I love Sicily, arba…

O dabar nelabai į temą, bet žadėjau, kad įkelsiu video su mūsų gido oloje giedojimu Kokybė nelabai gera, plojimų pabaigoje irgi nesigirdi, tik pačia pradžia, bet bendrą vaizdą susidaryti padės



Dar kelios užmirštos akimirkos

[Liepos 23, vienuoliktoji kelionės diena, TREČIADIENIS]

Pagaliau. Pagaliau keliamės abu su Anna ir žinom, kad neinam į darbą Šiandien mudu budim. Pusryčiams pagaliau turime jogurto (mano ir Romanos prašymu), tad šiandien – kolkas geriausi pusryčiai per visą stovyklos istoriją Visi dar apsimiegoję staigiai išgraibstė jogurtus ir išskubėjo į darbą. Abu su Anna stovim, mojuojam išvažiuojantiems draugams, linkim sėkmingo darbo, o patys, atlikę visus darbus, kuriuos reikėjo (išplauti virtuvę, valgomąjį, koridorių, tualetus ir dušus), gulamės ir deginamės. Ir galvojam, kaipgi jiems tame darbe sekasi

11 valandą metas gaminti pietus. Mums padėti atvažiuoja Džiusi, ateina ir Korina. Šiandien pirmą kartą valgysime žuvį, todėl pietūs visiems turėtų tikrai patikti. Anna vegetarė, tad prie žuvies visiškai nesilietė, visą darbą atlikti teko man Pamačiusi nuotrauką, kurioje aš gaminu valgyti, mama sakė, kad ją įsirėmins ir pakabins virtuvėj



Vidurdienį sugužėjo visi „darbininkai“. Absoliučiai kiekvienas užsuko į virtuvę pažiūrėti, kas čia taip skaniai kvepia. Išalkę kaip žvėrys, puolėm prie maisto, o po pietų Mladen pasakė, kad šie pietūs buvo jo geriausi pietūs per visą stovyklos laikotarpį Jam pritarė ir kiti. Cha.

***

Siestos metu sužinojom, jog šiandien mūsų budėjimas baigtas – vakarienės gaminti ir plauti indų po jos nereiks, nes... Nes šiandien vykstame į Sirakūzus valgyti picos bei pasivaikščioti po vakarėjantį miestą.

[Vakarienė Sirakūzuose]

Mūsų minibusas + Fabrizzio automobilis jau rieda Sirakūzų gatvelėmis, ieškodami vietos pastatyti savo transporto priemones kuo arčiau miesto centro. Pastatome visai šalia jūros, uoste. Beveik nieko negaliu papasakoti apie tai, ką veikėme iki vakarienės, todėl tegu vaizdai kalba už mane

Ne už ilgo prieiname mažą ir jaukią piceriją, kurioje mums tuoj pat paruošiamas didelis stalas su įvairiais gėrimais. Beliko laukti užsakytų picų Piero mus nudžiugina, kad už viską reikės mokėti tik 5 eurus (pusę kainos moka Legambiente organizacija). Mes sėdime, laukiame picų, bendraujame su turku Kerem, Piero draugu Eindželu ir Fabrizzio.







Kas 10 minučių prie mūsų stalo vis prieina kokie nors užknisantys priekabiautojai. Tai gėlę liepia damai pirkti, tai pradeda groti akordeonu ir nenueina tol, kol neduodi pinigų Bet mes iš tokių tik pasijuokėm ir toliau sėdim. Nataša dar užsiprašė, kad muzikantas pagrotų kokią rusišką dainą. Tai kai užgrojo Kalinką, kaip uždainavo Nataška

Po skanios, sočios ir visiškai nekasdienės bei neįprastos vakarienės, kylam nuo stalo ir toliau pažindinamės su Sirakūzais..



Čia tie, kas mus fotografavo Angel ir Kerem:



Dvi porelės







Prieiname tvenkinėlį, kuriame auga medžiai, iš kurių gaminamas Papirusas. Tame pačiame tvenkinyje gyvena ir vandens žiurkės, ir antys



Kerem mus nuveda į parkelį, kuriame pilna kažkokių keistų paukščių. Atveda į patį parkelio vidurį. Piero su Fabrizzio kažkodėl juokiasi Vienas.....du......trys...... Kerem tris kartus garsiai suploja rankomis, ir gausybė paukščių taaaaaaaaaip garsiai pradeda cypsėt, kad neįmanoma stovėt su neužkimštom ausim. Maža to, visi kaip pamišę pradeda š**ti , o mes - kaip pamišę - bėgti

Tuo mūsų diena ir baigiasi. Visi sotūs ir laimingi grįžtame namo, vėlgi stovim eilėj prie dušų, sėdim sau tiesiai po dangum su gerais naujais draugais, užmiršę bėdas ir problemas, likusias savo gimtinėse

Šiaip tai jis akinių turi kiekvienai dienai ir progai

[Liepos 23, dvyliktoji kelionės diena, KETVIRTADIENIS]

Antra mano budėjimo diena. Su Jolanta. Taip, taip...iš tos pačios šalies ir panašiai – pasakysit – bet jeigu gali kiti kartu budėti, galime ir mes. Tiesą pasakius, mūsų budėjimo kartu niekas net nepastebėjo ir neišsakė jokių pastabų. Atvirkščiai netgi...bet apie tai kiek vėliau

***

[Negalim]

Negalim eiti į darbą, nes budim. Na gerai, dėl šito kažkaip nesigailim labai stipriai. Aš, jau antrą dieną budintis, turiu šiektiek įgudusias rankas maisto ruošime, grindų valyme bei dušų plovime, tad viską atlieku labai greitai - todėl turiu daug laiko poilsiui. Guliu, klausausi muzikos ir skaitau LIETUVIŠKĄ žurnalą. Pirmoji diena, kai su Jolanta ir šiaip, lietuviškai, galiu kalbėti laisvai ir nevaržomai, nes stovykloje galioja viena taisyklė – kai kompanijoje yra bent vienas ne tavo šalies žmogus, kalbėti privalai visiems suprantama kalba, kitaip draugas gali jaustis nejaukiai. Aišku, Vera su Nataša šio reikalavimo nepaisė. Bet mes stengėmės nepasišiukšlint


***

Pagaminom skaniausius ir geriausius pietus, taip pat mums buvo paplota už gražiausią stalo papuošimą. Cha-cha. Gerai „pavarėm“ ir davėm kitiems į kaulus

Negalim važiuoti į paplūdimį, nes turime gaminti vakarienę. Jaučiuos išties kaip kažkoks nevykėlis, nes visi išvažiuoja prie jūros, o mes turim sėdėt mokykloje vieni... Užtat va, kokią Etną jie pamatė ir kaip jiems ten buvo smagu (nuotraukos Julie) :





Iš pogulio prie jūros visi grįžo anksčiau, nei mes turėjome pradėti gaminti vakarienę, todėl buvo dar labiau pikta ir liūdna.... Išvis kažkaip, nuotaika visą dieną buvo nelabai kokia. Nepadėjo nei plojimai dėl geriausių pietų, nei Veros za.... Na gerai, šitas gal ir padėjo



Pasirodo, Vera ir Antoine į paplūdimį nevažiavo. Jie kartu su Džiusi nuvyko į Villasmundo ofisą, nes šiandien buvo jų eilė prisėsti prie interneto. Grįžo, nuėjo pietų miego ir....

Liaudiškai vadinamas „zasosas“ laikėsi 3 dienas Taip ją išgražinęs Antoine visiems kartojo, kad tai jo darbas. Bet po šio žygdarbio jis perdaug nepasikelia ir padeda mums gaminti vakarienę. Vera su Nataša išvažiuoja Katanijon apsipirkinėti, nes vakar nelabai ką ir tenusipirko. Į pagalbą joms atskuba Fabrizzio su Kerem.

Atvažiuoja Džiusi su savo draugu. Ji nusiveda mane į šalį nuo kitų stovyklautojų.

- Prisimeni, kai buvot pas mane ofise prisėsti prie interneto?
- Prisimenu, Džiusi, žinoma, kad prisimenu....
- O pameni, kai sakei, kad labai nori paragauti sicilietiškų saldumynų?
- Tai aišku, kad taip...
- Tai gerai. Šiandien pamačiau, jog budit su Jolanta. Paskutinį kartą, nes sekmadienį turėsit palikti stovyklą. Todėl vakarienės pabaigoje mudu su tavim nunešim šiuos du padėklus. Bus pati nuostabiausia vakarienė visos stovyklos metu

O dviejuose padėkluose buvo daugiau nei penkiasdešimt įvairių pyragaičių ir sausainių. Džiusi norėjo mane pradžiuginti ir tikrai pradžiugino.... Bei atsiprašė, kad negalėjo kartu jų iškepti, nes neturėjo laiko. Dar ir Julie priėjo - atsiprašė, kad ji buvo paplūdimyje, o mudu su Jolanta negalėjom. Nesupratau, ko čia atsiprašinėti, bet visvien buvo labai malonu

***

Geriausia vakarienė. Ir vėl. Na, smagu, kai įvertina pastangas. O kai mudu su Džiusi įnešėme pilnus saldumynų padėklus, užrėkėme „SIURPRAIZZZZZ“ ir pakvietėme vaišintis, visų, absoliučiai visų veiduose pasirodė šypsena. Buvo labai smagu matyti tokį vaizdą....

Verai su Nataša buvo palikti vos trys pyragaičiai, kuriuos pasisekė nufotografuoti:



***

Won Jun su Shinhwa gavo užduotį. Tiksliau, patys ją užsikrovė ant pečių – Shinhwa su savimi atsivežė įvairių korėjietiškų padažų bei prieskonių, todėl iki mūsų su Jolanta išvykimo ji nori paruošti korėjietiškus pietus. Smagu, vienok, kai atsižvelgiama į mus Todėl visą vakarą abudu sėdėjo vaikinų kambaryje ir sudarinėjo sąrašą, ko prireiks mūsų korėjietiškiems pietums.



Grįždamas iš jų kambario, užmačiau Joseph kątik nupieštus paveikslus:



Po vakarienės, indų plovimo ir šluostymo (šįkart užsikrovėme šiektiek naštos - vakarienės lėkštės + lėkštės nuo desertų) pagaliau atsirado laisvo laiko prisėsti ir pabendrauti. Pirmą kartą (kartoju - PIRMĄ KARTĄ) su mumis, mano prašymu, kartu vakarieniavo ir Džiusi. Dar dieną jos paklausus, kodėl ji visuomet padeda gaminti maistą, priperka visokių siurprizų ir pridaro staigmenų, bet pati niekada nevalgo kartu. Ji tik atsakė, kad jai nepriklauso, nes stovyklos lyderiai (vadovai) yra Piero ir Korina.

Kažkaip susimąsčiau, kad Džiusi yra šimtą kartų geresnė vadovė, nei Korina... Bet sėdausi lauke ant kėdės ir įsiliejau į diskusijas. Džiusi, Piero ir Serena pradėjo kažkokias kalbas apie siurprizą. Kadangi tai SIURPRIZAS, tai mums buvo tik prisakyta pasiimti maudymosi drabužius, ką nors šiltesnio apsirengti ir... ir gerą nuotaiką. Likųsį laiką iki ėjimo miegoti visi tik apie tai ir tešnekėjo - Koks siurprizas? Kodėl siurprizas? Kaip ten viskas bus? Gal koks baseinas?

***





*Pierui paskambina Fabricijus. Sako, kad pakliuvo į avariją ir grįš anksčiausiai po valandos. Rusės sveikos, tik pavargusios po apsipirkinėjimo maratono...
*Eidami iš vonios ir vėl pamatome Piero su Patri, einančius į jo kambarį....

[Liepos 24, tryliktoji kelionės diena, PENKTADIENIS]

Ankstų rytą atsikėlus, supratau, kad šiandien – paskutinė mano darbo diena. Todėl darbo metu visą laiką apie tai reikia mąstyti – šitą matau paskutinį kartą, o va tą – irgi Šitą reikia pasiimti į namus prisiminimui, o tas – per didelis ir jo imt negalima...

Atsikėlus, pusryčiai dar nebuvo patiekti. Stalas tuščias, jokių stiklinių, jokių sulčių ar vandens, kavos... Nutellos nėr, duonos ir bandelių bei jogurtų – irgi. Atbėga užsimiegojus Nataša. Šiandien – rusių budėjimo diena. Visi sėdi, laukia pusryčių, o Nataša vis dar nesupranta, kas čia vyksta. Galop Piero įsiunta:

- Gal kuris nors norite pabudėti šią dieną? Nes kaip matau, rusės saldžiai miega netgi ir stovėdamos šalia manęs. Kitaip mes liksim be pusryčių, o laiko lieka vis mažiau.

Nataša pakelia skandalą, kad ji šiandien budi, tik vakar vėlai grįžo, tai dar nesigaudo kas kur ir kaip. Šiandien juk penktadienis – diena, kai atvažiuoja tas pigusis turgelis, ir jos žūtbūt turi šiandien budėti vien dėl to turgelio

***

Po penkių minučių, kai pusryčius sunešiojam mudu su Won Jun, Nataša meiliu balseliu įtikina Piero, kad jos pasitaisys, ir išskuba žadinti Veros.

Šiandien į mūsų darbo vietą – archeologinę vietovę Petraro – sugužėjo būrys legambiente organizacijos savanorių, kurie atliko patį sunkiausią darbą per visas mūsų darbo dienas – išvežė krūvas išrautų augalų. Pora valandų darbo, valanda sėdėjimo po medeliu ir viena bendra nuotrauka –



Paskutinės minutės šioje vietovėje, kurioje mudu su Jolanta praleidome pusantros savaitės... Ech, kiek daug prisiminimų... Mūsų darbo rezultatas – iš žolių atkapstytas bokštas-švyturys:



Mladen visą rytą be perstojo kalbėjo, tai štai, kas jam buvo padaryta:



Namo grįžtame visiškai nepavargę. Atvirkščiai netgi – pailsėję, pabendravę, pasėdėję pavėsyje gamtoje. Pietūs dar neparuošti, nes Vera su Nataša apsipirkinėjo turgelyje. Prigriebė visokio gėrio ir Jolantai – auskarus už 2 eurus, laikrodį – už 3.... Vėliau su Anna galvojom, kaip ilgai tokie pigūs gėriai tarnauja, bet diskusija baigėsi mokyklinio skambučio garsu – metas pietauti.

***

Bet pietauti niekas neina, nes sprendžiamas detektyvas – KAS PAVOGĖ VIENĄ LOVĄ IŠ MERGINŲ KAMBARIO??? Nėra Patri lovos. Patri pergyvena, kad miegos ant grindų. Į kambarį ateina Piero ir juokdamasis praneša, kad TECHNINIAIS SUMETIMAIS (???) jis perkėlė Patri lovą pas save į kambarį Detektyvas išspręstas, viskas lyg ir išaiškėja.

Siestos metu viskas vyksta taip, kaip ir visada – dalis žmonių išgriūna savo lovose, tarp jų ir Vera su Antoine:



O dalis žmonių lieka sėdėti pavėsinėje, degintis ir... ir baidyt sultis užuodusias vapsvas.
Po poros valandų ateina Vera, lovoje toliau miegoti palikusi Antoine. Ir čia ji mums papasakoja tai, ko niekas daugiau nežino.... Tik Nataša ir du lietuviai, esantys šioje stovykloje

Verai paskambina vyriškis iš Rusijos.

- O, Šurik, priviet

Mes su Jolanta juokiamės, o Nataša nesupranta, kodėl. Mes sakom, kad Šurikais pas mus vadina žmones su akiniais O ši tik nusijuokia ir nesupranta, kodėl. Šurikas juk Sašos trumpinys. Arba atvirkščiai

Vera pasitraukia iš pavėsinės, Šurikui pasakydama, kad čia yra žmonių, suprantančių rusiškai, bet vėliau grįžta atgal ir jam sako, kad apie viską pakalbės vėliau.... apie vestuves- irgi.

???????

Pamačiusi mūsų išpūstas akis, Vera prisėda papasakoti savo istorijos. Pamačiusi atpėdinantį Antoine ji tik atsisuka į mus ir pasako - „Visvien jis rusiškai nesupranta“...

- Tai va, mielieji mano draugai iš Lietuvos... Turiu aš savo mylimąjį Rusijoj. Ir kuo toliau, tuo labiau savęs nesuprantu. Pamažu pradedu prisirišti prie šito prancūziuko, bet būdama su juo kartu negaliu užmiršti ir to...ten toli....Rusijoj... su sužadėtuvių žiedu....
Draugavom su juo 8 mėnesius, paskui metams išsiskyrėm. Supratom, kad vis tiek esam viens kitam skirti ir dabar, po mėnesio draugystės, prieš pat išvykstant į Italiją, jis man pasipiršo. Sutikau... Todėl jaučiuos dabar kaip paskutinė k....

(Ir ką planuoji daryt toliau?)

- Cha. Geras klausimas. Aišku, kad Antonas manęs Prancūzijon nepakvies. Bet pati įsiprašiau. Sakė – parodys Paryžių, supažindins su tėvais. Tik kad dar viena problema yra...

(Na na.....)

- Pernai Italijoje viešėjau taip pat du mėnesius. Tada su Šuriku jau buvom išsiskyrę, tai čia sutikau savo italą... Italą, pas kurį du mėnesius ir gyvenau. Ir šiemet su juo susitikom. Savaitę kartu praleidom. Ir jį myliu. Ir dar didesne nevykėle jaučiuos....

***

O kaip dar kitaip ji gali jaustis? Sėdi Antoine šalia Veros tuo metu, kai ji pasakoja savo gyvenimo istoriją, spokso į mus su Jolanta ir nesupranta, kodėl mes visko klausomės išsprogdintom akim ir išsižioję. Retkarčiais bepasakodama Vera apkabina Antoine ir rusiškai pasako „Mano berniukas, mano.....“.

O mes sėdim su Jolanta ir galvojam – į meksikietišką serialą, į realybės šou, ar į darbo stovyklą mes patekom?

***

Įsivažiavus Verai, apie savo ateitį prasitaria ir Nataša.

Jolanta: O kaip tu manai, Fabrizzijui patinki?
Nataša: Manau.... manau, kad taip. Aišku, kad taip. Kitaip jis neskambinėtų ir nepalikinėtų meilės palinkėjimų ant stalo (ji beveik įsitikinusi, kad tai Fabrizzio darbas), nevežiotų mūsų visur kur norim.. Be to, po visų stovyklų mes savaitę gyvensime pas jį, jeigu.... jeigu kai kas laimės lažybas
Taip pat, jis pažadėjo atvažiuoti į Palermą (3 valandos kelio nuo Villasmundo) ir aplankyti mūsų kitoje stovykloje....


***

Bet gana čia tų meilių seilių diskusijų. Šiandien apie ruses sužinojau tiek, kad man visiškai pakako jas dar labiau pradėti mėgti Ir negalėjau pagalvot, kas būtų, jeigu stovykloje rusės nebūtų pasirodžiusios.......

Pokalbis baigiasi, kai vis daugiau ir daugiau žmonių suguža į pavėsinę. Išsimiegoję ir šiektiek irzlūs, bet su šypsenomis veiduose. Visi laukia SIURPRIZO. Iš savo kambario atguža ir Piero su Patri. Pranešama, kad 19 valandą visi turi būti pasiruošę, nes atvažiuos pora jo draugų. Serena apeina visus rateliu ir sako, jog ji NERŪKANTI, nes tame „siurprize“ bus ir jos brolis, kuris nežino, kad Serena rūko.

Kol laiko iki 19 valandos yra, visi išsiskirsto. Kas į supermarketą, kas tinklinio žaist, o kas – skalbtis drabužių. Pasirinkau trečiąjį variantą. Tuo metu man parašo Paulina, kuriai jau baigėsi stovykla Savonoje. Šiuo metu ji yra Milane ir... jos nepriima į viešbutį, kuriame ji turėtų praleisti 3 naktis. Nepriima ir taškas. Paulina šoke, rašo man, kad miegos stoty ir taškas...

***

19:00 Piero dar kartą pakartoja, ką mums su savimi reikia pasiimti, o mes jau seniausiai stovime susiruošę ir laukiame paslaptingojo vakaro.
19:10 Piero skambina savo draugams, kurie... kurie vis dar kitame mieste, tačiau „jau labai skuba ir važiuoja viršydami greitį“.
19:30 Atvyksta Džiusi su savo draugu.
20:00 Pasirodo ir Serena su Salvo. Šiek tiek pavėlavo, bet kas čia tokio? Mes jau pripratom

Susėdam į tris transporto priemones, ir visą kelią stebim ženklus – koks miestas, kokia nuoroda? Žiū – SIRACUSA. Aha, važiuosime į Sirakūzus. Žiū – SIRACUSA PORT. Romana pagalvoja, kad kažkur plauksim, ir išgeria vieną tabletę nuo supimo.

21 valandą pasiklystam. Bet Džiusi greitai randa kelią iki..... iki paplūdimio. Piero tik tarsteli – štai ir atvažiavom. Lipkit. Tuoj viską paaiškinsiu.

- Jūs visą stovyklos laiką norėjote smėlėto paplūdimio. Taip?
- Taaaaaaip.....
- Jūs visą stovyklos laiką norėjote vakarėlių. Taip?
- Taaaaaaip.....
- Tai štai Jums ir siurprizas. Smėlėtas paplūdimys, nė vieno pašalinio žmogaus, besileidžianti saulė ir barbekiu vakarėlis ant jūros kranto

Visi pradėjo rėkti šaukti ir ploti. Nusiavė batus ir kaip išprotėję pradėjo lakstyt po smėlį. Ilgai jo nematėm. Ir pasiilgom tų braidžiojimų po jūros krantą, vaikščiojimų palei jūrą pirmyn ir atgal. Jokių uolų, jūros ežių ar kopėtėlių į vandenį. Tik skaidrus vanduo, kuris temstant vis mažiau ir mažiau matėsi, puiki kompanija, muzika, apšvietimas ir maistas, keptas ant laužo... Ko dar galima norėti ???

***







Mladenas bėga maudytis. Išsimaudęs pradeda raustis smėlyje ir, padedamas kitų, užsikasa Dabar beliko tik pozuoti priešais visų stovyklos narių fotoaparatų objektyvus...

[Bet...pakeliui į vakarėlį]

Pakeliui į vakarėlį paplūdimyje, Anna paprašo Won Jun, klausančio savo mp3 grotuvo, duoti paklausyti kokios nors korėjietiškos dainos. Jis pateikia mums savo mėgstamiausią – grupės Shinhwa (taaaaaip, tai mūsų stovyklos narės iš Korėjos, vardas ) su kažkokius Mc Mong atliekamą dainą „Circus“.

Paklausėm. Užsivedėm. Atradom bendrų žodžių ir visą kelią iki vakarėlio vietos klausėmės vien tik šios dainos.... Užbėgsiu už akių – dabar Lietuvoje nė vienas mūsų vakarėlis neapsieina be šitos dainos. Garantuoju, kad ji „užvaldys“ ir jus


Mc Mong - Circus (aukšta kokybė, todėl ilgai krauna. Palaukit, kol užkraus bent pusę ir tada klausykit )


Taigi, beveik visą vakarą, prijungus Won Jun mp3 grotuvą prie Piero aparatūros, ši korėjietiška daina ir teskambėjo.











Vera apsiverkia. Arba tai atsitinka nuo pernelyg didelio alkoholio kiekio, arba ji iš tiesų verkia dėl to, "kokia nereali yra šita stovykla" ir kaip jai bus sunku su visais išsiskirti....



Viskas aprimsta tik po to, kai iškepa mėsa. Korina su Anna yra vegetarės, tad joms sumuštiniai buvo be mėsos. Valgom, geriam vyną, bendraujam ir džiaugiamės vieninteliu dalyku - kad atsidūrėme šioje stovykloje....