I love Sicily, arba…

Džiusi visus moka gestais parodyti žodį "bellissimo":





Muzika, šokiai pokiai ir aktyvios diskusijos.





Piero atsiskleidžia



Dar nė karto nemačiau girtų stovyklautojų. Dabar pamačiau. Pirmą kartą per visas dienas visi pernelyg atsipalaidavo ir padaugino... Anna užsimanė pasvajot ir paprašė cigaretės. Kai pamačiau ją su susukta cigarete rankoje, iš pradžių pagalvojau, kad pasigėriau

Kai kurie užsimano išsimaudyti naktį. Pasiruošt....dėmesio....marš!!!!!!



Visi maudosi ir šaukia, kad prisijungtume. Tuo tarpu Nataša su Vera paprašo jas nufotografuoti šokinėjančias....





Šias nuotraukas išgiria visi Po maudynių prasidėjo "šou" - kas ką moka. Vera moka padaryti špagatą



Mladen su Ivan - vartaliotis ant smėlio. Tai pamačiusi šiek tiek neblaiva Romana užsimano daryti tą patį. O aš dėl jos pergyvenu, kad nenukristų



Vėliau visi aprimsta. O mes šokam...pagal korėjietišką dainą





Nuostabiausias vakaras šią vasarą baigiasi maždaug 1 valandą nakties. Grįžę į namus stebime, kaip į kitą, laisvą kambarį, savo lovas tįsia ir su visais daiktais kraustosi Vera bei Antoine. Sėkmės jiems šeimyniniame gyvenime, kaip sakant....

[Liepos 26, keturioliktoji kelionės diena, ŠEŠTADIENIS]

Šiandien Piero išsiprašėm laisvos dienos. Pasakėm, kad viskas būtų vykdoma taip, kaip parašyta infosheete – 2 laisvos dienos, o ne viena. O jis su viskuo labai labai sutiko – juk infosheete rašoma ir apie tai, kad turėsime dirbti 6 valandas per dieną Tačiau pasirodo, kad jis tik juokavo. Bet šiandien nedirbam vistiek.

Po vakarykščio vakarėlio paplūdimyje, šiandien visi atsikėlė maždaug vidurdienį. Visų mūsų laukia ekskursija po Timpa D‘diere regioną šalia Petraro archeologinės vietovės, kurioje mes dirbome. Tačiau mudu su Jolanta liekam – paaiškinam, kad reikia krautis daiktus, nes rytoj......rytoj jau turime palikti šią stovyklą.... Mums kompanijos palaikyti pasilieka ir Nataša.

Šiandien mūsų laukia korėjietiški pietūs – Shinhwa su Won Jun pusę dienos plušo virtuvėje, o mes stengėmės jiems padėt (tiesa, po vakar dienos man labai tingėjosi padėti... tai palaikiau kompaniją plepėdamas).



Pietauti turėjome skubiai tada, jeigu norėjom kuo greičiau išvažiuoti į paplūdimį. Taip visi ir darė. Daug daug plojo korėjiečiams už paruoštus pietus, daug daug gėrė vandens, nes viskas beprotiškai aštru ir daug daug ašarojo Bet skanu labai.








***

[Paplūdimio malonumai]

Prie jūros patekę vėlgi nemokamai (mus globojanti organizacija už mus vėl sumokėjo...), praleidžiame čia visą popietę. Kas miega, o kas stebi Veros+Antoine vis labiau įsižiebiančią meilę. Alus, ledai, povandeninių gyvių tyinėjimas - visa tai visvien iš galvos neišmušė man vienos minties - paskutinė diena stovykloje.....

Pakeliui iš jūros į mokyklą Piero užsako 20 picų - valgysim vakarienę. Pusę kainos sumoka vėlgi Piero, o kitą pusę - mes. Taigi, 3 eurai ir didelė pica jau mūsų.
Picos bus pristatytos į mokyklą - Piero su Anna įsidarbino picų išvežiotojais

Belaukiant savo vakarienės, mudu su Jolanta susiplanuojame, kaip atrodys mūsų kelionė į Lietuvą...

Liepos 27 dieną 14 valandą autobusas Augusta-Katanija.
4 valandas praleisime Katanijos stotyje.
19:00 išvyksime autobusu Katanija-Palermo.
21:40 atvyksime į Palermą ir 22:00 važiuosime į oro uostą.

Oro uoste turėsime praleisti visą naktį. Kur? Net nežinom. Sėdėsim, plepėsim, vaikščiosim gal, o galbūt oro uostas naktį bus visai uždarytas ir nieko gero nepešim....

Iš Palermo oro uosto 6:45 ryto skrisime į Milaną. Ten turėsime 5 valandas laukimo.... O į Lietuvą parskrisim 17h vakaro. Taigi, 26 valandos kelionės namo... Nepasakyčiau, kad pavydėtina kelionė namo

***

Atvažiuoja mūsų picų išvežiotojai ir kiekvienam jas išdalina. Sėdamės prie stalo, palinkim vienas kitam "Gero apetito" ir pradedame vakarieniauti.







***

Kaip ir kiekvieną vakarą, taip ir šį - po skanios ir sočios vakarienės, nešamės savo kėdes į lauką ir sėdam aplink stalą. Gitara, vynas... Paskutinis vakaras stovykloje. Visi kažkokie tylūs. Ir verkt noris pagalvojus, kad ryt jau viskas....pasakysim visiems atia atia ir daugiau niekada vienas kito nebepamatysim...

Anna nori atšvęsti savo įstojimą į universitetą Portugalijoje. Nori, tai švenčiam



Julie nori mus.... paskutinį kartą nufotografuoti kaip keistai skamba šie žodžiai...



Vera prie mūsų rato prisijungia visa išsipuošusi ir prisidažiusi. Nataša iš jos pradeda juoktis. Vera nesupranta, kodėl. Ogi pasirodo, kad Vera galvojo, jog paskutinį vakarą, kai visi esame stovykloje, mes atšvęsim triukšmingai ir važiuosim į kokį nors klubą Deja.....

Kai nustojama brazdinti gitara, įjungiama Piero muzika. Kažkokios lėtos liūdnos neįdomios itališkos dainos, kurios varo visiems depresiją. Bet visi tyli, nieko Piero nesako - juk nori ir jis savo dainų paklausyt... Ne tik korėjietišką dainūšką dieną naktį po 30 kartų iš eilės

Tačiau Vera neiškenčia. Atsistoja, ištraukia Piero dainas iš grojaraščio ir įmeta savo. Visi iš karto pralinksmėja, o kai užgroja Dimos Bilano daina, Vera nubėga į savo kambarį ir atsineša....... Rusijos vėliavą



Piero nesupranta, kas čia daros, bet visvien šypsosi.



***

Julie prisėda prie mūsų su Jolanta ir liepia tyliai, nieko nesakant eiti paskui ją. Taip mes ir darom. Pasislepiam visi trys tokioe vietoje, kur niekas nevaikščiotų, ir Julie iš savo kuprinės ištraukia lauktuves iš Kanados, skirtas mums....

- Kadangi Jūs pirmi paliekate šią stovyklą, dabar galite išsirinkti, ką tik norite - čia sirupas ant blynelių, čia raktų pakabukas, čia magnetukas ant šaldytuvo....
- Aš kolekcionuoju magnetukus ant šaldytuvo, todėl pasiimsiu šį...
- O man raktų pakabukas labai gražus...

- AAČIŪŪŪŪŪ JULIEEEEEEEEEEEEEE

Apsikabinam, dėkojam jai be galo be krašto, susimąstom, kodėl mes nieko iš Lietuvos neatvežėm, ir einam miegoti.... Julie dar manęs paprašo ką nors parašyti ant jos LEGAMBIENTE marškinėlių. Parašau:

"Julie, prisimink tik gerus dalykus apie mane...
Tavo draugas iš TIKRAI "sunkios" darbo stovyklos - Rimvis."

***

Kol rašiau (ant medžiagos tušinuku rašyti ne taip jau ir lengva...), visos merginos užmigo. Todėl tyliai įsliūkinau į merginų kambarį, priėjau prie Julie lovos ir padėjau jos marškinėlius. Ji atsikėlė, labai labai man padėkojo ir sakė, kad rytoj būtinai tai perskaitys...

Grįžtant į savo lovą, mane apkabina Anna.

- Lik sveikas.... Ryt dalis mūsų anksti išvažiuoja į Etnos ugnikalnį, todėl matyt ir nebepasimatysim daugiau...

Aš susimąstau - kaip trūko dar vienos dienos mums su Jolanta čia visiems taškams ant i sudėti. Taip norėjome aplankyti Etną, bet dėl nelemto išsiveržimo viskas žlugo. O dabar, kai Etną lankyti galima, mes jau turime palikti stovyklą... Kita vertus, bus priežastis čia sugrįžti kitąmet...

Nusprendžiu, kad rytoj tikrai turiu atsikelti kuo anksčiau, kad atsiveikinčiau su DRAUGAIS, išvažiuojančiais į Etną. Prieš miegą išeinu į lauką, atsisėdu ir, atsirėmęs į mokyklos sieną, klausausi tos korėjietiškos dainos. Gal kiek linksmiau pasidarys? ......

[Liepos 27-oji, penkioliktoji kelionės diena, SEKMADIENIS]

Lygiai prieš dvi savaites su savo lagaminėliu iškėlęs aukštai nosį žygiavau į oro uostą. Lygiai prieš dvi savaites palietėme Sicilijos žemę. Lygiai dvi savaitės praėjo nuo to, kai mes atsidūrėme užsienyje.

- Skrisiu, - tariau aš sau, - ir taip nerealiai paatostogausiu, kad grįžęs norėsiu dar ir dar tokių stovyklų....

Bet dabar metas tarti sudie. Pirmą kartą gyvenime nesinori palikti MOKYKLOS patalpų. Juk visada tik ir laukdavau, kada galėsiu šiaušt iš jos ir gyventi taip, kaip noriu. Visada norėdavau, kad pamokos kuo greičiau baigtųsi. Tačiau šioje mokykloje, kurioje nėra jokių pamokų, o skambutis skamba tik vieną kartą per dieną, su mielu noru pasilikčiau. Deja....

***

8 valanda ryto. Nedarbo diena stovykloje, bet nuotaikos vistiek nėra. Dar niekada, NIEKADA nebuvo taip sunku grįžti namo, kaip dabar. Pamenu, anksčiau paskutinėmis kelionės dienomis tik ir laukdavau, kada galėsiu paskraidyt lėktuvu Nesvarbu, kad namo. Bet LĖKTUVUUUUUU

Dabar tokio noro nėra nė krupelytės. Grįšiu iš Sicilijos kad ir autobusu, bet prašau, leiskit su naujaisiais DRAUGAIS pabūti iki stovyklos pabaigos.... ŽIAURUS jausmas yra išvažiuoti patiems pirmiesiems.
Dar žiauriau, kai reikia su visais paeiliui atsisveikinti. Net nepusryčiavau, nes laukiau, kad greičiau praeitų tas atsisveikinimo momentas. Viduriai visi susisuko pilve - tokio keisto jausmo patyręs nebuvau...

Dar spėjau visus aplėkt, kad kiekvienas ką nors parašytų ant mano Legambiente geltonųjų marškinėlių. Taip pat susirašiau visų elektroninio pašto adresus.

Pirmieji draugai, kuriuos aš ir Jolanta matome paskutinį kartą - tai Won Jun, Julie, Ivan, Romana ir Shinhwa. Su Anna, kuri taip pat išvažiuoja į Etnos ugnikalnį, mes susitarėme dar pasimatyti po savaitės - tada ji grįžta iš Italijos, o jos skrydis į Vilnių.

***

Nuo Romanos gavau atvirutę. Tai vaizdelis su jos miestu Čekijoje, o kitoje pusėje parašyta:

To Rimvis,
The best paparazzo in really "hard" workcamp
Romana.

(Rimviui, geriausiam paparacui šioje tikrai "sunkioje" darbo stovykloje. Romana)

Po Romanos mane pagriebė Shinhwa. Ji užrašė mano vardą korėjietiškai. Tiksliau, visus tris vardus - Rino, Rimvis ir Rimvydas. Maža to, dar padovanojo RANKŲ DARBO raktų pakabuką - žmogeliukas su tautiniais korėjiečių drabužiais.

***

Paskutinė bendra nuotrauka (PASKUTINĖ.......) ir.....



....ir kaip sako teletabiai, "Metas atsisveikinti"
Tart visiems sudie pasirodė daug sunkiau, nei aš maniau. Norėjosi kiekvienam tiek daug pasakyti, padėkoti už visas čia kartu praleistas dienas, bet kažkas taip užspaudė gerklę, kad negalėjau netgi normaliai "Sėkmės" ištart.....

Julie apsiašarojo, todėl vienu metu netyčiom su Won Jun'u pasakę "Učia-učia" (žodžiai iš korėjiečių dainos), išskubėjom savais keliais, kol dar nesusižliumbėm.

Eidamas atgal į mokyklą, koridoriuje sutikau Natašą. Ji vis žiūrėjo į mano akis - ar dar neverkiu? Ne....bet jeigu ji dar mane iš paskos pasekios, tai tikrai apsiverksiu. Pro mūsų kambario išėjimą į lauką dar spėjau pamojuoti visiems paskutinį kartą, tik... jau su akiniais nuo saulės. Kai viskas viduje šiek tiek aprimo, išskubėjau pusryčiauti.

Nutella, sultys, jogurtas... Atrodo, jau ir taip įgrįsę maisto produktai kiekvieną rytą manęs visiškai neerzina. Toks jausmas, jog viską ragauju pirmą kartą, o viską matau - paskutinį... Bet mirt gi jie visi nesiruošia. Gal kitais metais čia vėl bus organizuojama tokia pati stovykla ir bent keli iš mūsų atvyks į ją?

***

Visą tą laiką iki 14 valandos, kai mes turėjome išvykti, krovėmės likusius daiktus, perkėlinėjome nuotraukas į Piero kompiuterį (tam, kad Piero mums įrašytų visų stovyklautojų nuotraukas į DVD diską) ir kalbėjom, kaip vis dėlto sunku išvažiuoti pirmiesiems...

Parašiau tris laiškelius - Annai, Julie ir Romanai. Norėjau parašyti visiems bendrai, bet nespėjau. Norėjau jiems daug ką pasakyti, bet nesugebėjau to pasakyti garsiai....

***

13 valanda.
Piero ateina ir prameša, kad visi važiuojame į paplūdimį. VISI. Net ir mes su Jolanta. Pasakė, kad pasiimtume savo lagaminus, nes iš karto po to važiuosime į autobusų stotelę. Mes dar bandom pasipriešinti ir sakom, kad tikrai nespėsim, jeigu dar į paplūdimį užsuksim... Bet Piero pataria nesijaudinti ir pasitikėti juo - žmogum, kuris gyvena Sicilijoje ir turi sicilietišką laikrodį

Pakeliui į minibusą suvokiu, kad nespėjom atsisveikinti su Džiusi Na jau ne, šitaip aš negaliu... Ji buvo pats nerealiausias žmogus visoje Legambiente komandoje, reikia su ja atsisveikinti... Ir Piero šią problemą išsprendžia - pasimatysime su Džiusi autostradoje link paplūdimio. Specialiai dėl mūsų ji atvažiuos atsisveikinti.



***

Džiusi mūsų jau laukia. Atsisveikiname su ja be žodžių - tik keliolika kartų jai pasakau AČIŪ. Už viską - už rūpinimąsi, už humoro jausmą, už patarimus, už pagalbą maisto gamyboje.... Ji apsiašaroja. Vera, matydama visą šitą atsisveikinimo procesą, irgi........ Nebegaliu. Vežkit mane iš čia greičiau..... Nekenčiu atsisveikinimų, nekenčiu......................................

Net laikas buvo visiškai nesvarbus. Vėluojam ar nevėluojam - man nusispjaut. Netgi džiaugčiausi, jeigu pavėluotume - galėtume ilgiau pabūti su visais stovyklautojais. Paplūdimyje nusiperkame užkandžių, susėdame prie stalo ir bendraujame.



Paskutinį kartą nufotografuoju mūsų spėtą pamilti krantą.





Ir vėl metas atsisveikinti. Vera su Nataša man įduoda sulankstytą laiškelį ir prašo jį perskaityti, kai važiuosiu autobusu į Kataniją. Patri mums su Jolanta sako, kad būtinai jai praneštume, kai lankysimės Barselonoje. Vėl paskutinė nuotrauka...



Ir metas pasakyti SUDIE. Vera jau kūkčioja, Patri irgi ašaros bėga. Nesusilaiko ir kiti... Piero mus vis skubina, nes sako, kad taip niekada ir neatsisveikinsim, taip niekada niekas ir neapsiramins... Vera suburia mus rateliu ir prašo bent minutę šitaip pastovėti. Visiems drauge, visiems...... KARTU.....

***

Viskas. Daugiau niekada jų nebepamatysiu. Galėsime susirašnėti elektroniniais laiškais, bet galop visas šitas ryšys nutrūks... Mes jau einame link minibuso, o visi stovyklos draugai stovi, mojuoja ir ploja. Vera su Nataša šluostosi ašaras. Piero pasako tai, ko iki dabar neužmiršiu:

- Ar žinot, kaip pas mus sakoma? Pirmieji išeina geriausieji....ir jūs jais tapote. Todėl nusiminti neverta, nes prieš akis dar visas gyvenimas.

Važiuojame link autobusų stotelės ir mojuojame iki automobilių stovėjimo aikštelės atėjusioms mūsų išlydėti Verai bei Natašai.

Atvykstame prie Palazzo di Vetro - tos pačios vietos, kur susitikome pirmąkart. Aš myliu Siciliją. Myliu už tai, kad jos pagalba susipažinau su tokiais nuostabiais žmonėmis, kaip stovyklos dalyviai, organizatoriai bei organizatorių draugai.

NIEKADA NEPAMIRŠIU PAČIŲ NUOSTABIAUSIŲ ATOSTOGŲ SAVO TRUMPAME GYVENIME....

Beje, pasakojimas visiškai nesibaigė
Baigėsi tik pasakojimas apie stovyklą, kai joje buvome mes. Juk manau visiems įdomu sužinoti, kaip visi išsiskirstė, kas vyko tada, kai mūsų nebuvo


Kad pasakojimas nesibaigtų taip jau liūdnai, štai jums linksma pabaiga




LABAI LABAI AČIŪ, KAD VISĄ TĄ LAIKĄ SEKĖTE ŠĮ NUOSTABIAUSIOS STOVYKLOS GYVENIMĄ

Dėl stovyklų:
Į kai kurias stovyklas galima patekti ir nuo 15 metų, bet jos išgraibstomos greičiausiai. Tada galima nuo 17 metų, bet jas irgi greitai išgraibsto. Mes užsisakinėjome balandžio mėnesį ir tris mėnesius laukėm stovyklos su nekantrumu ir šiokia tokia baime

Bet kitose šalyse yra kitaip. Pvz, man atvykus, kai tik prisistačiau, iškart pasakė - šita stovykla tik pilnamečiams ir išvis, pagrinde čia visi nuo 21 metų. Ir nesuprato, kodėl mane deineta atsiuntė septyniolikmetį....

Išvis nesuprantu deinetos. Jeigu stovykloje buvo ir 25 ir 27 ir 29 bei 58 metų nariai, tai kokio bieso jie daro tą amžiaus limitą

Bet ne esmė. Siūlau su jais pakalbėti tiesiogiai

Nežinau net.
Labai aš jos mažai mačiau, o tai, ką mačiau, tai sužavėjo (Sirakūzai, Taormina). Palermas visiškai Išskyrus tą nerealų festivalį

Mums patiko atostogos Sicilijoje, ypac Etna, na ir zinoma Taormina, Sirakuzai, dar buvome pavaziave i kelis kaimelius, Castalmola, Savoka, tai tokios nuostabios vietos su pritrenkiamu krastovaizdziu Cia net kvapa uzgniauzia, paskui grize namo ir rodidami nuotraukas ir video is Sicilijos savo draugams ir giminems, apgailestavome, kad nei foto nei video medziaga negali perteikt tikru pojuciu, nuostabiausiu vaizdu.

Nuvykti ten nors karta, tikrai verta, bet manau, kad grizti noresit ne karta...

Dėkui labai visiems
Che, anksčiau kai išgirdavo, tai (čia aš jums dabar išsikalbėsiu... ) "pasikeldavau" kažkaip, dabar jau nebe, tai tuo džiaugiuos iš esmės....

Smagu, kad kažkam dar korėjietiška daina patiko. Mano draugų tarpe jau nė vienas vakarėlis ar gimtadienis negali išsiversti be šitos dainos

Tęsinys bus, tikrai bus, tiesiog kolkas retokai prie kompiuterio prisėdu (daugybė gimtadienių ir šiaip, visokių susitikimų), bet jau mąstau, ką Jums visiems atskleist, o ką palikti paslaptyje (kad laukti kitų metų būtų įdomiau ups, išsidaviau jau... Piero visiems parašė tokį labai jau intriguojantį laišką, iš kurio galima suprasti, jog yra didelė tikimybė kitais metais vėl susiburti draugėn...)

Dar kartą labai didelis AČIŪ už tai, kad dar iki šiol kažkas skaito net iki paryčių, tikrai labai malonu, kad patinka

Po savaitės išskrendu į Maljorką, tad tikrai stengsiuos iki tol pabaigti šį pasakojimą...

[Mes pakeliui namooo….]

Negaliu sakyti, kad ši kelionė namo buvo pati ilgiausia.... Buvo ir viena valanda ilgesnė, kai autobusu iš pat Prancūzijos sienos važiavom Bet niekada negalvojau, jog kelionė namo LĖKTUVU gali būti šitaip „ištęsta“... Bet apie viską nuo pradžių.

Mūsų autobusas, iš kurio paskutinį kartą pamojavome Piero, o jis vis šaukė, kad mes tikrai kadanors pasimatysime, jau riedėjo spėjusiomis įgrįsti gatvelėmis iki Katanijos.









Riedant vingiuotais kalnų keliukais ir mintyse pamažu prabėgant pačiomis nuostabiausiomis šios stovyklos akimirkomis, išsitraukiu Veros ir Natašos laišką, kurį jos man įbruko mums jau išsiskiriant... Ech... Net skaityti nesinori. Noriu viską bent trumpam pamiršti ir nesigadinti sau ir taip per visą dieną sugadintos nuotaikos

„Mielas drauge, berniuk mūsų mylimiausias (žinoma, po Antono )!!!

Nieko daug nenoriu tau sakyti, nes berašydama apsiverksiu. Bet vakar mudvi su Nataša nusprendėm, kad stovykla nebūtų tokia gera, jei čia nebūtų Jūsų su Jolačka...
Juk tik prisimink, kiek mes kartu visko patyrėme... Kiek paslapčių vienas kitam išsakėm...

Daug laiko neturim, tai mes su Nataška norim tau palinkėt viso ko geriausio. Drauge mūsų! Berniuk mūsų mylimiausias! Sėkmės tau visame kame (kaip man sunku rašyti, kai turiu tau kažko palinkėti visam gyvenimui.....), gyvenk ir linksminkis visomis progomis, kokios tik gali būt.. Nepamiršk mūsų, mergaičių iš Rusijos, ir nugyvenk tokį gyvenimą, apie kurį galėtum pasakoti savo anūkams ir didžiuotis tuo, ką nuveikei...

Bučiuojam, mylim, pasiilgsim ir prisiminsim visada!!!
Verka ir Nataška, 2008-07-27, kažkur pakeliui iš Villasmundo į Augustą.....



***

Katanijoje stūmėme laiką kaip tik galėjome. Pripirkom lauktuvėms mini cigarečių pakelių, viename iš šimto kioskelių stoties aikštėje apsipirkome „maisto“ visai kelionei iki Palermo oro uosto: Vandens, Pringles traškučių, sausainių, saldumynų ....
„Autolinee SAIS“ ofise nusipirkome bilietus iki Palermo. Mūsų autobusas išvyksta 19 valandą. Likusias tris valandas sėdėjome autobusų stoties laukiamąjame, visą laiką prisimindami stovyklą ir vis kartodami „Šitos atostogos buvo pačios nerealiausios atostogos mano trumpame gyvenime....“. Jau rezgėm planus, kaip čia dabar padaryti taip, kad kitąmet visi vėl sugužėtume į tą pačią stovyklą Bet atvažiavęs mūsų autobusas visus planus sujaukė, todėl su savo lagaminais, kuprinėm bei maistu lėkėme vidun...



Saulė buvo palydėta autostradoje Katanija-Palermas. Stengiausi numigti bent kelioms minutėms, bet to padaryti neleido kažkokia rumunų šeima, labai panaši į čigonus. Na, negerbia jie autobuse sėdinčių žmonių ir tiek. Jų vaikas verkia rėkia, o jie rėkia ant vaiko, nes negali susikalbėti telefonu....

Vienu metu autobusas pradėjo staigiai stabdyti ir pypsenti. Mus keistai „užnešė“ ant šono, bet nieko nenutiko ir važiavome toliau... Pamažu temo. Kalnų nebesimatė. Matėsi tik aukštai juose žybsinčios švieselės. Buvo galima lengvai atskirti, kur yra serpantinas į kalną, kur yra koks nors mažytis kaimelis ir panašiai... Smagu, vienok...