Pasidalinsiu. Turiu patirties, nelabai grazios

Mano buves draugas irgi tokio nezaboto budo buvo. Siaip - puikiausiai sutareme, vos ne sielos dvynys. Taciau atejo momentas, kai pradejo nesisekti gyvenime. O tada jis atsigriebdavo ant manes. Nervino viskas, ka as pasakydavau, padarydavau. Pradejo pavyduliauti.
As tyledavau -mazdaug, pareks ir nustos - blogai. Bandziau teisintis- irgi blogai. Agresija progresavo. Paleisdavo pradzioj i apyvarta daiktus. Po to sulaukiau ir as jo "svelniu paglostymu", patampymo uz plauku. Aisku, stengdavosi to nedaryti - pradzioj dauze viska aplink mane. Bet agresija issaukdavau - tai as...
O sakydavo - myli be galo.
Buvau jauna, kentejau - gal pasikeis, nes myli, ir myliu as...
Tik sulaukus kur kas daugiau nei 20, galiu pasakyti jaunyste - kvailyste, su daug kantrybes ir vilties, kvailiu motinos. Priemiau pamoka, ir galiu autorei temos pakartoti - kad tokie dalykai yra nenormalus. Zmogus gali pykti, ituzti , taciau turi valdytis, ir nelieti pykcio ant aplinkos. Be to, nemanau, kad ji pakeisi - tik pats gali viska suvokes, pasikeisti. Mano ex ta suvoke, bet tik kai ji palikau. Ir dabar bando "tvarkytis". Dziaugiuosi uz ji, nes is esmes jis nera blogas zmogus.
Idomu kaip autores draugas pats vertina savo toki elgesi. Maniskis nepasakydavo "atsiprasau" - tik ziuredavo liudnu zvilgsniu, ir sakydavo - "gailiuosi, kad pratrukau, nekenciu saves uz tai, bet cia tu kalta".
Tai va.