Nuoširdžiai tikėjau, kad moteris ir vyras gali būti tik labai gerais draugais iki tol, kol kelis metus buvęs geriausias draugas neištvėrė ir nepasiūlė su juo draugaut
Pasijutau tokioj š... situacijoj, nes aš jam jokių jausmų nejaučiu ir esu tikra, kad jų nejausiu, matau jį tik kaip gerą draugą, viskas. Visi aplinkui tą matė ir įtarė, bet aš tas visas kalbas ignoravau ir nuleisdavau juokais, maniau, kad tiesiog niekas nieko nesupranta, mato tik tai, ką nori matyti, nes man ta draugystė buvo žymiai daugiau nei tik šiaip bendravimas, mes abu pasipasakodavom vienas kitam apie savo simpatijas, draugus, jausmus, guosdavomės, visad patardavau, kaip jam elgtis su savo merginomis, ką reiškia jų elgesys ir t.t. Man patiko, kad jis turi merginą, tada kažkaip užtikrinčiau jausdavausi dėl mūsų santykių tokių platoniškų. Žinojau, kad vyrai bendravime su moterimis yra silpni ir jiems greit gali "suskystėt" protas (kaip greit ir atšalt), bet tą bendravimą laikiau aukščiau, maniau, kad ir jis supranta, kad tokios geros draugystės negalima gadint visokiais "bandymais", nes jausmai eina ir praeina, o draugystės tvirtos lieka ir visam gyvenimui
Žodžiu, likau laaabai nusivylus, nes manau, kad šitai draugystei jau
basta, nebebus jau kaip buvo
O kalbant apskritai tai, manau, kad didelės meilės ir išsivysto iš tokių draugiškų santykių
Galbūt jeigu nebūčiau tokia sudėtinga santykiuose ir tiek daug besitikinti, išranki, galbūt ir trauktų jis mane, gal kažką ir bandytumėm, bet kai gerai žinau save, savo įsitikinimus ir lūkesčius, tai esu tikra, kad nieko nebus
Žodžiu, padariau galutinę išvadą, kad tik draugais likt neįmanoma daug bendraujant, nes anksčiau ar vėliau kita pusė prisikurs kokių nors iliuzijų
Dar anksčiau turėjau vieną draugą, kuris nuo pat pradžių, kai tik susipažinom, bandė mane kabint, aš parodžiau savo poziciją, kad ne, tai tada bandė per "draugystę" nusikast iki manęs, na, pasiekė savo, pasibučiavom kelis kartus, ir tiek, neatsirado daugiau jausmų iš mano pusės, nors kaip žmogus jis man labai patinka
, bet kaip vaikinas netraukia
, dar kelis metus jis stengėsi, buvo visokių situacijų, bet pagaliau suprato, kad nieko nebus ir susirado kitą. Tik kad po metų draugystės su ja, per vieną
tūsą pabučiavo mane ir vėl siūlė draugaut
Turbūt vienintelis vaikinas draugas, kurį turiu, yra mano buvęs klasiokas. Aišku, ir jis savu laiku bandė kabint, bet aš aiškiai nubrėžiau ribas bendravimui ir jis nebelindo taip atkakliai, nusiramino iškart. Su juo net į kelionę kartu važiavom, vienoj lovoj netgi teko miegot
, bet viskas buvo aišku ir konkretu, kad mes tik draugai. Ir dabar bendraujam, kartais susitinkam, nes jis kitoj šaly studijuoja.
