ir galų gale po kelių ar tūkstančio ir kelių gyvenimų suprasime, kad turime patirti save. Taip, kad nors mes ir visada turime pasirinkimą, bet plačiąja prasme - jo nėra. Galima pasakyti ir taip: arba darome tai ką Gamta mums su Meile paruošė, arba laikui pasibaigus būsime pakeisti kitais.
QUOTE
Manau, kad badavimas ir kiti tokio tipo sau ir su savimi SU MALONUMU daromi dalykai yra tik ar net placebas (kam kaip patogiau). Paistenkinimas kylantis iš tokio pobūdžio dalykų dar gali būti nuo gebėjimo valdyti savo valią, disciplinuotis ir pan. Tai ne to dvasinio tobulėjimo objektas apie kurį kalbu.
Placebo terminas šiuo metu naudojamas medicinoje kai vietoje tikros tabletės žmogui duodama cukraus ar krakmolo, ar dar kokia nors paprasta jokio poveikio neturinti tabletė. O žmogus tikėdamas, kad ji tikra, savo tikėjimu pašalina ligą. Tai tik parodo, kad žmogaus tikėjimas veiksmingesnis už tabletes.
Badavimas, nepriklausomai nuo to žmogus tikėjimo ar netikėjimo, pagal tam tikrus dėsnius veikia žmogaus organizmą, protą, psichiką ir placebu to vadinti negalima, nes poveikis yra visada realus.
Dėl badavimo, gebėjimo savo valia valdyti savo psichiką, kūną, disciplinuotis ir pan. kylantis pasitenkinimas yra, kaip ir rašiau, santykinai geras, naudingas pasitenkinimas, tačiau ne galutinis ir Dvasios nepažadins, tačiau jis vienais ar kitais mums nesuprantamais keliais priartins mus prie savęs pažinimo. Tarkim Buda badavo 40 dienų ir po to praregėjo. Tačiau ne todėl, kad badavo 40 dienų, o todėl, kad Gamtai
jo pagailo, ir kadangi jis jau buvo pasiruošęs, Gamta
leido jam pažinti save (badavo todėl, kad ieškojo ir troško bet kokias būdais praregėti, prabusti ir t.t.. Pasirinko asketo kelią, nors pats badavimas ir asketizmas visumoje Dvasios nepažadins, bet per tai Buda parodė Gamtai kad dėl prabudimo jis pasiruošęs padaryti bet ką).
QUOTE
Dvasinius dalykus siečiau su sociumu, su tavo ir - būtinai - kito žmogaus santykiu su tavimi. Esi tiek paaugęs, kiek tai pajautei santykiuose su žmonėmis. Bet čia jau, mano manymu, kita tema, kuri su badu neturi tiek daug ryšio, kiek gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Badas gali tau padėti būti "geroje formoje" einant dvasingumo keliu, taigi gali būti tušinukas ar parkeris rašytojui (visada dar yra spausdinimo mašinėlė, kompiuteris, PC ir pan.) ir t. t.
Na, jau daug prirašiau
Dvasiniai dalykai gali būti siejami tik su Dvasia. Kaip šlapi dalykai su vandeniu; deginantys su ugnimi, karščiu; šaldantys su šaldytuvu
. Tikras Dvasingumo kelias yra tas, kurio dėka Dvasia gali prabusti. Ir Dvasinis prabudimas nėra teorinis. Jis patiriamas realiai. Kaip liesdamas daiktą jį realiai jauti, kaip matydamas vaizdą jį realiai matai, kaip girdėdamas garsą jį realiai girdi, taip patirdamas save realiai patiri, vienintelis skirtumas, kad save patiri išties realiai, o liesdamas, ragaudamas, girdėdamas - tik savo labai ribotais jutimo organais. Patirti save yra tobulai realu palyginus su tuo ką gali paliesti, išgirsti, pamatyti. Po žmogaus prabudimo garsai tampa tikri, akys regi kitaip, kūnas jaučia viską kitaip. Gyvenimas tampa kitoks. Ir viskas tik į gera.
QUOTE
Man atrodo labai svarbu tai, dėl ko pyksti, ant ko pyksti, o svarbiausia kaip sprendi pykčio situaciją. Ir ką darai pykčio metu, kaip veiki pykčio objektą. Labai lengva būti "dvasingu", kai viskas gerai ir gyvenimas klojasi kaip staltiesė. O kaip gebi elgtis tada (ne tik pykčio metu), ką gebi valdyti,i kai tau nėra taip jau komfortiška (švelniai tariany - čia ir galima pasimatuoti savo žmogiškumo lygį. Pykti juk normalu, tai viena galingiausių energijų. Klausimas, ar valdai savo pyktį ir kaip?
Kaip spręsti pykčio situaciją? Yra du būdai. Vienas būdas pyktį išlieti, antras - užspausti. Jei užspausi - tai atneš neigiamų pasekmių. Jei išliesi - tai atneš neigiamų pasekmių. Logiška išvada - pykti nenaudinga. Jei vis tik supykai, naudingiau pyktį išlieti, tačiau ne ant subjekto kuris tave supykdė, o ant kokio nors objekto. Pavyzdžiui bokso kriaušės ją daužant.
Kodėl minėjau savęs stebėjimą? Todėl, kad jei save stebi pykčio metu - pajauti kaip pyktis (kaip energija) kaupiasi kurioje nors kūno vietoje, kaip ji pradeda ardyti tavo energetinę sistemą (tai pajauti realiai), jei stebi pakankamai susikaupęs, realiai jauti net fizinį skausmą kurį tau sukelia tavo paties pyktis. O jei žinotum kokią žalą padaro pyktis aplinkai, subjektui ant kurio pykstama.... Tačiau užtenka ir to, kad stebėdamas save pamatai kaip tavo pyktis tave naikina. Tada po truputį atsiranda logiškas klausimas - ar aš savižudis ar ne? Jei taip - pykstu toliau, jei noriu gyventi - atleidžiu subjektui, kuris sukėlė tą pyktį. Ir tai darau nuoširdžiai.
Pradžioje tai būna labai sunku, tačiau laikui bėgant, dirbant su savimi išsiugdo įprotis atleisti, po kiek laiko nebepykti ir po kiek laiko tai apskritai nustoja jaudinti.
Kaip tai padaryti? Pirma - kiekvieną kartą supykus aiškinti sau apie pykčio daromą žalą, antra - stebėti save pykčio metu ir realiai pajausti tą žalą. Trečia - mokytis atleisti subjektui kuris tave supykdė. Galimas toks variantas:
1. Kartoti sau: "aš tau atleidžiu". Kartoti tol (valandą, mėnesį, metus, dešimt metų) kol realiai nuoširdžiai atleisi.
2. Sunkesnė dalis. Kartoti: "atleisk ir tu man". Logiškai mąstant tai neprotinga. Tačiau žinant, kad kaltas niekada nebūna vienas - tai teisinga. Kai net prieš savo valią protas patikės, kad kalbi nuoširdžiai ir pajausi, kad nuoširdžiai prašai atleidimo, galima pereiti prie kito, sunkesnio etapo.
3. Pradedi kartoti: "aš dėkoju tau". Atrodo - absurdas! Už ką čia dėkoti??? Tačiau kadangi jau atleidai ir pats paprašei mintyse nuoširdaus atleidimo, galima ir padėkoti už tai, kad ...... subjektas kuris sukėlė pyktį parodė tau pačiam, kad tavo viduje tas pyktis yra įleidęs šaknis, kurias reikia rauti. Kaip būtum žinojęs, kad turi savyje pykčio jei ne kažkas kas tau tai parodė? Ar būtum pykęs ant nieko dėl nieko? Reiškia trečias etapas priversti protą suvokti, kad pyktį sukėlęs subjektas tik parodė pyktį kuris jau buvo tavyje iki susitikimo su subjektu (ar objektu ar situacija kuri įvyko ir pan.) Kai įvyksta lūžis ir dėkingumas tampa nuoširdus - galima prieiti prie ketvirto etapo.
4. Palaiminti subjektą sukėlusi pyktį, ar situaciją. Reiškia kartoji: "aš tave laiminu ir linkiu tau sėkmės". Kai nuoširdžiai atleidi, po to nuoširdžiai paprašai atleisti, po to nuoširdžiai padėkoji - nuoširdžiai palaiminti ir dar palinkėti sėkmės būna jau ne taip ir sunku. Bet visam tam reikia daug pastangų, kantrybės ir laiko. Nebenori pykti? Daryk tai ir pykti nustosi. Pyktis ne aplinkos problema - pyktis tavo vidinė problema, kuri yra tavyje. Kaip ir visa kita.
Jei kiekvieną kartą sukilus pykčiui taip elgtis, per laiką išsiugdo įprotis, teigiamas įprotis, kuriam įsigalėjus atsiradus pykčio situacijai - žmogus labai greitai susitvarko su pykčio energija jai neįsisiūbavus. Tada nereikia pykčio nei slopinti, nei išlieti - jo tiesiog nelieka. Lieka tik trumpalaikis suirzimas kuris su laiku taip pat išnyksta. Kiti tai vadina "dvasiniu tobulėjimu", nors tai tėra proto privertimas suvokti pykčio žalą ir išaiškinimas, kad pyktis kyla ne dėl išorinių veiksnių, o dėl neteisingos pasaulėžiūros. Ir tas pyktis yra žmoguje.
Arba jei praregi - žmogus realiai mato, kad jis yra visa kas yra (mes visi esame Viena). Argi ne keista būtų pykti ant savo galvos todėl, kad joje yra akys, o paukštis moka skristi
