Kodėl diržo naudoti neverta?

O kodėl, man kaip tik atrodo, bent jau SM pasiskaičius, kad labai daug kas pasisako (o gal tik pasisako, realybėje kitaip daro )prieš mušimą, ir tikina savo vaikų nemuša ir nemušė.

tinkama elgesi galima skatinti leidziant vaikui "nusipelnyti" malonuma (pvz., pazaisti kompiuteriu). leidziant pajusti netinkamo elgesio pasekmes (elgiesi netinkamai - negauni malonumo arba patiri nemalonuma), vaikas ismoksta numatyti savo elgesio pasekmes ir valdytis.

tiesa, tarp malonumo atemimo ir leidimo pajusti tiesiogines elgesio pasekmes yra vienas subtilus skirtumas - atemimas yra suaugusiuju suplanuota ir samoningingai vykdoma bausme, pasekmes vaikas tiesiog patiria, jos nera suplanuojamos ir ivykdomos, nera bausme.

Ojei ojei, kokie mes jautrus Sapokliaka, nesinervink, globalinems problemoms spresti reikia stipresniu nervu zmoneliu

man atrodo kitaip... o jei dar pasidairai po nevirtualia aplinka....

"labai daug" tikrai nepastebėjau, priešingai -- gerokai daugiau tokių kaip jūs. o ir SM nėra vienintelis rodiklis, nueikit į delfi, Lietuvos rytą, bernardinus ir paskaitykite komentarus kai būna rašoma vaikų mušimo temom. vaizdas bus labai aiškus.
o dar primeskim kiek žmonių prie interneto nesėdi.

Dar pasipildysiu, kad matyt, man irgi reikia prisrasyti "ironija", "sarkazmas", "juokelis"..
Kita vertus, neburkit man, kad aplinka, kurioje vaikas auga jo neitakoja. Itakoja ir dar kaip. Ar mes cia apie asmenybes socializacija gincytis pradesime? O kad tautu (bendruomeniu) mentalitetai yra skirtingi tai taip pat faktas.

O jūs pasistemkite įžiūrėti prasmę diskusijose. Jeigu iki trejų metų, kaip vaikui mama yra vos ne pasaulio centras, jusm nervai neatlaikė, tai kiek dar tiems nervams teks vėliau.
Mes į diržą nespjauname. Mūsų supratimu yra situacijų, kuriose diržas yra priemonė pakreipti vaiką teigiama linkme. Skaitau SM bei kitą informaciją apie auklėjimą ne tam, kad kas nors įtikintų mane "neimti diržo" tokiose situacijose, o tam, kad perimčiau kitų patirtį ir iki tokių situacijų neprisigyventume.



Kaip pastebėjau, tai mes, nespjaunantys į diržą esant reikalui, mąstome tikrai ne mažiau, o gal net daugiau nei pasiryžę to diržo niekada nenaudoti. Kažkaip kliūna pasiakymai, kad "mušti vaiką" yra paprasčiausias kelias. O jūs pabandykite, pamatysite kaip nepaprasta yra priimti tokį sprendimą. Ir kaip vieną kartą tai padarius šlykštu pačiam ir norisi kiek įmanoma ateityje nepakliūti į tokią situaciją. Mes su vyru vakarais suguldę vaikus, kai būna kokių reikšmingų įvykių, aptariame vaikų poelgius, savo reakciją, apšnekame, kaip kiekvienas vertiname situaciją ir sutariame dėl tolimesnio savo bendrų veiksmų vaikų auklėjime. Jeigu būna įvykęs rimtas pokalbis su vaiku, kuriame dalyvavo tik vienas (na, paklausė ko nors aktualaus ir išsivystė rimta diskusija), papasakojame, kas buvo pasakyta, sutariame, kokios pozicijos laikysimės šeimoje, kaip ją pristatysime vaikams. Nes vaikai neretai įtakoja ir tėvų nuostatas. Taippat aptariame pastebėtus vaikų džiaugsmus, rūpesčius.

Ir tai, kad dabar tikrai yra daug prastai išauklėtų, deja, bet teisybė. Vaikams dabar sunku, jie auga labai stipriai besikeičiančioje aplinkoje. Daugelį tėvams įprastų vertybių sugriovė, tėvai patys ieško moralinių pagrindų, nesijaučia saugūs, tai kokį saugumą jie gali suteikti vaikams. Pažiūrėkite, kiek jaunų žmonių staiga įgijo neigiamą nuostatą į tėvų taikytą auklėjimą skaitydami apie dabartines tendencijas ir nebandydami suvokti nei tuometinės situacijos, nei tėvų motyvų. Netgi čia minėtuose psichologiniuose tyrimuose neretai minima, kad pasitikėjimas tėvais ir jų taikytu auklėjimu labai stipriai įtakoja žmogaus gebėjimą auklėti savo vaikus.

Tokių kaip aš, kokių Taigi neliepiu mušti vaikų. Ir savų netvatiju. Teko kelis kartus užploti, dėl to labai blogai ant dūšios, atvirai pasakius gailiuosi, bet nesusilaikiau. Dabar net pagalvot apie tai nenoriu. Bet neesu kategoriškai prieš mušimą, manau, kai šeima darni, teisinga, tai koks vienas kitas kartas labai įpatingais atvejais nesužalos vaiko psichiškai. Kiek teko matyti ir gamtoje patelės krimstelna jaunikliui, na taip švelniai motiniškai, tada jaunikliai pradeda reaguoti į jų pagrasinantį urzgimą. Bet kai lupa tik tam , kad luptų, iškreiptai, nenormaliai, sadistiškai, savo valdžios parodymui tai

Tai eilinės situacijos kaip ir daugelyje šeimų - užsispiria ir sustoja laiptinėje, nes nenori eit namo - tada tiesiog palieku ją ten. Pati parėkus per visus 5 namo aukštus ateina po 5 min., nenori ryte keltis ir eit į darželį, nenori tvarkytis žaislų, nenori eit pas daktarą, terorizuoja tėvus visokiais būdais, prašo ką nors duot kas ne jai priklauso, kai negauna, viską mėto aplinkui...Ryte aš darbe turiu būti 9, bet dažnai būnu 9:30, nes mano dukra nesikelia į daržą laiku, palieku ją kambaryje kol jinai išsirėks visa gerkle. Būna kad suknelė ne ta, batai ne tie, šepetys peša plaukus ir pan. Prekybos centre buvo kelis kartus pasiklydus. Tai eiliniai 5 metų vaiko kaprizai. Bet instinktyviems impulsams aš stengiuosi nepasiduot, nemušu tikrai, nes tai gyvuliška. Tvardytis yra sunku. Tai daug kantrybės reikalaujantis darbas. Bet tam ir esu mama.

Jau matau saviske netolimoj ateity taip besielgiancia Bet Jus susitariate, ar kaip? Zaislus gi vis tiek reikia sutvarkyti ir pas gyd. nueiti ir t.t. Ar tiesiog pralaukiate ir dukryte nurimsta?

Tik negalvokit, kad mano santykiuose su dukra palaida bala. Yra kitokios bausmės, ne mažiau veiksmingos - nepirkimas mėgiamų daiktų, arba leidimas vaikui suprast, kad aš pykstu ant jo, nesikalbu, esu liudna, mano dukra i tai labai atkreipia dėmesį. Kiekvienas vaikas turi kažkokių malonumų - apribokit juos, jeigu labai prisidirbo kuriam laikui visai uždrauskit..

kokios tos situacijos?



deja, ne kiekvienam.
ypac, kai kalbam apie mazus vaikus ir per uzpakali mostelima negalvojant, is pykcio - gali buti, kad isgasdintas vaikas liaujasi dares tai, kas suerzino motina arba teva, o ir suauges pasujunta geriau isliejes pykti ir sustabdes nepageidaujama elgesi. tokiais atvejais tiketina, kad suauge ir kita karta pasielgs taip pat - mostels per uzpakali. ypac, jei patys taip buvo "aukleti" savo tevu.




sutinku. vaikai "auginasi" tevus.
kita vertus, butent toks poziuris rodo, kad seimoje atsizvelgiama ir i vaiku interesus, poreikius, jausmus.



sutinku. prie paminetu priezasciu prideciau ne tik moraliniu nuostatu kaita, bet ir ekonomines ir politines situacijos pasikeitima, prie kurios zmonems buvo sunku prisitaikyti. pries dvidesimt metu suaugusieji daugiausiai demesio kreipe i tai, kaip isgyventi luzio laikotarpi, dirbo po penkiolika darbu ir laiko vaikams aukleti liko nedaug. dabar ta karta jau gimdo savo vaikus. koki seimos, auklejimo modeli jie gavo pirmaisiais laukinio kapitalizmo metais? kiek apskritai dabar zmones skiria laiko vaikams? kiek "pragyvenimui"?


manau, kad kartu konfliktas vyksta nuolat, nes kiekviena nauja karta ateina i nauja pasauli ir ji keicia, o siuo metu kaita yra ypac sparti. be to, gana radikaliai pasikeite ir reikalavimai zmogui. jei, pvz., mano tevai akcentavo paklusnuma, pareiginguma, atsakomybe ir pan. vertybes, dabar labiau vertinamas iniciatyvumas, lankstumas, greita reakcija, aktyvumas. reikalaudamas is vaiko paklusnumo, ar gali isugdyti zmogu, kuris mielai rodys iniciatyva ir bus pasirenges savarankiskai priimti sprendimus?