Dukrytei kai buvo du metukai ji labai bijodavo savo šešėlio, atsigręždavo atgal ,visa gerkle rėkia ir bėga kol kas nors paimdavom ant rankų arba jei arčiau būdavo kėdė tai užlipdavo, apsidairydavo aplik ir vėl nežmoniškas klykimas būdavo, bet kai viską pavertėm žaidimu tai baimė po truputį dingo

Dar gyvūnų bijodavo, nes buvo šuo užpuolęs tai vedėm pas psichologę, nes naktim klykdavo, ji liepė net tapetus perklijuot iš margų į vienspalvius, nes sakė jai vaidenasi į juos žiūrint, pakeitėm, davėm raminamųjų kuriuos paskyrė gydytoja, baigėsi naktiniai košmarai, bet jei išeidavom į lauką tai rankos nepaleisdavo

Kartą sakau, žiūrėk koks gražus drugelis tupi ant gėlytės o ji pažiūrėjo, nusišypsojo o jis plast ir nuskrido, tai ji išsigandus vėl į ašaras

, tokia bailiukė buvo gan ilgai. Dabar ji paauglė, bet šunų baimė niekur nedingo