Gydytojas "Diržas"

Oi čia vienetiniai atvejai kai aš nesilaikau žodžio. Kad ir užvakar buvo paskyta, kad jei nemiegos pietų miego, tai su kompiuteriu nežais. Nemiegojo, ir žaisti neleidau. Verkė, prašė, sakė, kad kitą kartą klausys, net miegoti ėjo. Bet buvo pasakyta, kad susitarimas yra susitarimas ir, kad aš nieko pakeisti negaliu.

Pati užaugau negavusi diržo, nors tikrai nebuvau auksinis vaikas
norėčiau sau ir kitoms mamytėms palinkėti tike kantrybės, kiek turėjo mano mama mane augindama...
kol kas esu įsitikinusi, kad diržo griebiamasi praradus kantrybę, bet juo tikrai negalima pasiekti ko nors gero, tai trumpalaikė priemonė tikiuosi mano nuostata nesikeis dukrytei augant

Sakoma, kad diržas parodo jog esi silpnas prieš vaiką, o to neturėtų būt. Vaikai - tai nemoka dar kaip elgtis, jiems reikia pagalbos, kad suprastų, kas blogai ir kas gerai

Tikrai tikrai diržas neišeitis, bet... Kartais taip atsitinka... po to labai gailiesi ir labai labai skauda širdutę

As uzaugau, gavus dirzo ne karta ir veliau jau gavau tokiu is minkstos vielos suvytu panciu.... Kazkaip jokios priemones negelbejo. Buvau labai "savam stiliuj" ir kazkaip labai greit isgaruodavo visi uzpakalio skausmai, o baimes isvis nebuvo, kad jei padarysiu kazka draudziamo, tai gausiu dirzo. Kazkaip dariau, kas saudavo i galva ir tik is tevu suzinodavau, kad tai, ka padaiau, yra blogai. Nors su amzium ir pati jau imdavau suprast. O ir bausmes budavo kitaip rezisuotos: liepdavo atsinest paciai taburete, nusimaut kelnes ir atsigult ant tos taburetes. O tetis stovedavo su dirzu ar tuo vytiniu ir komanduodavo. Po viskam reikedavo pabuciuot i ranka, kuri mane auklejo ir atsiprasyt tecio ir mamos, kuri sededavo salia, kol vyko veiksmas. Kazkada, atsimenu, pasakiau, kad nesigulsiu ir nesiguliau, nors liepe keliskart. Tai tetis baisiai supyko, kad jam nepaklustu ir smaukstelejo per bet kur, atsimenu, ir per kakla, ir per nugara teko, bet as isbegau is virtuves, kur vykdavo visos "egzekucijos" ir tuomkart taip pasibaige. Kuo vyresne buvau, tuo labiau pykdavau ant tevu uz toki elgesi su manim. Na, gal buvau as issiblaskes vaikas, pilnas visokiu polekiu ir fantaziju, kuryba pasireiksdavo per melavimus... Numanau, koks sunkus vaikas tuo klausimu buvau...
Sunku mano tevams buvo mane auginti, bet uzaugau as geras zmogus, tikrai nedepresuojanti asmenybe, kaip kazkas pradzioj is vyruku megino tvirtinti absoliutiska dirzo auklejimo poveiki, mano vertybiu sistema normali ir as nelinkus nei zudyti, nei uzgauliotis, nei esu kokia piktybiska. Savo tevus suprantu is tevisku poziciju. Kazkada labai labai seniai as emiau ir paklausiau tecio tiesiai sviesiai,- ar jam negaila mane musti? Jisai pasake, kad labai sunku taip aukleti, labai skauda ir sirdi, ir ta ranka, kurioj dirzas... Ir paskui abudu su mama verkia, kad as, ju mylima dukra, tokia neklauzada esu, bet jokios priemones nepaliecia manes. Viskas atsoka, kaip zirniai nuo sienos. Ir tikrai, atsimenu, karta ir pati pastebejau, kaip virpa mano tecio balsas, kai klause manes, kodel taip padariau (kazka pridirbau, gal sugadinus ka buvau..., neatsimenu) ir ar pasizadu daugiau taip nebedaryti?... Nuo to karto, kai suzinojau, kaip blogai jauciasi mano tevai, mane bausdami dirzu, as nebekaltinau ju, o ir pati pasijutau kazkokia suaugesne ir emiau labiau kontroliuoti savo veiksmus... O gal jau ir laikas buvo atejes tas, kai manes dirzu jau nebeaukledavo, mes tik labai daug kalbedavomes. Tiesa sakant, augant dirzas daresi retesne bausme, o pokalbiai daresi vis daznesni. Nezinau, as sakyciau, kad pokalbiai mane uzpjaudavo greiciau, nei bet koks musimas.
Labai tikiuosi, kad man savo vaiku neteks musti, tikrai nenoriu, nors seneliai jau dabar pasiulo, kaip veiksminga priemone. Atseit, lenk medi, kol jaunas. Mano medeliui dar tik 1,5m. ir as bet kokiu atveju noreciau mieliau jo smegeniukes pasiekti prasymu, pokalbiu, aiskinimu, o ne naudoti jega. Jis - nuostabus vaikas, su juo pakanka kalbetis, kaip su suaugusiu ir jis puikiai viska supranta! Tiktai deja, kol kas jis greit ir ...pamirsta. Ir vel viskas is naujo. Na, betgi kad nusisprendziau tapti mama, tai reikia nusiteikti, kad prireiks daaaug kantrybes.

As pilnai pritariu tu keletos vyruku ir keliu mamyciu issakytai nuomonei, kad vaikai blogi negimsta, o jei jie ka nors ne taip padaro dazniausiai tevai turi patys save kaltinti, o ne vaikus "gydyti" dirzais. Vaikai dazniausiai "blogai" elgiasi del to, kad mes patys ne iskart juos pradejom mokyti ir su jais bendrauti (mokyti ir aukleti reikia pradeti ne nuo 3 ar daugiau metu, o nuo pirmu dienu), del to, kad ne visada tevai patys laikosi savo zodzio (jei jau pasakei, kad kazko negalima, reiskia taip ir turi buti, taip pat nesvarbu kokio amziaus tas vaikas, kad ir jei jis dar tik vos paropojantis pyplys, kuriam kaip tik viskas itin smalsu), del to, kad mes jiems per mazai demesio ar meiles skiriame, del to, kad jis tiek daaaug kiek mes apie gyvenima ir jo reiskinius nezino, del to, kad jis paprasciausiai yra vaikas, kartais norintis patikrinti savo ribas ir teveliu kantrybe...
Taip pat nesuprantu keletos zmoniu, kurie pasakoja, kad buvo prilupti iki melyniu arba zeminami tevu verciant nusimauti kelnes, kad jiems tai atrodo pelnyta ir visiskai suprantama. Sorry, bet as jumis paprasciausiai netikiu. Mane mama taip pat kaip reikiant atlupdavo daznai ir nesigailejo niekada del to (o gal isdidumas neleido to prisipazinti), ir dabar yra taip, kad manyje nuoskauda uz tai yra labai didele ir as ja myliu tik todel, kad ji yra mano mama, bet ne todel, kad ji man yra vienas is mano mylimiausiu zmogeliuku siam pasauly. As tai pavadinciau meile is pareigos Ir kuo toliau (kuo idomesne mano panelyte darosi) tuo labiau as nesuprantu kaip galima taip elgtis su savo vaiku, kuris auga ir vystosi pagal tavo, kaip tevo ar mamos, nustatyta modeli... Labai pritariu sesersTomos paskutinei pastraipai - as taip pat su savo vaiku bendrauju kaip su suaugusiu, stengiuosi viska isaiskinti ir pasiekti jos smegeneles ir taip darau jau nuo tada, kai jos leliukiskame zvilgsnyje, nukreiptame i mane, atsirado jau kazkokia pasaulio suvokimo kibirkstele.

Šaunuolė, tikrai tave galima pavadinti super mamyte...

Saunu ir smagu,kad yra zmoniu,kurie supranta,kad musimu nieko nepasieksi.

Jo.... Ziauru seseToma... Atsinesk taburete, gulkis, maukis kelnes, dabar tai gausi... Uzjauciu Bet nejaugi buvai tokia baisi, kad tevai taip musdavo? Nu, bent gerai, kad supratai uz ka gaudavai ir kaip jausdavosi tevai. Na gal ir pateisinu tavo tevus bet nereikejo taip ziaurei. Va mano dvi mergytes daznai pesasi ir pridirba besipesdamos visokiu veju: ir viena kitai zaizda istato, tai daiktus meto, sudauzo, tai isvis nebegirdi ka joms yra sakoma per ju barnius. Na pirmus kelius barnius jas isskyriau nieko nesakes nors gal ir blogai padariau. Kadangi joms nieko nesakydavau tai jos ir toliau pesdavosi beveik kasdiena. Emiausi jas isskirti ir kiekvienai paaiskinti kad taip negalima daryt ir pabardavau. Jos vistiek dare savo nes nenorejo sutarti del ko nors Teko imtis dar drastiskesniu priemoniu abi paklubdydavau i kampa ant zirniu nors ir kaip sirdi skaudedavo. Barniai beveik baigesi ir mano manymu jos suprato kad tai daryti negerai (pestis su sese). Bet taip maniau tik as, po gero menesio jos taip isisiautejo kad liepus issiskirti jos pasake: NE! Nu nebeatlaike mano kantrybe liepiau abiom i lova gultis ir pats nuejau dirzo ieskot, kol suradau man ju pagailo Seijp gal ir blogai padariau kad neikreciau joms ir nepamokiau. Va tau ir pavizdys, kad tevai tikrai myli ir gaili savo vaiku, nors jei tenka juos ir taip skaudziai bausti. Seip as pries musima, bet kai kuriems vaikams ir kai kuriose situacijose tenka pasikviesti gydytoja "dirza".

Na vistiek nesuprantu tavęs . Auginu ir aš du vaikučius, o peštynės pas mus kasdienybė, mes stengiamės kurį laiką nesikišt, jei jau matom, kad visa situacija nesikeičia, išskiriame į skirtingus kambarius be pykčių tik, jie aišku verkia ir jų labai gaila, bet po minutės kitos vienas pas kitą bėga ir draugiškai žaidžia.
Aš pati augau su sese mes taip pat ir pasibardavom ir mušdavomės kaip dauguma brolių ir seserų, o dabar gero draugės ir tiek

Na toks bendravimas tarp broliu ir seseru nieko nestebina manau,uzaugs ir nebesipes,nematau reikalo del ko reikia griebtis dirzo

mano vyras prieš auklėjimą diržu jis 15 metų dirba policijoj su nepilnamečiais, ir vis aiškina, kad reik su vaikais šnekėt. ale kai mūsiškis negirdi kai 20 kartą kartoji tą patį, tada sako tave mama bars, o žino, kad mama bardama gali ir per užpakalį (per pampersą)pliaukštelti. tai kur teisybė? tai kodėl tada dingsta visas mokėjimas bendrauti supratimas ir t.t. ir vaikas klauso daugiau manęs, ir myluojasi ir žaidžia ir dūksta kartu su manim.